Bet prekes jie kažkodėl skirsto į dvi, ne, netgi į tris rūšis. Tik šito neakcentuoja. Nes patyliukais dalina žaidimą į tris dalis, kurioms taiko visiškai skirtingas taisykles. Tiksliau sakant, mus su jumis jie stengiasi įtikinti, kad taip ir turi būti: kad turime džiaugtis pirmosios rūšies prekių silpnu, antrosios rūšies prekių stipriu brangimu bei turime aplamai negalvoti apie trečiosios rūšies prekių egzistavimą (bent jau tie iš mūsų, kurie tiesiogiai su jomis nesusiduriame).
Pirmosios rūšies prekės anksčiau buvo vadinamos “plataus vartojimo prekėmis“: tai maistas, buities reikmenys, automobiliai, kelionės, paslaugos. Infliacijos lygis nustatomas įvertinant būtent iš šios rūšies prekių (ir paslaugų) sudarytų krepšelių kainas. Kaip visi puikiai žinome, tų krepšelių kainos tolydžio kyla, kitaip sakant, infliacija yra (priešingas vyksmas vadinamas defliacija). Šioj vietoj, regis, būtų galima padžiūgauti – vertė kyla! Juk ekonomistai teigia kad pinigai yra vertės matas. Taigi, jei jau kaina kyla – vertė, žinoma, kyla. Nenuneigsi. Na, bet šios, pirmosios, prekių rūšies atžvilgiu, ekonomistai nelinkę džiaugtis tuo, kad jų kaina kyla. Nes ir kvailiui aišku, kad duona, mėsa ar pienas ir prieš šimtą metų, ir dabar, buvo ir yra tas pats. Tik kainuoja ne tiek pat. Na, ir prieš šimtą metų, matyt, nebuvo rizikos suvalgyti genetiškai modifikuoto maisto. O kainuoja tie produktai dabar daug kartų daugiau, negu tada, jei jų kainas skaičiuosime tais pačiais vardais vadinamais pinigais, kurie buvo prieš šimtą metų ir tebėra dabar: pavyzdžiui, anglų svarais ar amerikiečių doleriais.
Šito priežastis, žinoma, infliacija. O kas gi yra infliacijos priežastis? Ekonomistai sako, kad infliaciją sąlygoja ekonomikos augimas (teisybė, šitoj vietoj pamiršta griežtai apibrėžti kaip jie supranta tą augimą). Na, o tada vienas iš logikos dėsnių sako: jei infliacijos nėra, ekonomika neauga. O šito mes, žmonės, nenorim. Nes esam įpratę matyti augimą aplink mus: medžiai, augalai auga, taip pat ir mes patys gyvenime nuo mažų vaikų užaugame iki suaugėlių. Tiesa, nei augalų, nei žmonių nematuojame kokiu nors vienu universaliu matu. Taikome daug matų: ūgį, svorį, proporcingumą, grožį, naudingumą ir pan. O ekonomikos augimui matuoti taikomas vienintelis matas – pinigai. Jei panašiai elgtumės su augalais, gyvūnais ar žmonėmis, matuotume tik ūgį (nekreipdami dėmesio į kitus parametrus) ir darytume tai infliuojančiu (vis trumpėjančiu) metru!
Mat juos bala; tarkime, kad infliacija išties atsiranda dėl ekonomikos augimo, kaip sako mūsų ekonomistai. Tegul. Galvokim, kad taip ir yra.
Bet, šiek tiek apsidairę, rasim antrą prekių rūšį, dėl kurios kainų kilimo tie patys ekonomistai džiaugiasi ir kviečia mus savo pinigus „investuoti” į šia, antrąją, prekių rūšį. Ir, pabrėšiu, matuodami infliacijos lygį į šią, antrąją, prekių rūšį visai neatsižvelgia. Antroji prekių rūšis - tai dalykai, apie kuriuos manome, kad jie ilgalaikiai. Turiu omeny nekilnojamąjį turtą, prabangos dalykus, akcijas. Pastarasis porūšis vis akcentuojamas ir plečiamas – šalia nuosavybės teisės į akcijas atsiranda nuosavybės teisė į ateities sandorius, nuosavybės teisė į galimybę parduoti ar pirkti valiutas ar akcijas tam tikru kursu tam tikru metu ir t.t. Tie, kas domėjosi birža, žino, ką turiu omeny. Kai auga akcijų kursai, ekonomistai atvirai džiaugiasi: birža auga, vadinasi, ir ekonomika auga. Pasikartosiu: šitą “augimą“, apskaičiuodami infliacijos lygį, jie visiškai pamiršta. Ir atvirkščiai, apskaičiuodami biržos indeksų lygį, jie pamiršta įvertinti anksčiau jų pačių apskaičiuotos infliacijos įtaką tam lygiui.
Apibendrinu: tas prekes, be kurių mes išgyventi negalime, ekonomistai naudoja sudarydami prekių krepšelius infliacijos lygiui apskaičiuoti. Visuomenę jie ramina, kad tas lygis pakankamai žemas (paties infliacijos lygio apskaičiavimo tikslumą ir pagrįstumą šį kartą palikime tai darančių statistikos žinovų sąžinei). Tuos iš mūsų, kurie neišleidžia visų uždirbamų pinigų būtinosioms prekėms, skatina už juos pirkti antrosios rūšies prekes, atvirai viliodami mus tų prekių kainų augimu, aiškindami, kad taip mes esą pasipelnysiantys. Tai vadinama investavimu. Antrosios rūšies prekių sąrašas tolydžio plečiamas.
Dar pakartosiu: nors ir prekės de facto padalinamos į šias dvi (kol nekalbėjom apie trečiąją) rūšis, tai niekada neakcentuojama. Atvirkščiai, akcentuojamos tik pirmosios rūšies prekių kainos, apskaičiuojant infliaciją ir kainų indeksus, deklaruojant, kad, nors tos kainos ir augančios, bet nedaug. O augti jos, anot ekonomistų, būtinai turinčios, nes, antraip, nustosianti augti ekonomika. Beje, kodėl taip nutiksią, įtikinamo paaiškinimo, bent jau man, girdėti neteko. O investavimo objektai – antrosios rūšies prekės – tiesiog privalančios turėti augančias kainas. Kodėl taip privalu būti, taipogi pernelyg neaiškinama.
Na, ir trečioji prekių rūšis, apie kurią ekonomistai linkę visai užmiršti (užmiršti viešuose savo pasisakymuose, idant mes su jumis apie jas pamirštume visiškai). Tai ginklai, narkotikai, nuodai – viskas, kas skirta žmonių giminei naikinti (tarkim, cheminį ar biologinį ginklus aš greičiau priskirčiau nuodų, o ne ginklų kategorijai). Sutinku, kad dalis šių prekių (juk viskas prekė, tiesa?) priskirtina taip vadinamai šešėlinei ekonomikai (kuri, beje, taip pat vartoja-naudoja pinigus), bet likusioji dalis juk ne! Ar girdėjote, kad šios rūšies prekės būtų įtraukiamos į prekių krepšelius infliacijai skaičiuoti? O gal teko iš aukštų tribūnų ar ekonominėse diskusijose girdėti kvietimus investuoti į šią trečiosios rūšies pramonę? Neteko. O betgi ji dirba, toji žudymo pramonė. Vadinasi, ji yra finansuojama. Ir kažkas į ją investuoja. Kas?
Tuoj pasakysiu, ką apie tai galvoju. Bet pradžioj, manau, bus įdomu pasiskaityti apie plačiai naudojamų ekonominių terminų etimologinę kilmę. Sutikit, kilmė nemažai pasako. Juk sakoma: tas, kas žino praeitį, žino ateitį.
Taigi:
c.1400, "an end," from M.Fr. finance "ending, settlement of a debt," from M.L. finis "a payment in settlement, fine or tax," from L. finis "end." The notion is of "ending" (by satisfying) something that is due (cf. Gk. telos "end;" pl. tele "services due, dues exacted by the state, financial means." See also fine (n.)). The Fr. senses were gradually brought into Eng.: "ransom" (1439), "taxation" (1489); the sense of "manage money" first recorded in Eng. 1770. Finances "pecuniary resources" is from 1781. Financier is from 1618, originally of Fr. tax farmers; sense of "capitalist" is first recorded 1867.
1387 (implied in investiture), "to clothe in the official robes of an office," from L. investire "to clothe in, cover, surround," from in "in, into" + vestire "to dress, clothe" (see wear). The meaning "use money to produce profit" first attested 1613 in connection with the East Indies trade, and is probably a borrowing of It. investire (13c.) from the same L. root, via the notion of giving one's capital a new form. The military meaning "to besiege" is from 1600.
1340, from L. inflationem (nom. inflatio), noun of action from inflare "blow into, puff up," from in- "into" + flare "to blow" (see blow (v.1)). Monetary sense of "enlargement of prices" (originally by an increase in the amount of money in circulation) first recorded 1838 in Amer.Eng. Inflate (v.) is 1533, from L. inflatus, pp. of inflare.
Na va: finansai, išeitų – kažkas tokio, kas privalu daryti (ending (by satisfying) something that is due), investuoti – reiškia – paklusti esamai tvarkai (apsirengti įstaigos drabužiais), o infliacija – kažkas tokio, kas išpučiama.
O dabar iš esmės. Centriniai bankai naujai jų “sukuriamus“ pinigus skolina kitiems bankams už palūkanas, vadinamas bazinėmis palūkanomis. Šis faktas yra iš esmės slepiamas. Plačiajai publikai sakoma taip: centriniai bankai daro pinigų emisijas, arba – jie leidžia pinigus į apyvartą. Kaip konkrečiai tai daroma, sakyti vengiama. Pasiklauskite ekonomiką ar finansus studijuojančių studentų kaip pinigai patenka apyvarton, ir įsitikinsite, kad jie šito nežino – jiems šito tiesiog nepasako.
Toliau: jei centriniai bankai daugiau nebedarytų naujų pinigų emisijų (o tik keistų susidėvėjusius pinigus naujais – dauguma žmonių galvoja, kad naujų banknotų jų rankose atsiradimo priežastis yra būtent tokia), kiti bankai per fiksuotą laiką išmokėtų jų valdomus (t.y. pasiskolintus iš centrinių bankų) pinigus palūkanomis, ir žaidimas baigtųsi – nebebūtų pasauly pinigų! Kad taip nenutiktų, centriniai bankai leidžia apyvarton naujus ir naujus pinigus – skolina ir skolina juos kitiems bankams.
Kad būtų tariamai padengiamos skolos palūkanos – sukuriama nauja skola. Tokiu būdu skola centriniams bankams niekada nėra grąžinama ir ji laikui bėgant tik auga.
Jei jau supratot kaip vyksta naujų pinigų gimimas ir kaip jie papuola apyvarton, nesunkiai suvoksit, kad naujų pinigų centriniai bankai pastoviai padirba mažiausiai tiek, kad kitiems bankams užtektų mokėti bazinėms palūkanoms. Taigi, pinigų spausdinimo mašinos dirba nesustodamos. Čia turiu omeny grynuosius pinigus. Negrynųjų pinigų emisijos, sutikit, aplamai šmaikščiai atrodo. Jei dar nepamiršom, kad centriniai bankai veikia visuomenės nekontroliuojami, turim sutikti, kad tikrojo naujų pinigų emisijų masto mes nežinom. Užtai dabar galime įtarti kad pinigų masės augintojams – centriniams bankams – turime būti dėkingi už infliaciją ir už savo santaupų nuvertėjimą. Sau galim „padėkoti“ už tai, kad leidžiamės bankų mulkinami, kad tikim, jog pinigai yra vertės matas, kad leidžiamės maklerių suviliojami investuoti biržoje, kad nesuvokiame, kad biržos indeksas auga ne todėl, kad ekonomika auga, bet todėl, kad centriniai bankai pridirbo daug pinigų, žmonės – kas gerais, o kas ir blogais darbais – tuos pinigus uždirbo, o biržos žaidimų viliotojai makleriai priviliojo daug lengvatikių Pinokių, kurie atiduoda savo pinigėlius jiems vietoje to, kad įsigytų aukščiau minėtų pirmosios rūšies prekių. Kurias, beje, išties reikia pagaminti. Kurios išties reikalingos (jei jų dar neturime). Bet jei mes visi taip ir padarytume, jei ta milžiniška pinigų masė iš biržos užplūstų prekystalius, infliacija ne ūgteltų, bet šaute šautų dangun lyg tas atrakciono rutulys po gero smūgio kūju. Jokie gudragalviai „ekonomikos žinovai“ nesugebėtų jos paslėpti kaip geba padaryti tai šiandienėj Lietuvoj, kur būsto kainos pakilo kelis kartus nors skelbiamas infliacijos lygis – vos keli procentai.
Kad „galai neišlįstų“ aikštėn, ekonomistai pasakoja žmonėms apie ekonomikos augimą ir infliacijos būtinumą ekonomikai augant. Per daugybę metų niekas man taip ir nesugebėjo nors kiek įtikinamai pagrįsti šitąjį būtinumą.
Paieškokim infliacijos šaknies, pažiūrėkim, kokio ji dydžio.
Patiko? Sparčiai auga?
Dėl šitokio spartaus pinigų masės didėjimo ir atsiranda tų pinigų perkamosios galios nuvertėjimas, vadinamas infliacija. Palikime statistikos specialistų, atliekančių tuos infliacijos lygio skaičiavimus, sąžinei tų skaičiavimų pagrįstumą. Jie žino kaip dažnai ir kuria kryptimi buvo ir yra kaitaliojama vadinamųjų „prekių krepšelių“ sudėtis, kurių (krepšelių) kainų santykiniai pokyčiai ir vadinami infliacijos lygiu. Visuotinai pripažįstama, kad infliacija yra (kainos auga), bet deklaruojama, kad infliacijos lygis gerokai žemesnis už bazinių palūkanų normą. Su tuo galima sutikti dėl kelių priežasčių:
- Prekių išties pagaminama vis daugiau (ekonomika auga).
- Infliacijos lygis skaičiuojamas įvertinant tik pirmosios rūšies prekes (vadinasi, jis nėra objektyvus, tuo iš dalies paaiškinamas atotrūkis tarp bazinių palūkanų normos ir infliacijos lygio).
- Dalis pinigų masės naudojama trečiosios rūšies prekių gamybai – karams, nusikaltimams, trumpai sakant – žmonijos naikinimui. Ginklų, narkotikų, nuodų kainų augimas į infliacijos lygį neįskaičiuojamas.
Kad suprastume, kad net ir deklaruojamas, tarkime 2,5 % infliacijos lygis ilgalaikėje perspektyvoje ideologiškai nesiskiria nuo 5,25 % infliacijos lygio (kuris būtų lygus dabartinei FED bazinių palūkanų normai), pažiūrėkit į grafiką, atitinkantį 2,5 %:
Žinoma, vertikaliojoje ašyje skaičiai skiriasi nuo pirmųjų grafikų daugiau negu dešimt kartų. Beje, prisiminkime kad turime internetą. Pasirauskime jame ir pažiūrėkime ar tikrai kainos per šimtą metų paaugo maždaug 12 kartų.
Rasti šiuos duomenis prireikė kelių minučių:
The following samples were taken from advertisements in 1910 issues of the Fargo Forum.
HOUSING
A typical 6-7 room house sold for $2-3,000.
A six room cottage in Island Park was selling for $1950
A two-story house with 8 rooms and bath on North Broadway between 9th & 10th Avenues was selling for $6500.
Frank Lynch at 17-19 Broadway was selling the new light Ford for $950
An Indian motorcycle was selling for $200.
Kainos JAV, doleriais. Sutikit, kad 2007 metais naujo Ford‘o Amerikoj už nepilnus 12 tūkstančių dolerių nenupirksit, o Indian motociklai dabar kainuoja ne 2400 dolerių, o maždaug 10 kartų daugiau. Nors 1910 metais tai tikria buvo techninės naujienos, o šiandien – įprasti gaminiai.
A five-room "cottage" at Seventh and L is $1,500.
Sunday dinner at the cafe in the New Wilson Hotel (the most modern hostelry in the area) is 50 cents... menu includes relishes, soup, sole, chips, peas, apple fritters, and mutton in caper sauce, spring chicken, beef tenderloin or prime rib veal.
Na, o kotedžo kainą drąsiai reikia dauginti mažiausiai iš 100. Kaip ir sekmadieninių pietų modernaus viešbučio restorane kainą.
Palyginkite drabužių, maisto ir nekilnojamojo turto kainas 1907 ir 2007 metais:
| Clothing (1907) Boy's shoes, 1.00/pair Food & beverages (1907) Real estate (1907) Real estate (1917) | Clothing (2007) Food & beverages (2007) Real estate (2007) Apartments & rooms (2007) |
Radote kainų, kurios skiriasi maždaug 12 kartų, bet nemažai jų skiriasi žymiai daugiau. O būsto ir būsto nuomos kainos skiriasi šimtą kartų.
Tarkime, kainos JAV per šimtą metų vidutiniškai pakilo 50 kartų. Nesunku suskaičiuoti, kad metinės infliacijos lygis tada yra ne 2,5 o maždaug 4%.
Kad nedaug suklydau, rodo šis grafikas:
Tai Dow Jones indeksas įvertinus infliaciją (tą, kuri oficialiai skelbiama). Daugiau rasit čia.
Teigiu, kad realus infliacijos lygis yra artimas bazinių palūkanų normai. Pati infliacija, kaip reiškinys, yra inicijuojama finansinės sistemos – pinigų skolinimo (moneylending) mechanizmo. Realiu infliacijos lygiu derėtų vadinti santykinį visų prekių, kurias žmonės vartoja, augimą.
Bet kuris žmogus, pažiūrėjęs į ilgalaikius grafikus, supras tokio „finansinio mechanizmo“ ydingumą. Todėl ilgo laikotarpio finansiniai duomenys neafišuojami. O trumpalaikiai mums psichologiškai neatrodo nepriimtini. Štai tas pats eksponentės su rodikliu 0,0525t grafikas, tik ne pirmajam šimtui metų, o pirmiesiems penkeriems:
Na, paaugo pinigų masė (gal ir kainos) maždaug 30 % per penkis metus. Na ir kas? Ekonomika juk auga! Be to, augimas šiame grafike mums atrodo beveik tiesinis – nepalyginsi su bauginančiu eksponentės šovimu aukštyn šimtamečiame grafike. Todėl ilgalaikiai duomenys yra slepiami. Pabandykit rasti senus biržų duomenis!
Pakartosiu, bet kam, pažiūrėjusiam ilgalaikius grafikus, jau intuityviąjam lygmeny tampa aiškus tokios finansinės sitemos ydingumas. Manau, kad trečiosios rūšies prekių gamyba yra finansuojama bankų sistemos iniciatyva, ir ne kieno nors kito. Finansuojama, kad laikas nuo laiko viską sugriauti ir pradėti iš naujo. Kai laikas nuo laiko viskas sugriaunama, visuomenė neturi galimybių stebėti ilgalaikį ekonomikos vystymosi vaizdą. Nemato pirmąjame grafike vaizduojamo pinigų masės augimo nepagrįstumo. Mato paskutiniojo grafiko vaizduojamą procesą trumpalaikį procesą, kuris tai visuomenei nesukelia įtarimų.
Didžioji dalis tos pasaulio dalies, kuri dabar vadinama civilizuota, aukšto lygio "ekonomikos valdytojų" ir parlamentarų yra auginami elitinėse mokyklose, finansuojamose tos bankų sistemos, kur jie ne tik studijuoja vadybą, ekonomiką ir politologiją. Ten iš jaunuolių padaromi sistemos tarnai, turintys ten suformuotą moralę, elgseną ir mastymą. Pasiskaitykit apie tokias mokyklas ir suprasit, kas tai. Jas baigusieji dirba sistemai, palaiko šitą sistemą, dažnai patys to nesuvokdami. Dažnai nesuvokdami jos veikimo principų, tuo labiau veikimo krypties ir prasmės.Manau, kad šie žaidimai nebeilgai truks. Nes žinau, ką reiškia eksponentinis augimas. Nes žinau, kad ne aš vienas žinau. Pažiūrėkit kad ir čia. Jau dabar, nors ir visokeriopai slepiamas, daug kam akivaizdus tokios „finansinės sistemos“ ydingumas. Daug kam suprantama, kad mes, visuomenė, nesugebam eksponentiškai plėsti savo kūrybinės-gamybinės veiklos, o Žemės resursus, atvirkščiai, ne plečiame, o eikvojame. Galiu pasakyti kitaip: šis „finansinis mechanizmas“ verčia mus griauti Pasaulio, kuriame gyvename, pusiausvyrą. Pastaraisiais metais tai tapo visiškai akivaizdu.
Laikas sustoti.
Teks sugalvoti kitokį vertės matą. Nes dabartinis – pinigai – nėra vertės matas. Pažiūrėkit į grafikus. Prisiminkit paties mato sąvoką – pavyzdžiui, ilgio matas yra metras. Kaip jums patiktų metras, kuris per šimtą metų sutrumpėja kelias dešimtis kartų?
Ką siūlau? Tą patį, ką ir anksčiau: pasauliniu mastu fiksuoti pinigų kiekį, tokiu būdu sustabdant dabartinį pinigų skolinimo mechanizmą.
Tada bus ne infliacija, o defliacija. Nes visuomenė stengsis gerinti savo gyvenimą. Statys namus. Kai jų reikės. Nefinansuos karo. O su psichologine problema – tuo, kad mūsų būstas kasmet pigs – susitvarkysime. Pigs, nes namų atsiras vis daugiau. O naujųjų pinigų, PIN‘ų, kiekis – fiksuotas, neauga ir neaugs. Nebent kartais, patogumo dėlei, reikės tuos PIN‘us denominuoti (gal renominuoti?). Kad mažiau reikėtų terliotis su trupmenomis. O gal pamėgsim trupmenas? Juk viskas pigs!
Yra ir ekonomikos autoritetų, kurie šitai suprato. Pavyzdžiui, Frank P. Ramsey teigė, kad r (bazinių palūkanų norma) turi būti lygi nuliui, kritikuodamas aukščiau minėtą taip vadinamą nekantrumo (impatience) daugiklį. Parašiau šį sakinį, ir savo paties duotoje nuorodoje perskaičiau, kad F.P. Ramsey, vienok, nebuvo ekonomistas. Jis buvo matematikas. Tik tebeminimas ekonomikos vadovėliuose už jo sukurtus matematinius ekonomikos modelius. Ką gi.
Dabar fiksuoti pinigų kiekį, tuo pačiu sustabdyti pinigų skolinimo mechanizmą, tuo pačiu panaikinti nekantrumo daugiklį, tuo pačiu įvykdyti Frank Plumpton Ramsey siūlymą ir siekį r = 0 yra įmanoma, nes:
- Yra kompiuteriai.
- Yra Pasaulinis tinklas (priemonė apskaitai).
- Yra Pasaulinis tinklas (pagrindas Pasauliniam Protui atsirasti).
labai idomios mintys. man paciam idomu, kaip sudaryta (pvz. lietuvos) teisine sistema,...ar butu imanoma valstybeje ivesti alternatyvia valiuta, kuri cirkuliuotu tarkim tam tikroje bendruomeneje.
AtsakytiPanaikintikai kurie pusiau legalus klubai praktikuoja atsiskaityma 'atvirutemis' t.y. norint klube isigyti alkoholio pirma tenka nusipirkti atvirute su kuria (ne su oficialiu pinigu) atsiskaitoma uz baro. vienas is sistemos apejimo budu; idomu kiek veiksmingas???
Labai rimtas straipsnis ;) Aciu uz inforamcija.. Kadangi tamsta gerai nusimanote ekonomikoje as turiu klausyma :) kaip manote ar auksas vel sugrysh po sios krizes? Ir kokiais budais imanoma issaugoti savo pinigus krizes metu? turiu omenyje investicijas..
AtsakytiPanaikintiTo Prometheas.
AtsakytiPanaikintiĮrašykite savo pasiūlymą vietoj klaustukų:
Aukso gabalėlis -> auksinė moneta -> mažesnė auksinė moneta, bet užtai su Valdovo portretu -> paauksuota moneta -> nebepaauksuota, metalinė moneta -> nebemetalinis, popierinis pinigas -> e-pinigas (įrašas kompiuterio diske) -> ???
Vėl rašysite auksas?
Ar antrąsyk nebelipsit ant to paties grėblio?
Mano manymu, geriausia investuoti į vaikus, žmonių tarpusavio supratimą, gamtą ir harmoniją.
Pasaulis yra judesys.
Neįmanoma judesį pasisavinti.
Nuosavybė - nuo savęs.
Sau - savybė.
Reikia siekti to visuotinio judesio harmonijos.
Ją lengva atpažinti.
Tai - grožis.