Betvarkė Belgijoj

Į Belgiją atvažiavau pavakare iš Liuksemburgo. Vis gilyn bevažiuojant, sunkiai nusakomas Liuksemburgo žaismingumas, sumišęs su manieringumu ir pralobėliškumo demonstravimu, pamažėle pradingo. Aplinkui beliko tvyroti manieringumas ir pralobėliškumas – miestelių išplanavime, architektūroje, pastatų puošyboje.

Vakarojo. Jau pradėjau gailėtis kad nepasukau į kempingą, kurio ženklą mačiau tik įvažiavęs į Belgiją. Bet tada pasirodė per anksti stoti nakvynei. O dabar ėmė grėsti naktis be namų.

Jau gerokai pritemus pastebėjau kempingo ženklą, pasukau, po kilometro – dar viena nuoroda pasukti, po to pakalnėn – ir atsidūriau kempinge „Eaux Ruge“, kurį jau minėjau. Įvažiuoju, sustoju. Vyksta vakarėlis, muzika, kompanija šurmuliuoja. Priėjusi ponia pasisveikina, jai paaiškinu, kad turiu palapinę, paklausiu ar neprieštaraus dėl šuns. Neprieštarauja.

- Ar galiu atsiskaityti kortele?

- Ne, deja.

- Ponia, taip nutiko, kad turiu 500 eurų banknotą, smulkesnius išleidau.

- Rytoj, viskas rytoj, raskite vietą ir įsikurkit, - sako ponia.

Palapinę statau prie pat sraunaus, kaip išaušus pamačiau, rausvo upelio, kuris ir davė tam kempingui vardą, šalia krūmų, nusėtų juodom uogom - gervuogės, kurių ryte ir prisivalgiau. Kaimynas pasirodė besąs britas, kuris, visai sutemus, iš kažkur parsibeldė raudonu britišku kit-karu.

Kol įsikūriau, vakarėlis pasibaigė. Regis, jis buvo skirtas šeimoms su mažais vaikais, kurių nemažai gyveno aptvertoje aikštelėje, pilnoje kempingo namelių.

Kelionės nuovargis ir upelio triukšmas – kas gali garantuoti geresnį miegą?

Kai rytą neskubėdamas susitvarkiau, atėjo dvylikta valanda. Ateinu atsiskaityti. Gaunu sąskaitą, 12.50 eurų. Paduodu savo žadėtąjį banknotą. Panelė registratūroje, staiga sumišusi, sako:

- Aš negaliu jo imti.

- Kodėl gi negalite? Kiek suprantu dalykus, jūs, atvirkščiai, privalote jį imti, - stebiuosi ir prieštarauju jai.

Ji, akivaizdžiai padvejojusi, paima mano pinigą, atsidaro kasos aparato stalčių, ima skaičiuoti grąžą, bet, vėl išsigandusi, gražina mano banknotą man:

- Negaliu. Važiuokit į Stavelot, pakeiskit jį banke.

- Kas tas Stavelot?

- Miestelis, netoliese, five minutes to drive.

- Bet aš visai nenoriu į Stavelot,- sakau.- Kokią nuolaidą gausiu už tai?

Šypsosi.

- Į kurią pusę sukti?

- Į kairę.

Tiek to, nuvažiuosiu į Stavelot. Nenoriu susigadinti dienos nuo pat ryto. Stavelot išties už kelių kilometrų. Paklaidžioju kol randu kur pastatyti automobilį. Praeivių paklausinėju, kur bankas. Parodo vieną – uždarytas. Kiti – irgi. Mat, Belgijoj perpiet jie daro gal poros valandų pietų pertrauką, tokią siestą. Liko dar beveik pusantros valandos. O kortelės kišti bankomatan nenoriu, nes neseniai Vilniuje ją buvo prariję. Nenoriu ją prarasti Belgijoj, nes turiu tik vieną. Terioju laiką, nuotaika genda.

Ką daryti? Pakeliui mačiau degalinę. Nuvažiuoju, įsipilu benzino, paduodu savo penkiašimtinę ir daili degalinės mergina šypsodama atskaičiuoja grąžą.

Grįžtu vistiek suirzęs. Registratūroje tenka palaukti, kol iš šurmuliuojančio gretimo kambario atdaromis durimis grįžta toji mergina.

- Grįžau iš Stavelot, - sakau, – kaipgi mano nuolaida?

Toji nusišypso ir duoda man tą pačią sąskaitą.

- Panele, aš, jūsų paprašytas, važiavau į Stavelot, kur man visiškai nereikėjo. Be to, jūs pamiršot man pasakyti, kad jūsų bankai perpiet nedirba. Todėl, nuoširdžiai prisipažįstu, esu kiek suirzęs.

Panelė atsiveda vakar matytą šeimininkę ir jai prancūziškai paaiškina reikalą. Toji, nutaisiusi griežtą miną, sako man, kad apmokėčiau sąskaitą.

- Ponia, apie tokią padėtį aš jums vakar vakare, tik atvykęs, sakiau. Jūs tada neminėjot esant kokių nors problemų. Jei būtumėt pasakiusi, kad jums netinka mano pinigai, pas jus būčiau nepasilikęs. O dabar sugaišau laiko. Ir be reikalo važinėjau. Dėl jūsų kaltės.

Ateina ponios vyras. Įsikiša:

- Ne dėl mūsų kaltės.

- Kaip tai? – nesuprantu. – Aš turėjau legalų pinigą, jūs kažkodėl jo neėmėte.

- Belgijoje niekas penkiašimtinių neima, - sako ponas,- nes daug padirbtų.

Aš, žinoma suprantu jo baimes. Bet taip pat suprantu, kad čia jo, kaip biznieriaus, problema susitvarkyti su tikrais ar padirbtais pinigais. O ne mano. Nes mano pinigas - tikras. Todėl nervuojuosi ir šneku:

- Pone, žinau, kad čia Belgija. Bet taip pat žinau, kad čia EU. Todėl jūs, kaipo EU verslinykas, privalote vykdyti Eurosojūzo centrobanko direktyvas, škia. O jūs nevykdot. Tai yra būti pažeidimas, sskant! Be to, jūsų panelė nusiuntė mane į Stavelot per bankų pietų pertrauką. Tai yra būti paprasčiausiai nemandagu! Be to, savo penkiašimtine aš apmokėjau man tuo metu nebūtiną prekę, taigi, jūs meluojate, kad Belgijoj neima penkiašimtinių, - iškloju jam viską.

- Apmokėkite sąskaitą, - sako ponas.

- Netgi nuolaidos nesuteiksit?

- Ne.

Atmosfera įkaitus. Paimu sąskaitą. Ji išrašyta ant popierėlio, kokių gali nusipirkti kanceliarinių prekių parduotuvėj. Jokių firmos, išrašančios sąskaitą, ženklų.

- Pateikite man galiojančią sąskaitą, prašau, - sakau ponams. – Su juridiniais adresais.

- Kam jums juridiniai adresai, - ponas akivaizdžiai sunerimsta.

- Paskui pamatysit.

Šu šu šu šu ponas su ponia prancūziškai. Ponas nueina, užsikuria savo automobilį ir juo užblokuoja manąjį. Dabar jau išties užpykstu. Važinėjau į Stavelot, maliausi, grįžau pasismulkinęs savo teisinguosius pinigus, o šitie pasipūtėliai publikai demonstruoja kad aš, būk tai, nenoriu atsiskaityti!

- Iškviesiu policiją, - sakau jam.

- Aš pats iškviesiu, - gąsdina ponas.

- Kvieskit, - drąsiai tariu.

Po to seka galbūt visą to belgo esybę atskleidžiantis atsakymas:

- Pats kvieskit, tada tai kainuos jums, o ne man - sako jis.

Žodeliai "jūs" čia mano įrašyti. Kalbėjom angliškai, sakėm "you".

Pasirausęs kuprinėje susirandu telefoną, įjungiu.

- Apmokėkit sąskaitą, tada įrašysiu rekvizitus, - ponas kiek atsitraukia.

- Rekvizitai turi būti iškart įrašyti. Būtent taip atrodo legali sąskaita, - sakau tam įžūliam ir godžiam belgų kempingo avigalviui.

Mano telefonas niekaip neranda tinklo. Čia jau eilinė „šaiba" į „Omnitel“ vartus – šitaip buvo beveik visose šalyse. Po keliolikos minučių man nusibosta laukti, kol tas „Omnitel“ sukomunikuos su savo partneriais, todėl sumoku. Ponia išties ant sąskaitos tekšteli antspaudą su firmos rekvizitais. Ponas patraukia automobilį.

- Dabar vėl važiuosiu į Stavelot. Šįsyk į policiją, - atsisveikinu su „Eaux Ruge“ šeimininkais.

Ir nuvažiuoju. Į Stavelot. Senuko, sėdinčio saulės atokaitoj, paklausiu, kur policija. Tasai prancūziškai paaiškina. Gerai paaiškina, nes nesunkiai ją randu. Parkuojuosi prie durų. Mygu skambučio mygtuką. Durys atsidaro. Įeinu į koridorių. Pakilęs nuo stalo kambario viduje, prie grotuoto langelio prieina pagyvenęs belgų policininkas. Pasilabinu.

- Speak English?

- A little.

Išdėstau reikalą – neėmė EU pinigų, nenorėjo išrašyti legalios sąskaitos.

- Tai ne policijos reikalas, - sako policininkas.

- Kaip tai, juk tai tvarkos pažeidimas! – piktinuosi.

- Tai nėra būti tvarkos pažeidimas, - neigia policininkas.

- Tai kas tai yra būti? – smalsauju.

- Tai yra jūsų ir to pono santykiai, ir tiek, - meluoja man policininkas.

- Ar aš tikrai pataikiau į Stavelot policiją, sir, - teiraujuosi.

- Taip.

- Žiūrėkit, - kalbėdamas rašau ant toj dabar jau belgų policijos nuovadoj rasto lapelio, - dabar yra rugpjūčio 19 diena, 13 valanda 50 minučių, aš esu Stavelot policijoj, jūs esat tos policijos budintis, ir jūs man sakot, kad, kai belgų verslininkas rašo sąskaitą ant popieriaus lapelio be rekvizitų, kai jis atsisako, kliento paprašytas, tuos rekvizitus įrašyti, kai tas belgų verslininkas atsisako imti sąskaitos apmokėjimui Europos sąjungos centrinio banko išleistą piniginį ženklą, tai nėra tvarkos pažeidimas?

- Taip, - sunkiai atsidūsta tas senyvas belgas.

- Sakykit, pone, Lježas į kairę ar į dešinę?

- Į dešinę.

- Viso gero.

O ką ten beveikti?

Reikėtų nueiti pas mūsų liberaldemokratus. Gal pavyktų įkalbėti juos surengti išvažiuojamąjį reidą Belgijon?

Tvarka bus!

O Lježe – Liège toks ponas manęs prancūziškai paprašė išmaldos. Gražiai paprašė, tai ir daviau. Eurą. Padėkojo šitaip:

- Meerrrrsi.

Kirtis pirmame skiemenyje. Slengas.

Belgijoj belgui daviau išmaldos. Grįžęs visiems pažįstamiems pasakojau, dabar ir jums.

Europos miškai

Tankūs Pabaltijo miškai pasižymi laukinės gamtos įvairove. Kai kurie miškai yra vieninteliai pirmykščių Europos miškų palikuonys.

Šitai cituoju tam, kad nemanytumėt jog tai, kas prirašyta žemiau, man pasivaideno. Ar pasirodė. Juk nesu miškininkas.

Bet nesu ir aklas. Be to, keletą pastarųjų metų kartkartėm pasibastau po miškus: dviračiu, kai sniego nėra, slidėmis žiemą. Keletą vasarų dviračiu pakeliavau po Europą. Kaip tikras laukinis lietuvis, jeigu toj vietoj, kur atsidurdavau vakare, nepasitaikydavo kempingo, nė kiek nenusimindavau – sukdavau miškan, statydavau palapinę ir apsinakvodavau. Be vilkų. Jei paskaitysit viršuj cituojamą straipsnį, sužinosit kodėl be.

Ir tos ankstesnės klajonės, ir šios vasaros turnė patvirtina viršutinę citatą. Europoj miškų nebėra. Tiksliau, jų yra, bet tai, ką matot ten, mano supratimu, nėra miškas. O, tarkim, anglakalbių supratimu, tai yra miškas – forest, o tai, ką aš vadinu mišku – virgin forest. Suprantu, kad daliai skaitančiųjų mano išvedžiojimai pasirodys keisti. Dalis mūsų atprato-atpratinti-niekad nebuvo pripratę jausti ryšį su gamta, jausti jos ir savęs vientisumą, jausti jos galybę ir bejėgiškumą prieš nežmoniškumą.

Šioj transeuropinėj kelionėj – Lietuva, Lenkija, Slovakija, Vengrija, Kroatija-Chorvatija, Slovėnija, Italija, Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Liuksemburgas, Belgija, Vokietija, Lenkija, Lietuva - tikrų miškų mačiau Lietuvoj, gal dar Lenkijoj pasieny, gal dar kalnuose ir Prancūzijoj. Jei kas važiuosit automobiliu ar, dar geriau, kokiu nors lėtesniu transportu, atkreipkit dėmesį į tai kaip atrodo miškai. Jei galėsit, įlįskit į tuos miškus. Pažiūrėkit kaip jie išrodo iš vidaus. Pažiūrėkit ir pagalvokit, kodėl jie neturi tokio patalo kaip mūsų miškai, kodėl ne taip ošia ir paukščių balsais nėra taip užpildyti, kodėl nenukloti uogienojais ir grybų patalais.

Dažniausiai pastebėsit štai ką: tie miškai pasodinti-atsodinti, medžiai auga eilėmis. Pervažiavo sėjamąja kaip rugių lauką, šekit jums ir miškas. Belgijoj kitokio miško (nors įtariamai kitokio) nemačiau – visi miškai miškeliai visiškai dirbtiniai. Ir tie patys tvoromis aptvėrioti. Private.

Manau, kad buvo šitaip. Kas iš godumo, o kas iš neišmanymo-kvailumo, iškirto miškus plynai. Ir konvertavo juos į pinigus. Manė, kad pasaulis yra vienparametrinis darinys. Kad užtenka vieno parametro - pinigų kiekio - pasauliui surikiuoti-sutvarkyti.

Paskui pamatė, kad negerai. Dirvų erozija ir panašūs dalykai. Atsodino. Bet amžiais susiklosčiusios miško (gamtos) harmonijos šitaip pigiai neatstatysi. O iš kitos pusės, tie kirtėjai-sodintojai, galimas daiktas, į mišką težiūri tik kaip į įrenginį, tam tikru greičiu gaminantį pinigus. Į žaliavą medžio-popieriaus pramonei ir tiek. Gali būti, kad jiems miške pasivaikščioti ir nebesinori, o ir prasmės nedaug bėra.

Šią vasarą kalbėjausi su draugu, kuris pusantrų metų gyvena Danijoj. Tarpe ko kito pasakojo, kad buvo miške.

- Poizonų matei? – klausiu.

- Ko?

Pirmoj savo dviračių kelionėj po Daniją jau pirmąjį rytą palapinė buvo lipte aplipusi šlykščiais rudais ir juodais šliužais, įvairaus ilgio tarsi sraigėmis be namukų. Teatleidžia man sraigės, nes jos dailios, o anie – bjaurūs. O poizonais juos praminė toks bendrakeleivis pravarde Himalaiskis. Sykį pavakare susimanėm kaime darže pasilenkusios moteriškės paprašyti vandens. Žiūrim, toji tuos šliužus savo darže druska barsto.

- Sūdot, gal valgysit? – pajuokavom.

- No, no – they are very poison! – sumojavo rankom danė.

- Tu žiūrėk, kas per poizonai! O man simpatiški iš pradžių pasirodė, - Himalaiskis visada buvo keistuolis.

Kai paaiškinau savo draugui neo-danui kas tie poizonai, tasai sakė:

- Tie tavo šliužai - niekai. Erkių nespėjau nuo savęs rinkti!

Tokie Danijos miškai.

Moralė paprasta: gamtoje nusistovi pusiausvyra, kurios vardas – harmonija. Sugadink ją – turėsi disharmoniją. Nežinau vardo tų, kuriems ji patinka.

Beje, spėčiau (neieškojau jokių istorinių patvirtinimų) kad europiečiai lygiai tokiu pačiu būdu sugadino vandens telkinius. Nenoriu tikėti, kad senovės Europa buvo tokia skurdi ežerų, o kad upės nebuvo užterštos, ir įrodymų nereikia. Pseudomišką lengviau pasodinti negu padirbti pseudoežerą. Tai tų tariamų miškų ir pridarė, o ežerų nepriteklius ir liko.

Grįžkim į miškus. Prieš porą metų Trakuose, tarptautinėje matematikos konferencijoje, kurioje dalyvavo pora šimtų žmonių iš viso pasaulio, pavakare sėdėjau prie stalelio kaipo rengėjų atstovas. Buvo mano eilė pasėdėti. Prieina dalyvis, akivaizdžiai vakarietis.

- Gal malonėtumėt pasakyti, kur galėčiau nueiti į tikrą mišką, - klausia manęs.

- Čia aplinkui visi miškai tikri, - atsakau.

Supratau, ko jis nori. O jis galvoja, kad nesupratau. Aiškina:

- Matot, aš turiu omeny natūralų mišką, ne parką. Norėčiau po jį pasivaikščioti.

- Čia visi miškai tikri. Galit eiti į bet kurią pusę,- pakartojau.

Ir jis išėjo. Nežinau, ką pagalvojo.

Miške, tikram miške, in a virgin forest, jūs pailsite, susitvarkote, susibalansuojate, atgaunate jėgas. Skaičiau, kad geriausias poilsis europarlamentarui Aloyzui Sakalui, anot jo paties, yra klajonės po Labanoro girią. Pažįstu senolį, kuris ligi šiol mėgsta dieną miške ant samanų pasitiesti paklotą ir numigti. Sakosi, kad atsigauna.

Prieš kelis metus per vasaros atostogas įsivėliau į tokią atrakciją: dvi savaites dirbau turizmo vadovu – iš Vilniaus į Taliną vedžiau dviračiais keliaujančių olandų grupę. Jų tebuvo penkeri – trys pusamžiai mokslų daktarai, septyniasdešimtmetis eks-biznierius-rotaristas-milijonierius ir jo dama. Maršrutą paruošė lietuviška turizmo firma, važiavom plentais. Gal trečią dieną, kai santykiai tapo familiaresni, olandai paklausė manęs, kodėl nevažiuojam miškais, mažais keliukais – juk tokia nuostabi gamta. Tuo metu buvom Latvijoj. Ėmiau ir savavališkai pakeičiau maršrutą – kur norėjom, ten važiavom. Važiavom miško keliukais. Bridom per brastas. Kvėpavom vasaros oru. Pievų ir miškų aromatu.

Lekiam dviese su eks-biznierium-milijonierium „tarka“ išmuštu Latvijos žvyrkeliu nuo kalniuko, ir tas žvalusis olandas šaukia „aaaaa“, o išeina „a-a-a-a-a-a“.

- Taip darydavom kai buvom maži, - sako jis man. – O biblijoj parašyta – kas nebus kaip mažas vaikas, tas nepapuls į rojų.

Tada ir aš lėkdamas šaukiu:

- A-a-a-a-a.

- Kas čia buvo,- klausia mūsų jo dama, kai pasivijo mus pakalnėj, kur jos palaukėme.

- Aš dariau „a-a-a-a-a“, o po to Augis darė,- aiškina olandas.

- O aš maniau, kad tai paukšteliai čiulba, - sako dama.

Cha.

Maudynės Europoje

Rugpjūtį savo puikiuoju kabrioletu nukeliavau pusšešto tūkstančio kilometrų dvylikos Europos šalių keliais. Nusileidau iki Adrijos rytiniu EU pakraščiu, pakilau vakariniu.

Lenkijoj tuoj už Lazdijų dešinėj kelio pusėj gena bangeles gražus ežerėlis. Išsimaudžiau.

Po to, regis, iki Augustavo, pakeliui buvo tinkamų maudytis vietų. Bet dar nesinorėjo. Nakvojau Baltstogėj. Kitą dieną, apie vidurdienį, tyčia nusukau dešinėn pervažiavęs Bugą – niekad nebuvau prie jo, vadinasi, reikia išsimaudyti. Juk Bugas! Tinkamą pakrantę radau. Tik mano baltas šuo, įšokęs ton upėn (mat, diena buvo karšta), išlindo deglas. Teko kitoj, švaresnėj, vietoj jį išskalauti.

Buge maudytis nebenorėjau.

Pervažiavau nedidelę upelę, vardu Wieprz. Nuo tilto ji pasirodė visai neprasta, todėl vėl pasukau dešinėn keliuku link jos. Gražus, tinkamas krantas. Jau persirengsiu, kai tuo pačiu keliuku įsuka „mersas“. Numeriai estiški. Išlipęs mano amžiaus vyras sveikinasi – „laba diena“. Gėda, bet nesuzgribau atsakyti „tere“, pasisveikinau lietuviškai. Paklausiu, kaip šnekėsim - angliškai ar rusiškai. Pasiūlo rusiškai. Pritaria man, kad nėra kur maudytis. Kol jie su žmona persirengia, išmatuoju Wieprz-o gylį – iki glaudžių. Taip ir pasimaudom. Po to pasikalbam. Estas žino mūsų Aukštaitijos ir Dzūkijos ežerus, Estijoj ežerai irgi pietuose. O čia, anot jo, sekanti tinkama maudynėms vieta – Balatonas.

Jau važiuodamas Vakarų Europa galvojau, kad visai simboliška, jog paskui mane link Wieprz–o įsuko estas. Dar galėjo pasukti latvis ar suomis. Lenkai jau atprato maudytis upėse ar ežeruose. O piečiau ir vakariau gyvenantys europiečiai – dar seniau.

Lenkijoj dar sykį išsimaudžiau pavakare. Vyslos intake, kurio vardo mano žemėlapy nebuvo. Pradžioj atrodė, kad, kaip ir Wieprz –ą, perbrisiu tą upę, bet pačiam vidury dugno nebesiekiau ir pasiplaukiojau iš tikrųjų. Vanduo buvo toli gražu ne toks skaidrus kaip Dubysoj ar Žeimenoj, bet ir neatrodė pernelyg nešvarus.

Slovakijoj ties Giraltovce miesteliu specialiai nusukau nuo kelio kairėn, nes žemėlapy pamačiau vandens telkinį, didumo kaip Vištytis, atsiradusį patvenkus upelę vardu Ondava. Nors kelyje nemačiau jokios nuorodos, radau jį. Pravažiuosiu, galvoju, jį pietryčių kryptimi dešiniuoju krantu, o paskui nusuksiu link Košicės. Tipiškas dirbtinis vandens telkinys, apsuptas kalnų. Kalnuose gražu, siauras asfaltuotas kelias vingiuoja virš vandens tai nusileisdamas tai pakildamas, kol jį pertveria pakeliamas užtvaras. Jį nuleido vaikinas, renkantis pinigus. Už įvažiavimą.

- Už įvažiavimą kur? – klausiu.

- Į kempingą.

- Aš nenoriu į kempingą – noriu pravažiuoti pakrante.

- Toliau niekur nebenuvažiuosi – nebent dviračiu. Kelio nebėra.

Paapgailestauju – ir slovakiškų kronų neišsikeičiau (tiek tėra tos Slovakijos), ir kelias baigėsi. Jau suksiuos atgal.

- Nenori pasižiūrėti? – klausia. – Įleisiu už dyką.

Žinoma, nuvažiavau. Pažiūrėjau. Kempingas visai nieko. Publika daugiausia vietinė. Kai kas žvejoja dugninėm meškerėm, gal karpius.

Žinoma, išsimaudžiau. Vanduo Buivydiškių prūduose, kuriuose dažnai maudausi (nes šalia), apie ką daugelis mano pažįstamų, tai sužinoję, sako – „maniau, ten negalima maudytis, bo nešvaru!“ – žymiai geresnis. Buivydiškių prūduose vandens lelijos auga!

Sekanti maudynė buvo kitą vakarą Balatone. Prie Balatono specialiai nuvažiavau. Norėjau pažiūrėti, kuo kadaise gyrėsi mano bendramoksliai rytų vokiečiai sakydami – „atostogavom prie Balatono“. Pietiniam jo pakrašty nusukau iš autostrados, po kurio pasirodė Balatonas, pasipuošęs pliažo ženklu. Platus, ir švendrės jo aukštos. Apsidžiaugiau - dabar tai atsigausiu po tvankios dienos. Puoliau vandenin. Na, puoliau, o po kelių sekundžių sulėtinau žingsnį ir brendu. Toli toli plaukia didelis laivas. Tiesiog toli (ne toli toli) iš vandens išnirę keisti statiniai, panašūs į medžiotojų bokštelius. Tušti. Gal žvejų bokšteliai? Kodėl taip toli? Brendu brendu, nubridau gal pusę kilometro, o vandens tai iki pusės šlaunų, tai vėl iki kelių. Glaudžių nesiekia. Atsisuku – mano šuva, matyt, bus nusprendęs jog keliamės kitan Balatono krantan. Šokęs vandenin ir jau porą šimtų metrų nuplaukęs. Pagailo jo, pasukau atgal. Jisai, tai pamatęs, irgi pasuko. Pavaizdavau, kad plaukioju tokiam gylyje, ir parėjau krantan. Vanduo atsiduoda dumbliais, apie skaidrumą išvis nekalbėsiu. Krante prisiminiau, kad apie pasibraidymus Balatone jau buvau girdėjęs. Ne iš vokiečių, iš lietuvių. Jei būčiau prisiminęs anksčiau, gal ir nebūčiau sukęs iš greitkelio.

Chorvatijoj maudžiausi. Adrijoj. Dar Slovėnijoj, Italijoj. Apie Adriją nepasakosiu, daug kas buvot, skaitėt ar matėt.

Po to, kelyje atgal, Belgijoj, pasipainiojo upelis vardu Eaux Ruge, tekantis pro tokio paties pavadinimo kempingą, apie kurį, matyt, dar papasakosiu. Jame maudžiausi, nors gylis tebuvo iki pusės blauzdų. Sraunus, nuo kalno bėgantis upelis, išties rausvas.

Po jo iki pat mūsų ir lenkų pasienio nieko tinkamo ar patrauklaus nepasitaikė.

Taip jau nutiko, kad naktį prieš Balatoną praleidau Hungaroringo kempinge Budapešte. Formulė-1 buvo praūžusi praėjusį savaitgalį. Gaila. Iš kitos pusės, kaip tik dėl to ir radau vietą pustuščiame Vandens pramogų parko kempinge Hungaroringe. Kempingas, išsidėstęs Hungaroringo kalvų terasose, tikrai buvo pustuštis.

Bet Vandens parkas nuo pat ryto ūžė. Pilnas. Nes buvo karštos dienos.

Čia ir pasakojimo vinis.

Europėnai neturi natūralių vandens telkinių. Ar niekada jų neturėjo, ar patys juos sugadino, čia dar klausimas (aš statyčiau už antrąjį variantą). Todėl ir prisistatė Vandens pramogų parkų, ir lenda į juos.

O mūsuose – rojus. Šitiek ežerų ežerėlių, upių upelių. Mūsuose, mano nuomone, Vandens pramogų parkai yra absurdas. Maudynės ratu sukamame Vandens pramogų parko chemiškai „pagerintame“ vandenyje niekad neatstos maudynių gamtos globos apsuptame gyvame ežero vandenyje.

Ne mažesnis absurdas ir didelė gėda yra šiukšlių krūvos mūsų paežerėse. Visi mes dėl to kalti - vieni kad šiukšlinam, antri kad nesubaram, treti kad nesiimam valyti.

Pamokanti istorija – sykį tuose Buivydiškių prūduose neberandu šiukšlių krūvų.

- Matai, vis tik sutvarkė, - garsiai pasidžiaugiu tokiam dviračiu atvažiavusiam pensininkui.

- Tai mano kaimynas iš Pašilaičių, irgi pensininkas, sutvarkė, - sako tas. – Mat, iš ligoninės sugrįžo. Ateina su degtukais ir kastuvu, kas dega – sudegina, kas ne – užkasa. Jis šitaip šneka: nebus šiukšlių - mamos mažų vaikų atsives.

Taip ir buvo. Atsivedė.

O savivaldybė? Yra toks labai vaizdingas dviračių takas į Žaliuosius ežerus. Juo važiuodami atsidursit kitam ežero krante, priešais pliažą, gražiam mažam pusiasaly. Sykį rudenį nuvažiuoju, o ten šieno prikreikta, prožektoriai tvieskia, jaunimas senobinėm drapanom laksto, kažkoks holivudas filmą suka. Puiki vieta, ir vanduo nuostabus.

Tai va, šiemet ten ir šiukšlių konteinerio nebėra.

Tokia savivaldybėj tvarka ir politika. Ten pritrūko konteinerio, o pačiam Vilniuj užteko žemės 99 metams išnuomoti idant tą nelemtą Vandens pramogų parką pastatyti.

Jau nervuojuosi, todėl baigiu rašyti. Tik įdėsiu tokio vokiečio vardu Frank Wurft, gyvenančio Vilniuje ir vakariečiams organizuojančio keliones dviračiais po Baltijos šalis, žodžius:

- Pinigai nėra viskas. Kas yra gyvenimo lygis? Neseniai viename projekte Olandijoje rodžiau keletą nuotraukų, kuriose buvo užfiksuoti Žalieji ežerai. Iki jų nuo Vilniaus centro - 20 minučių kelio. Olandams pritrūko žodžių.

P.S. Šiandien, paskutinę šių metų Sostinės Dienų dieną netikėtai sužinojau, kad ir tame svetimu „Vichy" vardu pavadintame vandens parke yra kai kas gero. Popiet Vilniaus gatvės scenoje Gedimino prospekte žiūrėjau polineziečių grupės, šokančios tame parke, pasirodymą. Ir ką jūs manot, jos lyderis Teo su žiūrovais atsisveikino šitaip:

- Do not forget your ancient culture, your traditions! It is very important for your future!

Čia jau man iš netikėtumo, kaip tiems olandams, pristigo žodžių...

Aloha!