Tai šiandienos "Lietuvos ryto" vedamojo, skirto naftos kainos šuolio priežasčių paieškoms, citata:
Tad pastarosiomis savaitėmis rinkų ekspertai stengiasi įžvelgti, kas stovi atpirkimo ožiams už nugaros. Ir mato daug pažįstamų veidų.
Esminė problema – tai, kad naftą parduodančios šalys labai mažai investuoja į gavybos atnaujinimą, naujų telkinių tyrimą ir jų eksploatavimą. Netgi atradus naują telkinį labai ilgai užtrunka pasirengimas ir įrangos instaliavimas.Tuo tarpu naftos pasiūla (matyt, paklausa?) sparčiai didėja dėl augančių Kinijos ir Indijos poreikių ir nemažėjančio JAV apetito. Pasiūla nesuspėja paskui paklausą.
Antra, neramumai pasaulio finansų rinkose investuotojus privertė ieškoti naujų patikimų investicijų vietų, nes tiek vertybinių popierių, tiek prekių biržose investuoti tapo nuostolinga. Senas geras naftos sektorius buvo atrastas tarsi iš naujo.
Trečia, JAV ekonomika išlieka svarbiausia pasaulyje, o bet kuris svarbiausio pasaulio ūkio kosčiojimas verčia sloguoti ne tik kaimynus, bet ir atokiausius pasaulinio kaimo gyventojus.
Garsus ekonomistas J.Stiglitzas teigia, kad trilijono dolerių vertės karas Irake stabdo JAV ūkio atsigavimą ir didina šios šalies fiskalinio deficito naštą. Beje, naftos gavyba Irake tik šįmet pasiekė ikikarinį lygį.
Ketvirta, Izraelio svarstymai apie įsiveržimą į Iraną nubraukia viltis stabilizuoti naftos rinką, mat Iranas – viena svarbiausių naftos šalių.
Taigi turime tikrą neigiamų veiksnių sankaupą, kuri ir lemia naftos kainos šuolius rinkoje.
Ekspertai mano, kad net ir turint pakankamai politinės valios, vienu metu išspręsti tiek problemų greitai nepavyks. Juolab kad negirdėtai brangi nafta duoda puikaus pelno labai įtakingam ekonomikos sektoriui visose įtakingiausiose pasaulio valstybėse.
Dėl to kyla abejonių, ar politikams pavyks susitarti dėl bendrų veiksmų stabdant infliacinius procesus ir aukojant ūkio augimą, investuojant į alternatyviuosius energijos išteklius ir mažinant vartojimą.
Tam reikia didelės politinės valios.Čia - alternatyvus požiūris:
| 1. Karla Marla | 06:36 07-15 | IP: 80.240.12.72 |
Pirma. Tik padirbti pinigai yra centrinio banko skolinami už bazinėmis vadinamas palūkanas kitiems bankams, kurioms mokėti reikia naujų pinigų, kurie vėl padirbami ir paskolinami, vėl už palūkanas, ir t.t. Tokiu būdu pinigų kiekis be paliovos auga, ir netgi eksponentiškai. Nei naftos gavyba, nei prekių ar paslaugų gamyba tokia sparta neauga. Iš čia - infliacija.
Antra. Tiek naftos, tiek grūdų pasaulines kainas tebematuojame doleriais, kuriuos valdo privatus nuo 1913 metų bankas, vadinamas Federaliniu rezervų banku. Doleris tebėra pasaulio rezervinė valiuta, tokiu būdu pasaulis ne tik dirbo/dirba už dolerį, bet ir už savo tarpusavio atsiskaitymus tebemoka Federaliniam rezervui. Federalinis rezervas dosniai skolina JAV vyriausybei ir ūkiui, iš čia, didele dalimi, ir JAV ekonomikos svarba.
Trečia. Akcijos brango todėl, kad prekiautojai tikėjo tuo nepaliaujamu brangimu, ir pinigų perteklių (žr. pirma) sėkmingai " utilizuodavo" akcijų biržose. Tai buvo tapatinama su ekonomikos augimu. Kai to tikėjimo neliko, akcijų rinkos susvyravo, o niekur nedingęs pinigų perteklius nukeliavo į maisto ir energetikos sektorių. Pinigų valdytojų išskaičiavimas paprastas - maistą ir energiją žmonės pirks bet kokia kaina. Kad toks scenarijus nėra atsitiktinis, verčia manyti propaguojama " grynoji infliacija" - be maisto ir be energijos kainų. Kad toks žaidimas nėra šių dienų išradimas, iliustruoja JAV politiko Henry Alfred Kissinger beveik keturiasdešimties metų senumo žodžiai: " Control oil and you control nations; control food and you control the people; control money and you control the world."
Ketvirta. Jokiais fiziniais rezervais nedengti šiandieniniai pinigai (Google: Fiat Money) ir skolomis bei palūkanomis grįstas monetarinis mechanizmas įstatymiškai yra įteisintas politikų. Politikų valioje jį pakeisti. Kol tai nebus padaryta, skaitysime apie visokius lūkesčius bei neramumus šen bei ten bei apie tų lūkesčių ir neramumų poveikį toms ir anoms kainoms.