Mainams prireikė vertės ekvivalento. Sako, juo buvę auksas, sidabras ar kokios kitos ilgą laiką nesikeičiančios patrauklios visuomenei medžiagos. Nors nesyk skaičiau, kad Sarmatijoje jos nebuvo vertinamos. Apie Sarmatiją visiems pravartu paskaityti. Kai kas sako, kad ji – mūsų senoji Tėvynė. Dar sako, kad pirmieji pinigai buvę pagal savo tikrąją vertę (suprask - savikainą) tapatūs savo nominalui (suprask – kainai). Aš tuo netikiu. Bent jau tada, kai atsirado jų dabartinis pavadinimas pinigai, neginčijamai turintis tą pačią šaknį, kaip veiksmažodis pinga, jokio savikainos ir kainos tapatumo nebebuvo. Nuo tada jokie mainai nebebuvo tik mainikaujančiųjų sandoris. Jame nemačia dalyvavo trečiasis – kontroliuojantis pinigų gimimą. Kuris visada gaudavo savo dalį. Nes jis pagamindavo pinigus pigiau, negu "parduodavo" kitiems.
- Ne, ne!, - dabar meistras ne juokais išsigando. – Čia – auksinas, ačiū jums, ačiū!
Anglijos svaro pilnas vardas - svaras sterlingų (pound sterling). Tai Towerio svaras (lygus 5400 grūdų svoriui) Sterlingo sidabro (turinčio 92,5 % gryno sidabro). Taigi, svaro sterlingų vertė ir turėtų būti lygi svaro strelingų (to sidabro lydinio) vertei. Tuo tarpu, kaip dabar deklaruojama, kad ano, originaliojo, svaro sterlingų vertė lygi £78.75 dabartinių. Matyt, lyginama matuojant dabartine sidabro kaina svarais. Nepaisant to, kad per tuos šimtmečius, prabėgusius po svaro sterlingų gimimo, sidabro buvo išgauti milžiniški kiekiai.
Išvada: GB valiutą – svarą sterlingų – tebevadiname šiuo vardu, nors jis seniai jo nebevertas. Tie, kas valdė svarą sterlingų, žinojo, kad jis nuvertėja. Slėpė tai nuo visuomenės. Slėpė ir jo apibrėžimą, kurį ką tik perskaitėt. O visuomenė irgi gera: pernelyg pasitikėjo. Sukčiais.
Gal tų valiutų vertės nesumenko kitų prekių kainų atžvilgiu?Jei netikite, kad jos sumenko, pasidomėkite bet kokių analogiškų produktų kainomis dabar ir prieš 20, 50, 100 metų. Meluojama, kad infliacija atsiranda dėl ekonomikos augimo, visuomenės nekantrumo ir klaidų. Slepiama, kad vienintelė infliacijos priežastis – naujos centrinių bankų daromos emisijos. Būtent dėl to, kad apyvartoje esanti pinigų masė tolydžio papildoma naujai centrinių bankų pagamintų pinigų kiekiais, pinigai pinga. Sudaroma iliuzija, kad toji vis naujai emituotais pinigais papildoma pinigų masė padengta vertybėmis. Tuo tarpu nuo 1971 metų, kai išlindo aikštėn faktas, kad centriniai bankai neturi nieko – jokių vertybių - kurios bent dalinai dengtų jų naujai spausdinamus pinigus, taip vadinamas Aukso standartas buvo oficialiai panaikintas. Toliau šis procesas vyksta taip: šalies valdžia įstatymais įtvirtina „finansinę tvarką“, versdama savo piliečius imti mokėjimams „nepriklausomų centrinių bankų“ emituojamus pinigus. Dabartinėje anglakalbėje pasaulio finansų bendruomenėje tokie pinigai turi Fiat currency terminą. Tai - centrinius bankus kontroliuojančiųjų su valdžioje esančiųjų pagalba visuomenei įpirštas produktas. Centriniai bankai yra šalies visuomenės nekontroliuojami. Geriausias to įrodymas – JAV centrinis bankas – Federalinis Atsargų bankas, kuris nėra nei federalinis, nei atsargų. Nefederalinis, nes privatus (toks pat, kaip FeDex – Federal Express), ne atsargų - nes neturi jų. Europoje pirmasis privatus valstybės bankas (šmaikščiai skamba ?) buvo Bank of England. Tuo, kad Lietuvos bankas kitoks, suabejosite paskaitę oficialius Lietuvos Respublikos institucijų tinklapius:
Valstybės kontrolė neturi teisės atlikti Lietuvos banko finansinio audito. http://www.vkontrole.lt/pub_14.shtml
R.ŠARKINAS. Laba diena. Aš galbūt pasakysiu trumpą įžangą, o po to atsakysiu į klausimus. Kaip žinoma, visuose bankuose, o kartu ir Lietuvos banke, atlikti auditai, visuose bankuose auditus atliko tarptautinės audito firmos. Galbūt pradėsiu nuo Lietuvos banko ataskaitos. Lietuvos banko valdyba patvirtino audituotą ataskaitą. Ją auditavo “Arthur Andersen” firma. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=783
Trumpas pasakojimas tiems, kas nepagalvojo, ką reiškia ir kur veda šitokia finansinė tvarka, kai Centrinis bankas skolina pinigus kitiems bankams už bazines palūkanas (pastarieji, kaip taisyklė, pamiršta mums pasakyti, kad tie pinigai, kuriuos gauname kaip atlyginimą, yra ne mūsų).
Pradžia. Aš - Centrinis bankas. Tu - šalis. Aš padirbau pirmuosius 100 pinigų ir paskolinau tau per bankus. Pigiai, po 2% metinių palūkanų (jos vadinamos bazinėmis palūkanomis). Per kiek metų tu, šalie, gražinsi man mano šimtinę palūkanomis? Teisingai, per 50 metų. Ir liksi man skolinga tą patį 100 pinigėlių.
IŠ KUR IMSI?
Pinigėliai juk pas mane?
DABAR TU - MANO VERGĖ!
JAV turi didžiulį įsiskolinimą. Kam? Savo centriniam bankui! Kuris nuo 1913 metų - privatus. Kam skolinga Lietuvos Respublika? Vien jos Centrinės valdžios skola šiandien viršija 14 milijardų litų.
1809 metais JAV prezidentas Tomas Jefferson pranašiškai sakė:
"I believe that banking institutions are more dangerous to our liberties than standing armies . . . If the American people ever allow private banks to control the issue of their currency, first by inflation, then by deflation, the banks and corporations that will grow up around [the banks] . . . will deprive the people of all property until their children wake-up homeless on the continent their fathers conquered . . . The issuing power should be taken from the banks and restored to the people, to whom it properly belongs."
Gali būti, kad daugeliui tai skambės šokiruojančiai. Šiuolaikinis Vakarų pasaulis - vergų pasaulis. Finansinių vergų pasaulis. Manau, kad tie, kas artimiau bendravo su vakariečiais, tai suprato. Arba pajuto intuityviai. Vakaruose taip vadinama privati nuosavybė vis labiau centralizuojama. Centrinius bankus valdančių žmonių rankose.
Suprantama, yla iš maišo lindo jau seniai. Reikėjo slėpti faktą, kad centriniai bankai pridirbo tiek pinigų, kad, visus juos paleidus apyvarton, totaliai pritrūktų prekių jiems padengti. Kai nebepakako skatinimų taupyti, kai nebepavykdavo sunaikinti didžiosios visuomenės dalies santaupų valstybių bankų bankrotais (taip vadinamais default‘ais – finansinėmis krizėmis), imta eskaluoti biržos idėja. Kad už uždirbtuosius pinigus nepirktumėt prekių – pirkit nuosavybės teises – akcijas. Pirkit teises į ateities sandėrius (tyčia rašau sandėris vietoj dabar proteguojamo žodžio sandoris), kad tik ten sukaupiama pinigų masė nepatektų apyvarton. Mat, kai apyvartoje pristigs pinigų, kontroliuojantys centrinius bankus pagamins jų kiek reikia. Ir paskolins mums. Per kitus bankus. Už bazines palūkanas. Kuo daugiau mes taupysime ir investuosime, tuo jiems geriau. Mat, tada šis procesas tęsis. O visuomenė juk už tuos naujai emituotus pinigus dirba. Kiekvienas iš mūsų už tą naujai atspaustą niekuo nedengtą popierėlį atidirba.
"Let me issue and control a nation's money and I care not who writes the laws." –
Mayer Amschel Rothschild
Blogiausia, kad visuomenė, sekdama esamu "finansiniu modeliu", naikina ne tik savo moralę (pelnas pateisina viską!), bet ir pradeda griauti pasaulį. Mes lyg apakę lekiame paskui tariamą vertybę - pinigus. Jie - nėra vertybė.
Nes pinigai - pinga.
Kokia alternatyva pinigams - pirmas klausimas.
AtsakytiPanaikintiPinigai - socialinės energijos išraiška, grubiai nusakanti laisvės kampų kiekį visuomenėje.
Žinoma, natūriniai mainai ir/arba komunizmas - džiugi ir utopiška, pabrėžiu, utopiška alternatyva, kurios pasiekimui reikia mažų mažiausiai perprogramuoti visuomenę (rusai savu laiku tai bandė, bet geriau gavosi visgi amerikiečiams su consumer society programėle).
Dabartinės tendencijos internete rodo teigiamą (bent dalies visuomenės) poslinkį nuo consumer society modelio per laisvus ir sunkiai kontroliuojamus informacijos kanalus (audio, video, tiesa, su kinestetika - problematiška). Tačiau iki kritinės visuomeninės masės (vadinamo 100-sios beždžionės fenomeno) - tolimas kelias vien tik dėl to, kad pasaulinė populiacija yra milžiniška ir didžioji dauguma yra užbombarduojama klaidinančia (sakykim, propagandine) informacija per masinės informacijos priemones (TV, radiją [beje, įdomu tai, kad parduotuvėse sunku surasti radijo aparatą su trumposiomis ar vidutinėmis bangomis - kodėl gamintojai mano, kad neapsimoka vartotojui leisti klausytis VISO pasaulio?], bei reklaminius plakatus) - tokią, kaip kad "pinigai - didžiausia vertybė", "tu esi tai, ką vartoji" (t.y. asmenybės, individo apibrėžimas per DAIKTUS/fizinius atributus), socialinių stigmų formavimas (narkotikai - baisu ir blogai, kai kažkodėl nuslepiama informacija, kad alkoholis panašaus adiktyvumo kaip, tarkim, heroinas, pirmose vietose [pagal adiktyvumą] - prozakai, o baisioji marichuana sėdi apatiniame ketvirtyje (priklausomybės išsivystymo tikimybė ~25%), žemiau tik LSD (~18%) ir kvaitulinis šalavijas [salvia divinorum] - 0%. Apie visuomenės nesugebėjimą skirti narkotikų nuo stimuliantų bei haliucinogenų nė nekalbu).
Ko gero, vienintelis būdas kovoti su šituo, hm, tamsumu - įsivelti į informacinį karą. Bet DABAR yra praktiškai tik du informacinio karo scenarijai (iš mūsų pusės) - peiliu eiti prieš automatus (tiesioginė kova - stendų pirkimas, reklama per mass media), partizaninė kova - grafiti, spam'as, alternatyvių informacijos kanalų propagavimas ir skleidimas, diversijos (priešininko taktikų, metodų, bendros ideologijos diskreditavimas - kad ir spiritualizmo propagavimas materialistinėje visuomenėje, prieš tai pastimuliavus vidinį žmogaus nepasitenkinimo jausmą). Taigi, kovos variantas, mano nuomone, praktiškai yra vienas. Didžiausia jo bėda yra ta, kad jis gali trukti dešimtmečius, bet, kaip pasakė partizanas Če, man nesvarbu, kad krisiu kovoj, man svarbu, kad paskui kas nors pakeltų mano ginklą ir šaudytų toliau. O tokių, žinau, atsiras, nes visada buvo ir dar ilgai bus. Ir tuo metu, kai kiaulės (žr. Orvelą) mulkins avis, mes nenuleisime rankų. Tuo metu, kai ant kiekvieno kampo stovės po stebėjimo kamerą (jau greitai, žr. UK ir USA) ir kiekvienas nešios id kortelę su RFID čipu, mes mokėsim pasislėpti nuo didžiojo brolio ir toliau (kaip ir amžiais prieš tai - visgi principas nuo senovės kinijos atėjo - ying ir yang) atsverti kontrolės sistemą savo laisve. Ir mes būsime laisvi, suteikdami laisvę tiems, kurie jos nori - nes būti nelaisvu irgi gali būti žmogaus noras, o žmonių norus reikia gerbti.
Tiek, ir ačiū už dėmesį.