Λιθουανία

Εποχή του Λίθου,

puslapio kairėje spauskit Ελληνικά.

Kas gi pastatė Stounhendžą?

Šito mes nežinome. Naudojant radionuklidinį archeologinių objektų datavimo metodą, pagrindinis komplekso masyvas statytas prieš 4 tūkstančius metų, o kitos jo dalys statytos keliais šimtmečiais anksčiau, kai kurios keliais šimtmečiais vėliau. Šis statinys buvo pastatytas daugelį šimtmečių prieš tai, kai Romos imperija išplėtė savo ribas nuo Viduržemio jūros krantų į šiaurę. Todėl galima tvirtinti, jog Stounhendžo kūrėjai – senųjų Britanijos salų gyventojai, o ne ateiviai iš pietų. Jie pastatė kelis šimtus tokių akmeninių apskritimų, vieni didesni, kiti mažesni už Stounhendžą, tačiau nė vienas iš jų neišsiskyrė tokia sudėtinga architektūra ir tokiu kruopščiu akmens apdirbimu. Tais laikais visoje Šiaurės Vakarų Europoje, nuo Atlanto vandenyno Ispanijos pakrančių iki Baltijos jūros žmonės statydavo kapavietes, šventyklas ir keteras iš didžiulių akmeninių blokų. Šiuos statinius archeologai vadina megalitais (iš senosios graikų kalbos išvertus mega – didžiulis, litos – akmuo), nes jie stulbina savo dydžiu.

Kaip gi statė Stounhendžą?

Tam, kad pakelti ir pastatyti į buvusią padėtį keletą nuvirtusių blokų 50 – aisiais šio šimtmečio metais prireikė paties didžiausio Anglijos autokrano. Bet juk senovės statytojai neturėjo galingos technikos. Jiems teko tenkintis akmeniniais kirviais ir kreidinių uolienų nuolaužomis.

Šiuos statinius archeologai vadina megalitais (iš senosios graikų kalbos išvertus mega – didžiulis, litos – akmuo), nes jie stulbina savo dydžiu.

Prieš tris metus, vasarą, nuvažiavom su svainiu dviračiais Karaliaučiun. Kai išėjau iš Kaliningrado-Karaliaučiaus-Kunnegsgarbo Katedros

dviračių ir mantos pasaugoti, o Katedron jos apžiūrėti įėjo svainis, priėjo gal aštuoniasdešimties metų senolis ir užkalbino:

- Deutsch?

- Nein, Litauen,- atsakiau.

- Aaa, литовцы…

Ir gal tris valandas vedžiojo mus aplinkui, Karaliaučiaus istoriją pasakodamas.

Labai daug pasakė.

Jo patartas, grįžęs namo nuėjau Mažvydo bibliotekon, ten - lygiai taip, kaip tas senelis ir pranašavo – sunkiai susiradau I.Kanto knygą „Размышления о возвышенном и прекрасном“ ir perskaičiau. Ir jums patarčiau.

O аpie Кatedrą jis šitaip sakė:

- На ваших, литовских, костях она построена.

Į mano klausimą – kodėl Tarybų Sąjungai po II pasaulinio karo prireikė būtent šių, kadaise lietuviškų, žemių, senolis paslaptingai atsakė:

- Такая логика воины…

Tada nesupratau.

Dabar suprantu.

Paskaitykit šią pjesę, gal irgi suprasit:

Как мне его называть? 94k История

пьеса о том, что Калининград (бывший Кёнигсберг, древнее Твангсте или ещё более древний Самбор), согласно археологическим раскопкам, уже 4200 лет стоит в географическом центре Европы. Он гораздо древнее Рима, Парижа, Лондона и Афин.

Ir vokiečiai savo valstybę iš šių kraštų kildina, ir rusai savo protėvių čia ieško. Ir lenkai meiliai Królewiec vadina, ir čekai neatsilieka: Královec, o lotynai nepagailėjo tokio titulo: Mons Regius.

Latin English

mons montis mountain, mount.

regius royal, regal.

Atkreipkit dėmesį: prūsai sako tą patį:

Kunnegsgarbs <32> [Königsberg MK]

Karaliaučius

Kas tai? Tai Karaliaus kalva, Kunigo kalnas:

kunnegs <32> [Konagis E 405]

karalius

gārbs <36> [Grabis E 28]

kalnas

Matot žodį skliausteliuose? Žinot, kaip lietuviai savo didžiavyrius laidojo?

Teisingai, piliakalnius, pilkapius jiems supildavo.

kaps <36> [wosgows-cappis DK]

kalva, kapas

Kodėl kitas žodis?

Garban tik nusipelniusius tokios garbės laidojo!

Kai kryžiokai mūsų Kunigą nukirto, miesto nepervardino. Juk tai – Kunigo miestas!

Tik iš garbo padarė bergą.

Ir Stalinas žinojo, ką daro. Nugalėjęs kryžiokų palikuonis, Kunigo miestą sau pasiėmė.

Juk tai visų laikų Didžiojo Kunigo miestas!

Tik mūsų istorikai užsispyrę šito nemato:

Kryžiuočių pilis pastatyta 1255 m. buvusios prūsų gyvenvietės Tvankstos (arba Tvangystės) vietoje.

Jie šitaip mums lietuviškai pradeda pasakoti Karaliaučiaus (tiksliau „Kaliningrado, dar vadinamo Karaliaučium“) istoriją Vikipedijoj. Supraskit, iki 1255 metų ten buvo tiesiog gyvenvietė, na, toks kaimelis. Tvanksta. Kurią lotynai kažkodėl dar III-VI amžiuose Karalių Kalnu vadino.

Kodėl taip sakau? Štai kodėl:

III-VI amžiai lotynų kalbos istorijoje vadinami vėlyvosios lotynų kalbos laikais.

Pažiūrėkit kaip atrodė Romos imperija, kurios valdovai savo imperiškąja kalba mūsų Karaliaučių Kunigo Kalnu - Mons Regius vadino.

Matyt, su protu susipyko lotynai, prūsai, kryžiuočiai, lenkai, čekai ir visi kiti. Tvankią vietą užsispyrę vadina Karaliaučium, ir baigta!

O gal pačių istorikų galvose nelabai gerai?

Beje, aš rašau, o jūs skaitot abėcėle, vadinama lotyniška. Pažiūrėkit į vieną seniausių išlikusių lotynų rašto paminklų:

Patiko?

O kas čia vėl tiem lotynam užėjo?

English	Latin
breed /pagan people	natio nationis

Šitaip pagonis, laukinius, atsilikėlius vadinti!!???

Gedgaudas.

Čia mums padės trys nepaprastai vertingi šaltiniai:

1) Liber censum Daniae - apie 1231 metais, išvardijant Prūsų Žemių vardus, mini... Nadravia, Galindo, Syllonis, in Sudua Littonia (Litovia), taigi: Lietuva Sūduvoje.

2) Petro Dusburgiečio išsireiškimas: "Lethovini de Samethia", taigi: Žemaitijos lietuviai.

3) Kryžiuočių Wegeberichtų keletą kartų paminėtas "Littovin Land“, taigi: Lietuvos kraštas Žemaitijoje!

Taip istorijos lapuose susitinka du karvedžiai, kuriuos skiria 1400 metų tarpas: Didysis Kunigas Liaudavarys ir Cezario laikų Eiduvių karalius Litavicus, Letų Vyčius, paliudyti ne jų giminystės, o tik bendro kalbinio palikimo.

Kokias išvadas galėtume padaryti?

a) Lietuvos šaknis siekia, greičiausiai, net žalvario amžiaus ir galimas dalykas, kad ir karingai keltų tautai ji nebuvo svetima.

b) "Lithuania proper" žemėse to vardo siejimas nebe su žemvaldžiais, o su valstybė, eina lygiagrečiai su Kijevo suslavėjimu ir rasų vardo nykimu 11-12 amžiuose.

Dar man įstrigo kito šviesaus veido senyvo ruso, su kuriuo kalbėjomės apie istoriją, jam susimąsčius ištarti žodžiai:

- Да, Литва… Она всегда была…

Lietuva sena.

Taip ir mūsų legendos sako. Ir kalba mūsų sena. Vadinasi, ir mūsų vardas senas.

Vadinasi, Lietuvos vardo šaknų reikia ieškoti žiloje senovėje. Visai nebūtinai dabartinės Lietuvos Respublikos upelyje.

Vardus kiti duoda.

Tuos, kurie patys sau vardus suteikia, apsišaukėliais vadina.

Vadinasi, mūsų vardo reikia kitų senųjų klausti.

Žiūrėjau televizorių.

Vėl rusų.

Laida buvo apie litografiją. Rodė plokščius senuosius litografinius akmenis su juose išgraviruotais popieriuje atspaudžiamo vaizdo negatyvais. Pasakė kad litos – lotyniškas akmens vardas. Įdomu – juk lit.

Atsisėdau prie kompiuterio – Google – ne, ne lotyniškas tas žodis. Graikiškas. Štai ką senosios graikų kalbos žodynas sako:

Ancient Greek

λίθος (genitive λίθου) m, second declension; (lithos)

1. a stone
2. stone as a substance

Akmuo.

Usage notes

Λίθος is sometimes used as a feminine noun. This often (but not always) is used to refer to some special stone, such as a gem or magnet.

Ypatingas akmuo.

O štai kaip laikui bėgant kito šio žodžio tarimas:

• (Classical): IPA: [lítʰos]

• (Koine): IPA: [l‘itʰo̞s] (c.300 BC – AD 300),

• (Byzantine): IPA: [l‘iθos]

• (Contemporary): IPA: [l‘iθos]

Štai to žodžio palikuonys:

Descendants

English: litharge English: Mesolithic English: spherolithe

English: Neolithic English: regolith

Akmens amžius – Litų epocha:

Εποχή του Λίθου - Stone Age,

puslapio kairėje spauskit Ελληνικά.

λίθου m.

1. genitive singular of λίθος. (kilmininkas)

Pažiūrėkit senosios graikų kalbos žodynan:

Ne bet koks akmuo λίθος:

Stone for building – λίθος

Precious stone – λίθος

Suffer from stone(in medical sence) – λίθίαν

Made of stone – λίθίνος

Paved with stone - λίθοστρωτος

Stone-mason - λίθολογος

Stone-quarry - λίθοτομίαί

O čia rasit

Jewel – λίθος:

Na, ir pagaliau:

Λιθουανία -- Lithuania

λιθουανικά -- Lithuanian

Tiems, kam sunku perskaityti, gal didžiosios raidės padės:

ΛΙΘΟΥΑΝΙΑ – LITHUANIA

Man nesunku - matematikai moka graikiškas raides. Mat, jiems raidžių vis trūksta...

Ισπανία - Ispanija

Γερμανία - Bundesrepublik Deutschland

Ρουμανία - România

Ουκρανία (Україна)

Λιθουανία - Lithuania

λιθουανικά -- Lithuanian

Λιθουανός - Litvac/Litvak

Λιθου – akmens

Εποχή του Λίθου – Akmens amžius

Kodėl akmens?

Tikiuosi, prisimenat, kad esam paskutiniai Europos pagonys. Bet nemažai netgi išsilavinusių mano draugų nebežino kaip atrodė pagonių šventyklos.

Akmenys.

Šventi akmenys.

Pilkapiuose ilsisi mirusių palaikai, vos už 800 metrų nuo piliakalnio, Lūžų miške, yra retas senovės paminklas-Lūžų akmuo su dubeniu. Akmens paviršiuje iškalta 50´50´10,5 cm apvali duobė-dubuo. Manoma, kad tai pagoniškos šventyklos liekanos ir kad dubenyje buvo kūrenama šventoji ugnis. Kada ši ugnis užgeso, tyrinėjimai duomenų nedavė. Apie tai bus galima tiksliau pasakyti, ištyrus laužų liekanas-anglis. Gali būti, kad šventykla veikė praėjus 100-200 metų po krikščionybės įvedimo. Tai vienintelė išlikusi nesugriauta pagonių šventykla.

Didžiulį įspūdį lankytojams paliko Alkaičio akmenų mitologinė vieta. Pasakojama, kad „ Žaliosios akmuo“ buvęs lietuvių pirmasis pagonybės šventyklos aukuras. Čia buvo atliekamos ir krikšto apeigos. Netoliese yra kitas žmogaus veido profilį primenantis akmuo, kurį vietos gyventojai vadina Perkūno akmeniu.

Skaudalių alka, Alkos kalnas ir Šilalės, Šauklių, Imbarės, Alkos, Laivių dubenuotieji akmenys mena čia buvus pagonių šventyklas.

Purmaliuose prie Klaipėdos, Purmalio ir Dangės upių santakoje, yra išlikęs alkas, kuriame tebeguli apdirbti akmenys. Jie stovėjo taip, kad būtų galima stebėti Saulę rytiniame Dangaus skliaute. Alkvietė buvo naudota vikingų laikais. Suardyto alko pastatyto iš didelių akmenų pėdsakai buvo aptikti Kretingos miesto centre. Labai įdomi šventvietė yra buvusi šalia Imbarės piliakalnio, išliko žinių apie akmenų įrenginį buvusį ant Gondingos alkos kalno.

Alkai, šventvietės buvo vietos, kur žmonės derindavo savo būtį su kosmosu, bendraudavo su dievais, susisiekdavo su mirusiųjų pasauliu.

Saulėtekio pusėje - takas, kurio viduriu Birželio mėn. Joninių/Rasų rytą pateka Saulė. Tako pabaigoje randasi Stabykla (stebykla) kur Žynys stebėdamas Šviesulių padėti pranešdavo atitinkamos šventės laiką. Į šią Dangaus - Žėmės kūnų ir žmogaus susitikimo vietą įeiti galėdavo tik Krivių Krivaitis arba vyriausias Žynys (Kunigas). Šios apskritimo pavidalo aikštelės kraštuose turėtų būti dvi akmenimis grįstos stebėjimo vietos. Aikštele buvo apstatyta akmenimis žyminčiais vieno arba kito Šviesulio patekėjimą – nusileidimą.

Nūdien šie akmenys išvartyti, tai LDK Vytauto ir Jogailos Žemaitijos krikšto tylūs liudininkai. Tačiau aiškiai matosi vietos kur šie ir kiti akmenys kadaise stovėjo.

Pradžioje šis statinys galėjo būti ir megalitinės kultūros palikimas (3000 - 1500 m. pr. Kr) vėliau pritaikytas Baltiškos Vedos rėdai (800-100 m. pr. Kr. pirmasis šimtmetis po Kr.).

Priešais šią Stabyklą, truputį dešiniau telkšo užpelkėjęs ežerėlis, buvusio Šventežerio priminimas, jo kraštai išguldyti akmenimis, čia Žyniai atlikdavo apeiginį apsiplovimą, vienoje ežerėlio pusėje galėjo trykšti šaltinėlis. Kaip minėjau, aplinkui ežerėlį surikiuotos akmenų eilės (dvi), kuriuos nukreiptos Saulėtekio – Saulėlaidos ir Mėnulio nusileidimo – patekėjimo kryptimis, nors gali būti jog akmenys sudėti pasaulio šalių sužymėjimui (Rytai, Vakarai, Šiaurė, Pietūs).

Kairiau nuo Stabyklos randasi "Mėnulio/Saulės Laivelio" duobė, matyt joje taip pat tryško šaltinėlis. Duobė yra Jauno Mėnulio pavidalo, kaip pusė C – raidės. Virš jos ant kalvelės - pakilimo randasi apskritimu išdėstyta akmenų grupė (greičiausiai žymėjusių Viduržemio Saulėlaidą arba Saulėtekį, tai pati jaukiausia vieta). Vidurinysis akmuo turi lyg žmogaus rankos įspaudą, delno pavidalo. Akivaizdžiai matosi švento Baltams skaičiaus trys ženklas. Žmogus ranka gražiai priglunda prie šio įspaudo.

Senieji graikai visą šiauriau esantį pagonių kraštą Lietuva - Λιθουανία vadino.

Kokio dydžio toji Lietuva buvo, galit įsivaizduoti pažiūrėję Graikų imperijos žemėlapin:

Kažkodėl senovės graikai Azijon nuėjo.

Europon paprasčiausiai nenorėjo?

Ar jų ten neleido?

Melas, kad šiauriau tada nieko nebuvo, kaip dabar teigia istorikai. Jei būtų nebuvę, Romos imperijos kalba Kunnegsgarbs nebūtų romėnams pagarbiu Mons Regius vardu vadinamas!

O tamsuolių, kokiais dabar pagonys vaizduojami, oficialiąją Romos Imperijos - lotynų kalba - natio nationis vardu būtų nevadinę!

Ir kryžiokai (ne vokiečiai, kaip istorikai stengiasi mums įteigti, o visos viduramžių Vakarų Europos kariauna - Kryžiuočių ordinas) nebūtų palikę "pagoniško" Kuningo vardo miestui:

Kuningas -> Konung (šved.), Koenig (vok.)-> Konge (norveg.), King (angl.).

Štai seka, rikiuojanti senuosius ir naujuosius bei rodanti, kas po ko. Kai kryžiokai nukirto mūsų Kuningą, atvedė giesmes giedantį vyrą su suknia ir pasakė - jis nuo šiol bus jums už vadovą. Tam tikra prasme taip ir nutiko. O mums, Kuningo netekusiems, beliko kuningaikščiai. Kai kuriuos buvom Didžiaisiais Kuningaikščiais paskelbę.

O britai meluoja, kad

Finnish kuningas "king," O.C.S. kunegu "prince" (Rus. knyaz, Boh. knez), Lith. kunigas "clergyman" are loans from Gmc. *kuninggaz"!

Paklauskit šiandienos germanų gatvėj, ką reiškia "kuningazz" - tie tik pečiais trūktelės. O bet kuris lietuvis supras, kad tai - šiandienio kunigo vyresnysis giminaitis. Vyresnysis, nes "kunigas", laikui bėgant, "n" raidę "pametė".

Britai ir savo senųjų valdovų titulo - "Bretwalda" - prasmės nebesupranta:

The term also appears in a charter of Æthelstan, king of the English. It appears in several variant forms (brytenwalda, bretenanwealda, &c.), and means most probably "lord of the Britons" or "lord of Britain"; for although the derivation of the word is uncertain...

O jūs dar suprantat?

Mat juos bala, tuos šiandieninius britus.

Geriau paklausykim senųjų graikų.

THE LITAI (or Litae) were the spirits (daimones) of prayer, ministers and daughters of Zeus. They were depicted as hobbling old women.

Their opposite number was Ate, the goddess of delusion and folly, in whose wake they trod.

PARENTS

ZEUS (Homer Iliad 9.450, Quintus Smyrnaeus 10.300)

ENCYCLOPEDIA LITAE (Litai), a personification of the prayers offered up in repentance. They are described as the daughters of Zeus, and as following closely behind crime, and endeavouring to make amends for what has been done; but whoever disdains to receive them, has himself to atone for the crime that has been committed. (Hom. Il. ix. 502, &c.; Eustath. ad Hom. p. 768; Hesych. s. v. Aigai, calls them Aetae, which however is probably only a mistake in the name.) Source: Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology.

LITAI (Litae) - maldų deivės, Dzeuso dukros.

Moterys.

Ir Lietuva - moteris.

Prisiminkim, kad

Λίθος is sometimes used as a feminine noun.

O ATE į ką panašu?

Paklausykim ir senųjų graikų dabartinių palikuonių, tiksliau, mėginančių tokiais vadintis:

Litotes - is the opposite of hyperbole. Ironical understatement. The expressing of a positive by a negative statement.
The writer purposely under-rates a thing and achieves an effect by denying the contrary. UNDERSTATEMENT EXAMPLES:
I sharn't be sorry = I shall be glad.
The nurse is not a fool (is clever).
Marlborough was a general of no mean reputation (he was great).
The executive is not a millionaire (is poor).
Check Anglo-Saxon verse
(Dict: Greek - LITOS plain, meagre)

Litotė - nepaprastas vaizduojamojo objekto savybių sumažinimas (kruopelytė dangaus, gyvybės lašas ir pan.).

Tai hiperbolės priešingybė. Vaizdžiai sakant, LitoRimi - tai šalia HyperRimi stovintis kioskelis.

Atkreipkit dėmesį, kas nutiko su Litos graikų kalboje amžiams bėgant:

LITOS - lyguma; liesas, sulysęs, menkas, skurdus ...

(Dict: Greek - LITOS plain, meagre)

Arba čia:

Reconstructed from Greek litos 'plain, slippery'

slippery - slidus, suktas, nepatikimas, neištikimas...

Vaje vaje....

Ką darysim?

Ogi nenusiminsim dėl niekų!

Pasauly, be britų, yra ir kitų:

Litos: The Stone Industry in Rio de Janeiro (Brazil)

Litos - Natural stone sector magazine: Articles, Trade Fairs ...

Litos: Stone Absolute (By any other name)

Litos Stone | Hoş Geldiniz

megalite

Verčiau pasidomėkim koks litas pas mus, šiandieninius lietuvius, "parėjo" iš žilos senovės:

litas sm. (2) DŽ metalų lydinys, vartojamas litavimo darbams.

litãvimas sm. (1) → lituoti: Litavimas – dviejų metalinių detalių sujungimas šildymo būdu, panaudojant lituoklį ir litą rš.

sulitãvimas sm. (1) → sulituoti: Sulitavimas – dviejų detalės dalių sujungimas litu rš.

×litavóti, -ója, -ójo (brus. лiтaвaць) MitII128 žr. lituoti.

litė sf., lytė.©®™eV.

◊ viena litè, (lytè) iš vieno, ištisai: Žvilgterėjo nejučioms į lubas – viena lite vortinklės! Žem. Kur lomelėse, viena lite (kraštas nuo krašto) vanduo tyvaliojo Žem. Viena litè mūsų nugulęs stalas Krkl. Žmonys trauka iš miesto viena litè Užv. Plautas viena litè bičių apgultas Up. Viena lytè kirmys žalios buvo ant galvų kopūstų, kuriuos suės J.

lytis sf. (4) K; R117 didelis atitrūkęs ledo luitas, gabalas, ledinė: Nemunu rudenį eina iža, o pavasarį lytys, t. y. ledinės J. Vėjas lytis (ledus) varo J.Jabl. Upė lytis neša Dkš. Jau upė[je] lytys eina Grš. Lyčiǚ privaryta ant kranto Prn. Susigrūdo lỹtys Nemune Brš. O aš prigulsiu jam prie šalelės kaip žuvelė prie lytelės JV321. | prk.: Pietys ritena debesų lytis S.Nėr. Ʊ Laikytis tai laikomės, kaip šuva ant lyties rš. Tai da ypatingi sutvėrimai – tegul juos lytis! (keik.) V.Kudir. Guli našlė prie šalelės kaip ledo lytelė JV644.

litas sm. (2) Lietuvos piniginis vienetas, susidedantis iš 100 centų: Pūdas už sumalimą kaštuoja litas Šd. Tėvas laužo galvą, kur uždirbti litą rš. Ʊ Litas tyli, litas šneka (su pinigais daug ką gali padaryti) Plv. Čia žodžiai nepadės, jei akis lituko neregės KrvP(Prn).

Šitas, paskutinis litas - pats naujausias. Nė šimto metų neturi:

Litas pirmą kartą pradėjus naudoti nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1922 m. spalio 2 d.

Man jo nelabai ir gaila. Tuo labiau kad šitas Vikipedijos sakinys su klaida parašytas.

Litė – (jidiš – Lietuva) žydų kalba taip įvardijama Lietuva įvairiais laikotarpiais ir politinėmis sienomis. Istorinis šio pavadinimo turinys sietinas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės samprata žydiškoje tradicijoje bei litvakų gyvenamuoju arealu.

O atspėkit - kas čia:

лiтaвaць

Manot kad lietuvis? Neatspėjot:

лiтaвaць - baltarusiškai litavoti.

Lituoti.

Tokį paaiškinimą rasit viršuj mažom Lietuvių kalbos elektroninio žodyno raidelėm parašytą.

Man ši prasmė labiausiai patinka.

Lietuva ir turi litavoti, apjungti.

O ne skirti.

Lietuva - visų!

Mes visi ir statėm Stounhendžą.

Gal kas nors prisimenat, kaip?

O pinigai...

Būta ir akmeninių pinigų. Žmonės nebijojo, kad juos pavogs naktiniai vagys: tokių monetų, kurių skersmuo siekė iki 2,5 metro, svoris savaime garantuodavo saugumą.

Paskum iš tų litų pasidirbom girnas.

Λιθουανία

Εποχή του Λίθου