Riečė Pospolita

Internete radau siūlymą atlietuvinti Žečpospolitos vardą. Susimaniau „paknisti“ ir pažiūrėti kas iš kur. Gal kam nors bus įdomūs šitie išvedžiojimai.

Mat, jau kuris laikas kaip supratau, kad, amžiams bėgant, žodžių ir terminų prasmės kinta (o gal ir tyčia keičiamos tų, kurie mus valdo ar mano bevaldantys).

Pasirausiau lenkiškose prasmėse (lenkiškai, deja, nedaug temoku) ir radau, kad lenkai žodį
pospolita dažnai vartoja sykiu su įvairiais žodžiais. Regis, pospolita lenkiškai šiais laikais dažnai reiškia bendras:

Polish	English
mewa pospolita grusza pospolita	Mew Gull (Common Gull) (Pyrus communis) common pear

Tuo tarpu sudėtinis žodis Rzeczpospolita lenkams tebereiškia Bendrijos (Bendrą) Seimą:

Rzecz pospolita albo Sejm pospolity.

Parašykit Google Rzecz pospolita albo Sejm pospolity ir gausit daugybę nuorodų.

Kadangi dabartinę savo valstybę lenkai vadina Rzeczpospolita Polska, galima manyti, kad senoji Rzeczpospolita lenkų sąmonėje reiškė ir tebereiškia maždaug Tai, kas turi Bendrą Seimą (Bendrą Riečę).

Sutikit, kad mes, lietuviai, šitokią prasmę pamiršom. Žinoma, kai kas labai pasistengė padėti mums pamiršti. Todėl visiškai pritariu Vydimanto nuomonei, kad reikia atlietuvinti terminus. Sutikit, kad tokia šiandien mūsų vartojamo "lietuviško" žodžio Žečpospolita prasmė nėra nei prolenkiška, nei antilietuviška. Todėl ir bandau surasti prasmines ir istorines žodžių kilmes. Kad lietuviškai Riečė turėjo prasmę, artimą dabar vartojamam žodžiui Seimas, tur būt, dauguma sutiks. Nors šiandieninis elektroninis Lietuvių kalbos žodynas kažkodėl aiškina, kad riečė lietuviškai - tai nauda. Nors man net nekyla abejonių, kad sušaukti riečę reiškia sušaukti sueigą. Matyt, būsiu apie tai skaitęs.

Lieka neaišku, kas yra Pospolita senąją, pirmine, prasme. Bet pažiūrėkit, ką radau:

polity

1538, from Fr. politie (1419), from L.L. polita "organized government" (see policy).

Fr. ten reiškia French, o L.L. -- Late Latin - vėlyvoji lotynų kalba. Galit žiūrėti į šitą panašumą skeptiškai, bet nepamirškit, kad toji Rzeczpospolita savo laiku buvo didžiausia Europos valstybė! Kadangi mūsų istorikai tyli, galit pagalvoti, kad juokauju. Tai paskaitykit kad ir rusiškai: Великое княжество Литовское стало самым большим в Европе. Todėl visiškai nedera manyti, kad toji po Liublino unijos vėlgi didžiausia Europos valstybė buvo kokia nors atsilikėliška, neturinti ryšių su "progresyviąja", lotynų kalbą vartojančia, Vakarų Europa. Dar priminsiu, kad rusuose toji valstybė tebevadinama Речь Посполитая.

O kaip šitai :

polite

1263, from L. politus "refined, elegant," lit. "polished," pp. of polire "to polish, to make smooth." Used literally at first in Eng.; sense of "elegant, cultured" is first recorded 1501, that of "behaving courteously" is 1762.

impolite

1612, "unrefined, rough," from L. impolitus, from in- "not" + politus "polished" (see polite). Sense of "discourteous, ill-mannered" is from 1739.

patinka?

Labai jau įdomūs sutapimai.

Jei rastumėt kitokį žodžio Pospolita kildinimą, nesiejamą su žodžiu politus, prašau, praneškit – būsiu dėkingas.

Tiems, kam žodis riečė atrodo perdėm slaviškas, įdedu keletą prūsiškų žodžių vertimų (prūsai juk mūsų baltiškieji giminės, jokie ne slavai! o gal kas ir šiandien tebesijaučiat prūsais?), kurie turėtų pademonstruoti kaip, laikui bėgant, kinta žodžiai, “vaikščiodami“ tarp tautų besikeičiant pačioms tautoms:

karalius - kunnegs

karalienė - kunnegini

Karaliaučius - Kunnegsgarbs

kalnas - garbs

kunigas - noseilaniks

riteris - waldvika

valdovas - waldniks

lietuvis - laitawis

latvis - lattawis

jotvingis - jatawis

lenkas - polis

italas - walks

rusas - guds

baltarusis - gailaguds

vokietis - miksis

ispanas - španis

graikas -greks

žydas - judi

stiprus - sparts

jėga - spartis

gudrus - wingars (t.p. klastingas, sukčius)

geras - labs

blogis - wargan

vergas - sklawi

vergija - sklawibi

mirtis - gals

galas - wanga

nauda - terpan

pelnas - nauda

brolis - brati

taika - pakkajs

žmona - gena

vadas - mistras

duoklė - kassis

iždas - fiskus

patranka - kanoni

Štai jums ir kniaginia, ir bratkė, ir genų davėja, ir leidimas baltiškai, o ne slaviškai pakajintis, dar misteris, kasa, fiskalinis deficitas ir kanonada. Paieškokit sąsajų su kitų kalbų žodžiais. Turėkit omeny, kad prūsai - vakarų (ne rytų!) baltai:

pinigai - penningai

pigus - lits

prekė - perdasa

pirklys - kaupiks

parduotuvė - kaupabutan

turgus - kaupan

turtas - laban

mokslas - zinani

mokinys - maldaisis

mokytojas - mukinnewis

alus -piws

degtinė - pirgals

smuklė - karcema

ponas - rikis

tiesa - tikran

melas - reddan

darbas - dilin

darbininkas - diliniks

Dievas - Deiws

laimė - deiwutisku

Beje, dar vienas klausimas, kuris mane tikrai domina: kada, kaip ir iš kur atsirado vardas Polska?

Anais, Bendrosios Riečės laikais, regis, jo išvis tokio nebuvo. Tie paaiškinimai, kuriuos radau pas lenkus (jie žodį Polska kildina iš polianų genties vardo) manęs netenkina, nes nežinia iš kur imasi sk vietoje n.

Polonia iš polianų man “išeina“, bet Polska - ne.

Gal žinot ką nors? Mat, turiu savo versiją. Bet taip pat norėčiau išgirsti kitokias versijas.

Pinigų pabaiga

Viskas yra prekė, viskas parduodama. Taip sako šiuolaikinio laisvosios rinkos pasaulio žinovai - ekonomistai.

Bet prekes jie kažkodėl skirsto į dvi, ne, netgi į tris rūšis. Tik šito neakcentuoja. Nes patyliukais dalina žaidimą į tris dalis, kurioms taiko visiškai skirtingas taisykles. Tiksliau sakant, mus su jumis jie stengiasi įtikinti, kad taip ir turi būti: kad turime džiaugtis pirmosios rūšies prekių silpnu, antrosios rūšies prekių stipriu brangimu bei turime aplamai negalvoti apie trečiosios rūšies prekių egzistavimą (bent jau tie iš mūsų, kurie tiesiogiai su jomis nesusiduriame).

Pirmosios rūšies prekės anksčiau buvo vadinamos “plataus vartojimo prekėmis“: tai maistas, buities reikmenys, automobiliai, kelionės, paslaugos. Infliacijos lygis nustatomas įvertinant būtent iš šios rūšies prekių (ir paslaugų) sudarytų krepšelių kainas. Kaip visi puikiai žinome, tų krepšelių kainos tolydžio kyla, kitaip sakant, infliacija yra (priešingas vyksmas vadinamas defliacija). Šioj vietoj, regis, būtų galima padžiūgauti – vertė kyla! Juk ekonomistai teigia kad pinigai yra vertės matas. Taigi, jei jau kaina kyla – vertė, žinoma, kyla. Nenuneigsi. Na, bet šios, pirmosios, prekių rūšies atžvilgiu, ekonomistai nelinkę džiaugtis tuo, kad jų kaina kyla. Nes ir kvailiui aišku, kad duona, mėsa ar pienas ir prieš šimtą metų, ir dabar, buvo ir yra tas pats. Tik kainuoja ne tiek pat. Na, ir prieš šimtą metų, matyt, nebuvo rizikos suvalgyti genetiškai modifikuoto maisto. O kainuoja tie produktai dabar daug kartų daugiau, negu tada, jei jų kainas skaičiuosime tais pačiais vardais vadinamais pinigais, kurie buvo prieš šimtą metų ir tebėra dabar: pavyzdžiui, anglų svarais ar amerikiečių doleriais.

Šito priežastis, žinoma, infliacija. O kas gi yra infliacijos priežastis? Ekonomistai sako, kad infliaciją sąlygoja ekonomikos augimas (teisybė, šitoj vietoj pamiršta griežtai apibrėžti kaip jie supranta tą augimą). Na, o tada vienas iš logikos dėsnių sako: jei infliacijos nėra, ekonomika neauga. O šito mes, žmonės, nenorim. Nes esam įpratę matyti augimą aplink mus: medžiai, augalai auga, taip pat ir mes patys gyvenime nuo mažų vaikų užaugame iki suaugėlių. Tiesa, nei augalų, nei žmonių nematuojame kokiu nors vienu universaliu matu. Taikome daug matų: ūgį, svorį, proporcingumą, grožį, naudingumą ir pan. O ekonomikos augimui matuoti taikomas vienintelis matas – pinigai. Jei panašiai elgtumės su augalais, gyvūnais ar žmonėmis, matuotume tik ūgį (nekreipdami dėmesio į kitus parametrus) ir darytume tai infliuojančiu (vis trumpėjančiu) metru!

Mat juos bala; tarkime, kad infliacija išties atsiranda dėl ekonomikos augimo, kaip sako mūsų ekonomistai. Tegul. Galvokim, kad taip ir yra.

Bet, šiek tiek apsidairę, rasim antrą prekių rūšį, dėl kurios kainų kilimo tie patys ekonomistai džiaugiasi ir kviečia mus savo pinigus „investuoti” į šia, antrąją, prekių rūšį. Ir, pabrėšiu, matuodami infliacijos lygį į šią, antrąją, prekių rūšį visai neatsižvelgia. Antroji prekių rūšis - tai dalykai, apie kuriuos manome, kad jie ilgalaikiai. Turiu omeny nekilnojamąjį turtą, prabangos dalykus, akcijas. Pastarasis porūšis vis akcentuojamas ir plečiamas – šalia nuosavybės teisės į akcijas atsiranda nuosavybės teisė į ateities sandorius, nuosavybės teisė į galimybę parduoti ar pirkti valiutas ar akcijas tam tikru kursu tam tikru metu ir t.t. Tie, kas domėjosi birža, žino, ką turiu omeny. Kai auga akcijų kursai, ekonomistai atvirai džiaugiasi: birža auga, vadinasi, ir ekonomika auga. Pasikartosiu: šitą “augimą“, apskaičiuodami infliacijos lygį, jie visiškai pamiršta. Ir atvirkščiai, apskaičiuodami biržos indeksų lygį, jie pamiršta įvertinti anksčiau jų pačių apskaičiuotos infliacijos įtaką tam lygiui.

Apibendrinu: tas prekes, be kurių mes išgyventi negalime, ekonomistai naudoja sudarydami prekių krepšelius infliacijos lygiui apskaičiuoti. Visuomenę jie ramina, kad tas lygis pakankamai žemas (paties infliacijos lygio apskaičiavimo tikslumą ir pagrįstumą šį kartą palikime tai darančių statistikos žinovų sąžinei). Tuos iš mūsų, kurie neišleidžia visų uždirbamų pinigų būtinosioms prekėms, skatina už juos pirkti antrosios rūšies prekes, atvirai viliodami mus tų prekių kainų augimu, aiškindami, kad taip mes esą pasipelnysiantys. Tai vadinama investavimu. Antrosios rūšies prekių sąrašas tolydžio plečiamas.

Dar pakartosiu: nors ir prekės de facto padalinamos į šias dvi (kol nekalbėjom apie trečiąją) rūšis, tai niekada neakcentuojama. Atvirkščiai, akcentuojamos tik pirmosios rūšies prekių kainos, apskaičiuojant infliaciją ir kainų indeksus, deklaruojant, kad, nors tos kainos ir augančios, bet nedaug. O augti jos, anot ekonomistų, būtinai turinčios, nes, antraip, nustosianti augti ekonomika. Beje, kodėl taip nutiksią, įtikinamo paaiškinimo, bent jau man, girdėti neteko. O investavimo objektai – antrosios rūšies prekės – tiesiog privalančios turėti augančias kainas. Kodėl taip privalu būti, taipogi pernelyg neaiškinama.

Na, ir trečioji prekių rūšis, apie kurią ekonomistai linkę visai užmiršti (užmiršti viešuose savo pasisakymuose, idant mes su jumis apie jas pamirštume visiškai). Tai ginklai, narkotikai, nuodai – viskas, kas skirta žmonių giminei naikinti (tarkim, cheminį ar biologinį ginklus aš greičiau priskirčiau nuodų, o ne ginklų kategorijai). Sutinku, kad dalis šių prekių (juk viskas prekė, tiesa?) priskirtina taip vadinamai šešėlinei ekonomikai (kuri, beje, taip pat vartoja-naudoja pinigus), bet likusioji dalis juk ne! Ar girdėjote, kad šios rūšies prekės būtų įtraukiamos į prekių krepšelius infliacijai skaičiuoti? O gal teko iš aukštų tribūnų ar ekonominėse diskusijose girdėti kvietimus investuoti į šią trečiosios rūšies pramonę? Neteko. O betgi ji dirba, toji žudymo pramonė. Vadinasi, ji yra finansuojama. Ir kažkas į ją investuoja. Kas?

Tuoj pasakysiu, ką apie tai galvoju. Bet pradžioj, manau, bus įdomu pasiskaityti apie plačiai naudojamų ekonominių terminų etimologinę kilmę. Sutikit, kilmė nemažai pasako. Juk sakoma: tas, kas žino praeitį, žino ateitį.

Taigi:

finance

c.1400, "an end," from M.Fr. finance "ending, settlement of a debt," from M.L. finis "a payment in settlement, fine or tax," from L. finis "end." The notion is of "ending" (by satisfying) something that is due (cf. Gk. telos "end;" pl. tele "services due, dues exacted by the state, financial means." See also fine (n.)). The Fr. senses were gradually brought into Eng.: "ransom" (1439), "taxation" (1489); the sense of "manage money" first recorded in Eng. 1770. Finances "pecuniary resources" is from 1781. Financier is from 1618, originally of Fr. tax farmers; sense of "capitalist" is first recorded 1867.

invest

1387 (implied in investiture), "to clothe in the official robes of an office," from L. investire "to clothe in, cover, surround," from in "in, into" + vestire "to dress, clothe" (see wear). The meaning "use money to produce profit" first attested 1613 in connection with the East Indies trade, and is probably a borrowing of It. investire (13c.) from the same L. root, via the notion of giving one's capital a new form. The military meaning "to besiege" is from 1600.

inflation

1340, from L. inflationem (nom. inflatio), noun of action from inflare "blow into, puff up," from in- "into" + flare "to blow" (see blow (v.1)). Monetary sense of "enlargement of prices" (originally by an increase in the amount of money in circulation) first recorded 1838 in Amer.Eng. Inflate (v.) is 1533, from L. inflatus, pp. of inflare.

Na va: finansai, išeitų – kažkas tokio, kas privalu daryti (ending (by satisfying) something that is due), investuoti – reiškia – paklusti esamai tvarkai (apsirengti įstaigos drabužiais), o infliacija – kažkas tokio, kas išpučiama.

O dabar iš esmės. Centriniai bankai naujai jų “sukuriamus“ pinigus skolina kitiems bankams už palūkanas, vadinamas bazinėmis palūkanomis. Šis faktas yra iš esmės slepiamas. Plačiajai publikai sakoma taip: centriniai bankai daro pinigų emisijas, arba – jie leidžia pinigus į apyvartą. Kaip konkrečiai tai daroma, sakyti vengiama. Pasiklauskite ekonomiką ar finansus studijuojančių studentų kaip pinigai patenka apyvarton, ir įsitikinsite, kad jie šito nežino – jiems šito tiesiog nepasako.

Toliau: jei centriniai bankai daugiau nebedarytų naujų pinigų emisijų (o tik keistų susidėvėjusius pinigus naujais – dauguma žmonių galvoja, kad naujų banknotų jų rankose atsiradimo priežastis yra būtent tokia), kiti bankai per fiksuotą laiką išmokėtų jų valdomus (t.y. pasiskolintus iš centrinių bankų) pinigus palūkanomis, ir žaidimas baigtųsi – nebebūtų pasauly pinigų! Kad taip nenutiktų, centriniai bankai leidžia apyvarton naujus ir naujus pinigus – skolina ir skolina juos kitiems bankams.

Kad būtų tariamai padengiamos skolos palūkanos – sukuriama nauja skola. Tokiu būdu skola centriniams bankams niekada nėra grąžinama ir ji laikui bėgant tik auga.

Jei jau supratot kaip vyksta naujų pinigų gimimas ir kaip jie papuola apyvarton, nesunkiai suvoksit, kad naujų pinigų centriniai bankai pastoviai padirba mažiausiai tiek, kad kitiems bankams užtektų mokėti bazinėms palūkanoms. Taigi, pinigų spausdinimo mašinos dirba nesustodamos. Čia turiu omeny grynuosius pinigus. Negrynųjų pinigų emisijos, sutikit, aplamai šmaikščiai atrodo. Jei dar nepamiršom, kad centriniai bankai veikia visuomenės nekontroliuojami, turim sutikti, kad tikrojo naujų pinigų emisijų masto mes nežinom. Užtai dabar galime įtarti kad pinigų masės augintojams – centriniams bankams – turime būti dėkingi už infliaciją ir už savo santaupų nuvertėjimą. Sau galim „padėkoti“ už tai, kad leidžiamės bankų mulkinami, kad tikim, jog pinigai yra vertės matas, kad leidžiamės maklerių suviliojami investuoti biržoje, kad nesuvokiame, kad biržos indeksas auga ne todėl, kad ekonomika auga, bet todėl, kad centriniai bankai pridirbo daug pinigų, žmonės – kas gerais, o kas ir blogais darbais – tuos pinigus uždirbo, o biržos žaidimų viliotojai makleriai priviliojo daug lengvatikių Pinokių, kurie atiduoda savo pinigėlius jiems vietoje to, kad įsigytų aukščiau minėtų pirmosios rūšies prekių. Kurias, beje, išties reikia pagaminti. Kurios išties reikalingos (jei jų dar neturime). Bet jei mes visi taip ir padarytume, jei ta milžiniška pinigų masė iš biržos užplūstų prekystalius, infliacija ne ūgteltų, bet šaute šautų dangun lyg tas atrakciono rutulys po gero smūgio kūju. Jokie gudragalviai „ekonomikos žinovai“ nesugebėtų jos paslėpti kaip geba padaryti tai šiandienėj Lietuvoj, kur būsto kainos pakilo kelis kartus nors skelbiamas infliacijos lygis – vos keli procentai.

Kad „galai neišlįstų“ aikštėn, ekonomistai pasakoja žmonėms apie ekonomikos augimą ir infliacijos būtinumą ekonomikai augant. Per daugybę metų niekas man taip ir nesugebėjo nors kiek įtikinamai pagrįsti šitąjį būtinumą.

Paieškokim infliacijos šaknies, pažiūrėkim, kokio ji dydžio.

Patiko? Sparčiai auga?

Jei palūkanos būtų perskaičiuojamos tik sykį per metus, kitų bankų įsiskolinimas FED-ui po t metų

Kur gi kišama ta milžiniška naujų iš niekur atsirandančių pinigų masė? Žinoma, stengiamasi skatinti visuomenės vartojimą. Kadangi to vartojimo kuo toliau, tuo labiau nebepakanka, pinigų masės perteklius grūdamas į antrosios rūšies prekes. Kurios dėl šios priežasties ir brangsta. Brangsta, nes po tinkamo “smegenų plovimo“ mes tikime, kad jos brangs, todėl ir kišame savo uždirbtus, o kiti ir pasiskolintus pinigus į šitą malūną. Antra tos pinigų masės padėjimo vieta – mūsų ateitis. Perkame nekilnojamąjį turtą, automobilius, bet ką – kreditan. Tokiu būdu parduodami savo ateitį – ji po to didele dalimi priklauso nebe mums, bet mūsų skolintojams. Biržos ateities sandoriai, opcionai – dar vienas bankų sistemos sugalvotas tos perteklinės pinigų masės nusavinimo iš mūsų, iš visuomenės, būdas. Prisiminkit, kada kilo masinio investavimo bumas, kada atsirado opcionai, fjučeriai ir pagalvokit – kodėl tai nutiko tada, o ne anksčiau? Raskit kitokį paaiškinimą negu šis: tai nutiko tada todėl, kad pradėjo kauptis perteklinė pinigų masė (pagimdyta paties bankų sistemos giluminio principo - moneylending), kurios nesugalvota kur dėti, išskyrus "investavimo" viliones. Sklypus Mėnulyje ar žvaigždes pirkti visuomenė dar buvo "nepribrendusi" (greičiau "nepribrandinta").

Dėl šitokio spartaus pinigų masės didėjimo ir atsiranda tų pinigų perkamosios galios nuvertėjimas, vadinamas infliacija. Palikime statistikos specialistų, atliekančių tuos infliacijos lygio skaičiavimus, sąžinei tų skaičiavimų pagrįstumą. Jie žino kaip dažnai ir kuria kryptimi buvo ir yra kaitaliojama vadinamųjų „prekių krepšelių“ sudėtis, kurių (krepšelių) kainų santykiniai pokyčiai ir vadinami infliacijos lygiu. Visuotinai pripažįstama, kad infliacija yra (kainos auga), bet deklaruojama, kad infliacijos lygis gerokai žemesnis už bazinių palūkanų normą. Su tuo galima sutikti dėl kelių priežasčių:

1. Prekių išties pagaminama vis daugiau (ekonomika auga).
2. Infliacijos lygis skaičiuojamas įvertinant tik pirmosios rūšies prekes (vadinasi, jis nėra objektyvus, tuo iš dalies paaiškinamas atotrūkis tarp bazinių palūkanų normos ir infliacijos lygio).
3. Dalis pinigų masės naudojama trečiosios rūšies prekių gamybai – karams, nusikaltimams, trumpai sakant – žmonijos naikinimui. Ginklų, narkotikų, nuodų kainų augimas į infliacijos lygį neįskaičiuojamas.

Kad suprastume, kad net ir deklaruojamas, tarkime 2,5 % infliacijos lygis ilgalaikėje perspektyvoje ideologiškai nesiskiria nuo 5,25 % infliacijos lygio (kuris būtų lygus dabartinei FED bazinių palūkanų normai), pažiūrėkit į grafiką, atitinkantį 2,5 %:

Žinoma, vertikaliojoje ašyje skaičiai skiriasi nuo pirmųjų grafikų daugiau negu dešimt kartų. Beje, prisiminkime kad turime internetą. Pasirauskime jame ir pažiūrėkime ar tikrai kainos per šimtą metų paaugo maždaug 12 kartų.

Rasti šiuos duomenis prireikė kelių minučių:

The following samples were taken from advertisements in 1910 issues of the Fargo Forum.

HOUSING

A typical 6-7 room house sold for $2-3,000.

A six room cottage in Island Park was selling for $1950

A two-story house with 8 rooms and bath on North Broadway between 9th & 10th Avenues was selling for $6500.

Frank Lynch at 17-19 Broadway was selling the new light Ford for $950

An Indian motorcycle was selling for $200.

Kainos JAV, doleriais. Sutikit, kad 2007 metais naujo Ford‘o Amerikoj už nepilnus 12 tūkstančių dolerių nenupirksit, o Indian motociklai dabar kainuoja ne 2400 dolerių, o maždaug 10 kartų daugiau. Nors 1910 metais tai tikria buvo techninės naujienos, o šiandien – įprasti gaminiai.

A five-room "cottage" at Seventh and L is $1,500.

Sunday dinner at the cafe in the New Wilson Hotel (the most modern hostelry in the area) is 50 cents... menu includes relishes, soup, sole, chips, peas, apple fritters, and mutton in caper sauce, spring chicken, beef tenderloin or prime rib veal.

Na, o kotedžo kainą drąsiai reikia dauginti mažiausiai iš 100. Kaip ir sekmadieninių pietų modernaus viešbučio restorane kainą.

Palyginkite drabužių, maisto ir nekilnojamojo turto kainas 1907 ir 2007 metais:

Clothing (1907) Boy's shoes, 1.00/pair Boy's suit, 1.59/each Children's coat, 1.49-7.98/each Girl's dress, .23-3.25/each Cloak, fur-lined, 27.00-75.00/each Men's coat, 13.75-38.00/each Men's collars, .06/each Men's hat, derby style, .98-1.45/each Men's overalls, .33/pair Men's pants, "Nufang," 3.75/pair Men's shoes, 2.00/pair Men's shirt, .35/each Men's suit, 2.50-8.00/each Men's suspenders, .08/pair Men's sweater, wool, 1.39-3.00/each Umbrella, silk, 2.75-4.00/each Women's coat, 4.75-9.98/each Women's shoes, 2.95-4.00/pair Women's skirt, 1.25-2.98/each Women's suit, 6.98-22.00/each Women's waist (blouses), .39-2.49/each Food & beverages (1907) Bacon, XXX boneless, .15/lb Beef, corned, .04/lb Butter, .27/lb Chicken, .18/lb Coffee, Hotel Astor, .35/lb Real estate (1907) Houses for sale [advertised, no price] Houses for rent [advertised, no price] Apartments & rooms Morristown, 5 rooms, 10.00/month Real estate (1917) Houses for sale Morristown, 12 rooms, 4,400.00 Houses for rent (1917) Morris Plains, half house, 23.00/month Morristown, 6 rooms, 12.00/month

Clothing (2007) Boy's jacket, winter, 42.00-115.00/each Men's jacket, Columbia, 100.00-380.00/each Men's jeans, Lee, 24.00/pair Men's necktie, Stafford, 20.00-25.00/each Men's shirt, dress, 32.50-59.50/each Men's shoes, dress, 60.00-145.00/pair Men's slacks, Dockers, 29.99/pair Men's sport coat, 200.00-300.00/each Men's suit, 250.00-495.00/each Men's sweater, 30.00-55.00/each Running shoes, Reebok, Nitro, 29.99-59.99/pair Women's blouse, Worthington, 19.99-49.99/each Women's coat, wool, 180.00-800.00/each Women's shoes, 39.00-79.00/pair Women's suit, 300.00-360.00/each Women's sweater, 29.00-58.00/each Food & beverages (2007) Bacon, Hormel, 1.99/12 oz pkg Beef, ground, 90% lean, 3.69/lb Butter, Land O Lakes, 1.19/8 oz container Chicken, boneless, 1.99/lb Coffee, Folger's, 1.99/11.5 oz can Real estate (2007) Houses for sale Parsippany, ranch, 3 bedrooms, 414,000.00 Randolph, townhouse, 2 bedrooms, 379.900.00 Rockaway Twp., colonial, 4 bedrooms, 459.900.00 Houses for rent (2007) Florham Park, 3 bedrooms, 1,700.00/month Lake Parsippany, 4 bedrooms, 2,200.00/month Roxbury, 3-4 bedrooms, 1,600.00/month Apartments & rooms (2007) Morristown, 1 bedroom, Old Forge, 1,250.0/month Randolph, 1 bedroom, 1,700.00/month Rockaway Twp., 2/3 bedrooms, 1,465.00/month

Radote kainų, kurios skiriasi maždaug 12 kartų, bet nemažai jų skiriasi žymiai daugiau. O būsto ir būsto nuomos kainos skiriasi šimtą kartų.

Tarkime, kainos JAV per šimtą metų vidutiniškai pakilo 50 kartų. Nesunku suskaičiuoti, kad metinės infliacijos lygis tada yra ne 2,5 o maždaug 4%.

Kad nedaug suklydau, rodo šis grafikas:

Tai Dow Jones indeksas įvertinus infliaciją (tą, kuri oficialiai skelbiama). Daugiau rasit čia.

Teigiu, kad realus infliacijos lygis yra artimas bazinių palūkanų normai. Pati infliacija, kaip reiškinys, yra inicijuojama finansinės sistemos – pinigų skolinimo (moneylending) mechanizmo. Realiu infliacijos lygiu derėtų vadinti santykinį visų prekių, kurias žmonės vartoja, augimą.

Bet kuris žmogus, pažiūrėjęs į ilgalaikius grafikus, supras tokio „finansinio mechanizmo“ ydingumą. Todėl ilgo laikotarpio finansiniai duomenys neafišuojami. O trumpalaikiai mums psichologiškai neatrodo nepriimtini. Štai tas pats eksponentės su rodikliu 0,0525t grafikas, tik ne pirmajam šimtui metų, o pirmiesiems penkeriems:

Na, paaugo pinigų masė (gal ir kainos) maždaug 30 % per penkis metus. Na ir kas? Ekonomika juk auga! Be to, augimas šiame grafike mums atrodo beveik tiesinis – nepalyginsi su bauginančiu eksponentės šovimu aukštyn šimtamečiame grafike. Todėl ilgalaikiai duomenys yra slepiami. Pabandykit rasti senus biržų duomenis!

Pakartosiu, bet kam, pažiūrėjusiam ilgalaikius grafikus, jau intuityviąjam lygmeny tampa aiškus tokios finansinės sitemos ydingumas. Manau, kad trečiosios rūšies prekių gamyba yra finansuojama bankų sistemos iniciatyva, ir ne kieno nors kito. Finansuojama, kad laikas nuo laiko viską sugriauti ir pradėti iš naujo. Kai laikas nuo laiko viskas sugriaunama, visuomenė neturi galimybių stebėti ilgalaikį ekonomikos vystymosi vaizdą. Nemato pirmąjame grafike vaizduojamo pinigų masės augimo nepagrįstumo. Mato paskutiniojo grafiko vaizduojamą procesą trumpalaikį procesą, kuris tai visuomenei nesukelia įtarimų.

Didžioji dalis tos pasaulio dalies, kuri dabar vadinama civilizuota, aukšto lygio "ekonomikos valdytojų" ir parlamentarų yra auginami elitinėse mokyklose, finansuojamose tos bankų sistemos, kur jie ne tik studijuoja vadybą, ekonomiką ir politologiją. Ten iš jaunuolių padaromi sistemos tarnai, turintys ten suformuotą moralę, elgseną ir mastymą. Pasiskaitykit apie tokias mokyklas ir suprasit, kas tai. Jas baigusieji dirba sistemai, palaiko šitą sistemą, dažnai patys to nesuvokdami. Dažnai nesuvokdami jos veikimo principų, tuo labiau veikimo krypties ir prasmės.

Manau, kad šie žaidimai nebeilgai truks. Nes žinau, ką reiškia eksponentinis augimas. Nes žinau, kad ne aš vienas žinau. Pažiūrėkit kad ir čia. Jau dabar, nors ir visokeriopai slepiamas, daug kam akivaizdus tokios „finansinės sistemos“ ydingumas. Daug kam suprantama, kad mes, visuomenė, nesugebam eksponentiškai plėsti savo kūrybinės-gamybinės veiklos, o Žemės resursus, atvirkščiai, ne plečiame, o eikvojame. Galiu pasakyti kitaip: šis „finansinis mechanizmas“ verčia mus griauti Pasaulio, kuriame gyvename, pusiausvyrą. Pastaraisiais metais tai tapo visiškai akivaizdu.

Laikas sustoti.

Teks sugalvoti kitokį vertės matą. Nes dabartinis – pinigai – nėra vertės matas. Pažiūrėkit į grafikus. Prisiminkit paties mato sąvoką – pavyzdžiui, ilgio matas yra metras. Kaip jums patiktų metras, kuris per šimtą metų sutrumpėja kelias dešimtis kartų?

Ką siūlau? Tą patį, ką ir anksčiau: pasauliniu mastu fiksuoti pinigų kiekį, tokiu būdu sustabdant dabartinį pinigų skolinimo mechanizmą.

Tada bus ne infliacija, o defliacija. Nes visuomenė stengsis gerinti savo gyvenimą. Statys namus. Kai jų reikės. Nefinansuos karo. O su psichologine problema – tuo, kad mūsų būstas kasmet pigs – susitvarkysime. Pigs, nes namų atsiras vis daugiau. O naujųjų pinigų, PIN‘ų, kiekis – fiksuotas, neauga ir neaugs. Nebent kartais, patogumo dėlei, reikės tuos PIN‘us denominuoti (gal renominuoti?). Kad mažiau reikėtų terliotis su trupmenomis. O gal pamėgsim trupmenas? Juk viskas pigs!

Yra ir ekonomikos autoritetų, kurie šitai suprato. Pavyzdžiui, Frank P. Ramsey teigė, kad r (bazinių palūkanų norma) turi būti lygi nuliui, kritikuodamas aukščiau minėtą taip vadinamą nekantrumo (impatience) daugiklį. Parašiau šį sakinį, ir savo paties duotoje nuorodoje perskaičiau, kad F.P. Ramsey, vienok, nebuvo ekonomistas. Jis buvo matematikas. Tik tebeminimas ekonomikos vadovėliuose už jo sukurtus matematinius ekonomikos modelius. Ką gi.

Dabar fiksuoti pinigų kiekį, tuo pačiu sustabdyti pinigų skolinimo mechanizmą, tuo pačiu panaikinti nekantrumo daugiklį, tuo pačiu įvykdyti Frank Plumpton Ramsey siūlymą ir siekį r = 0 yra įmanoma, nes:

1. Yra kompiuteriai.
2. Yra Pasaulinis tinklas (priemonė apskaitai).
3. Yra Pasaulinis tinklas (pagrindas Pasauliniam Protui atsirasti).

Karaliaus Mindaugo dvaras

Esu anykštėnas. Liepos 6-toji, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena - mano gimtadienis. Todėl nesmerkit už tai, kad įdėjau Tomo Baranausko, kurį gerbiu, palaikau ir kuriam linkiu ryžto, ištvermės ir sėkmės, straipsnį.

T.Baranauskas

Užmirštas karaliaus Mindaugo dvaras

Mindaugo karūnavimo dieną galima paminėti įvairiose vietose ir įvairiuose renginiuose, kurių organizatoriai siūlo kartais su Mindaugu susijusią, kartais – nelabai susijusią, o kartais – ir visai nesusijusią programą. 1253-aisiais karūnavimo iškilmės vyko vienoje vietoje – Mindaugo dvare. Vėliau ši vieta užsimiršo, kaip ir pats karūnavimas, kaip ir jo data, kaip ir pats Mindaugas.

Visi šie dalykai į mūsų istorinę atmintį grįžo skirtingu laiku ir skirtingais keliais. Paskutinė buvo Mindaugo karūnavimo vieta – ji atrasta tik prieš dešimtmetį, Mindaugo karūnavimo proga išduoto akto sudarymo vietą susiejus su 1997 m. atrastu Palatavio piliakalniu (Anykščių rajone). Taigi dabar jau yra galimybė Mindaugo karūnavimą paminėti toje vietoje, kurioje jis ir įvyko. Nuo 2003-ųjų ja kasmet pasinaudoja apie 60 žmonių. Kas norės, galės tai padaryti ir šiemet – Aukštaitijos siaurojo geležinkelio organizuojama Karaliaus valanda ant Palatavio piliakalnio prasidės pusę dvyliktos.

Kai kas gal nustebs, skaitydamas šias eilutes, nes apie tokią Mindaugo karūnavimo vietą dar nebus girdėjęs – istorinių tyrinėjimų rezultatai visuomenėje sklinda ne taip jau greitai. Kiti gali priekaištauti autoriui už pernelyg drąsų visuotinai dar nepripažinto fakto teigimą. Į šį priekaištą galiu atsakyti paprastai: abejoti, žinoma, galima – taip jau yra, kad daugelis Mindaugo laikų faktų istorijos šaltiniuose nėra paliudyti taip aiškiai, kaip mums to norėtųsi. Bet Mindaugo karūnavimo vietos nustatymui yra svaresnių faktų ir argumentų, nei, tarkime, tie, kuriais grindžiama versija, kad Mindaugas buvo karūnuotas liepos 6-ąją ar netgi visiems įprastas vadovėlinis teiginys, kad Mindaugas buvo Lietuvos valstybės įkūrėjas ir pirmasis valdovas.

Mūsų istorinė atmintis apie Mindaugo laikus atitrūkusi nuo konkrečios geografinės erdvės. Tam yra objektyvių priežasčių: Mindaugo Lietuvos geografija yra menkai pažįstama. Išliko vos viena kita užuomina apie Mindaugo veiklos vietas. 1244 m. Mindaugas nesėkmingai puolė kryžiuočių užvaldytą kuršių pilį Embutę (dabartinėje Latvijoje), 1251 m. apsigynė nuo Tautvilo antpuolio Vorutos pilyje ir pats puolė jį Tvirimanto pilyje Žemaitijoje, 1253 m. savo dvare Latavoje buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, o 1262 m. nesėkmingai puolė kryžiuočių Cėsių (Vendeno) pilį (Latvijoje). Štai ir visas Mindaugo „itinerariumas“ – penki vietovardžiai, iš kurių du – Latvijoje, o kiti trys – problemiški. Dauguma svarbių Mindaugo memorialinių vietų į istorijos šaltinius nepateko, o ir Mindaugo karūnavimo vieta vis dar nėra tokia, kurią būtų galima minėti be komentarų.

Kas gi žinoma apie Mindaugo karūnavimo vietą, kodėl ji nėra visuotinai pripažinta ir žinoma? Čia susipina įvairios aplinkybės: inercija, stereotipai ir šaltinių interpretacijos problemos.

Pagrindinis šaltinis – Mindaugo Vakarų Lietuvos žemių dovanojimo Vokiečių ordino Livonijos šakai aktas – baigiasi žodžiais: „Duota Letovijoje (in Lettowia), mūsų dvare, 1253 viešpaties metų liepos mėnesį“. Žodžiu „Lettowia“ šiame dokumente ir kai kuriuose kituose to meto šaltiniuose buvo vadinama Lietuva, todėl 1253 m. akto datavimo frazė dažnai būdavo suprantama „Duota Lietuvoje, mūsų dvare...“ Vis dėlto ši paprasta ir iš pirmo žvilgsnio nepriekaištinga interpretacija tampa mažų mažiausiai problemiška atkreipus dėmesį į kitą Mindaugui priskiriamą aktą (XIV a. falsifikatas su 1261 m. data), kuriame aprašoma Sėlos žemės riba. Pietuose ši riba vedama Šventosios upe ir jos dešiniuoju intaku Letovijos (Lettowiae) upeliu. Aprašymas nepalieka abejonių, kad kalbama apie Latavos upelį (Anykščių rajone).

Taigi Lettowia – Lietuva ir Lettowia – Latava. Abu atitikmenys nedviprasmiškai paliudyti šaltiniuose. Kuris variantas taikytinas 1253 m. Mindaugo akto datavimo formulei? Atsakymą sufleruoja kitų to meto aktų analogijos: datavimo formulėse paprastai būdavo nurodomos konkrečios vietovės, ir jeigu nurodoma, kad aktas išduotas dvare, tai šalia visada būdavo to dvaro pavadinimas, o ne abstrakti jo lokalizacija kažkurioje šalyje. Be to, viduramžių diplomatijoje buvo įprasta norma, kad valdovai susitinka savo valdų pasienyje. Mindaugo karūnavime dalyvavo Livonijos žemės magistras Andrius Štirlandas, o Sėla buvo žemė, didesne dalimi atsidūrusi Livonijos įtakos zonoje, taigi Latavos padėtis Sėlos pasienyje atitinka šią praktiką ir sustiprina tikimybę, kad Mindaugo karūnavimas buvo surengtas būtent Latavoje – karūnavimo iniciatoriui Livonijos magistrui patogioje vietoje.

Tačiau ar buvo tokio pavadinimo dvaras – juk Mindaugas neišdavinėjo savo dokumentų upelyje? Šaltiniai duoda pakankamai aiškų atsakymą ir į šį klausimą. XIV a. pabaiga datuojamame kitame Sėlos ribų aprašyme vietoj „Letovijos“ upelio tame pačiame sienos ruože kaip orientyras nurodomas „piliakalnis, vardu Lettow“. Vadinasi, šalia Latavos-Letovijos upelio stovėjo ir to paties pavadinimo pilis.

Bet prie Latavos upelio iki pat 1997 metų joks piliakalnis nebuvo žinomas. Tai davė pagrindo interpretacijoms – esą čia kalbama apie kažkokį neįvardytą piliakalnį, esantį „Lietuvos pusėje“ – esą gal čia turimas galvoje prie Anykščių esantis Šeimyniškėlių piliakalnis. Šias interpretacijas visiškai sugriovė kraštotyrininko Raimundo Guobio 1997 m. vasarą padarytas atradimas. Paaiškėjo, kad Palatavio kaimo ribose, Latavos upelio kairiajame krante, iš tiesų yra Piliakalniu vadinama kalva. Tai sužinojęs, R. Guobis iš karto kreipėsi į tuo metu Šeimyniškėlių piliakalnį tyrinėjusį archeologą Gintautą Zabielą, kuris ne tik patvirtino, kad atrastas neabejotinas piliakalnis, bet ir metalo detektoriumi piliakalnio paviršiuje aptiko keletą radinių, datuojamų XIII–XIV amžiais.

Po šio atradimo viskas atsistojo į savo vietas ir spekuliatyvios interpretacijos, regis, turėjo neišvengiamai nunykti. Realybėje atradimo kelias į viešumą pasirodė ne toks paprastas. Iš vienos pusės suveikė inercija: kai kuriems istorikams pasirodė neparanku keisti nusistovėjusias interpretacijas, prie kurių jau buvo spėta įprasti. Iš kitos pusės, atradimas nepatraukė platesnės visuomenės dėmesio. Paaiškėjo, kad, nepaisant kasmetinio Mindaugo karūnavimo šventimo valstybiniu mastu, šio įvykio vieta iš esmės niekam nereikalinga ir neįdomi.

Iš tiesų daugeliui pasirodė patogiau įsivaizduoti, kad Mindaugo karūnavimas įvykęs Vilniuje, kur šiandien vyksta svarbiausi šio įvykio minėjimo renginiai. Tai utilitarinis požiūris į istoriją, panašus į tą, kuris šiuo metu vyrauja Baltarusijoje. Pastarojoje Mindaugo karūnavimas nukeliamas į Naugarduką, kuris klaidingai įsivaizduojamas kaip tuometinė Lietuvos sostinė – apie tai rašoma ne tik šios šalies mokykliniuose vadovėliuose bei populiarioje literatūroje, bet ir moksliniuose veikaluose. Turint prieš akis tokį utilitarinį tikslą (patogumas ir politinis naudingumas), knaisiojimasis po šaltinius ir kažkur miške surastas piliakalnis tik trikdo šventinį patosą bei dvasinę ramybę.

Bet Mindaugo dvaras Latava vis dėlto pamažu skinasi kelią į viešumą. Prie Anykščių – Troškūnų kelio kelininkai šiemet pagaliau pastatė rodyklę, kuri nukreipia vis dar nelengvai surandamo Palatavio piliakalnio link. Mindaugo dienos minėjimai liepos 6-ąją ant Palatavio piliakalnio jau tampa tradicija. Kol kas tai šventė tik saujelei išrinktųjų, bet į šių išrinktųjų tarpą gali patekti kiekvienas. Tas, kuris nėra abejingas, kuris nelaukia reklamos, o domisi pats, kuris nepatingi atvykti į šį Dievo užmirštą kampelį, tas ir yra išrinktas dalyvauti kuklioje karaliaus Mindaugo puotoje.