Maudynės Europoje

Rugpjūtį savo puikiuoju kabrioletu nukeliavau pusšešto tūkstančio kilometrų dvylikos Europos šalių keliais. Nusileidau iki Adrijos rytiniu EU pakraščiu, pakilau vakariniu.

Lenkijoj tuoj už Lazdijų dešinėj kelio pusėj gena bangeles gražus ežerėlis. Išsimaudžiau.

Po to, regis, iki Augustavo, pakeliui buvo tinkamų maudytis vietų. Bet dar nesinorėjo. Nakvojau Baltstogėj. Kitą dieną, apie vidurdienį, tyčia nusukau dešinėn pervažiavęs Bugą – niekad nebuvau prie jo, vadinasi, reikia išsimaudyti. Juk Bugas! Tinkamą pakrantę radau. Tik mano baltas šuo, įšokęs ton upėn (mat, diena buvo karšta), išlindo deglas. Teko kitoj, švaresnėj, vietoj jį išskalauti.

Buge maudytis nebenorėjau.

Pervažiavau nedidelę upelę, vardu Wieprz. Nuo tilto ji pasirodė visai neprasta, todėl vėl pasukau dešinėn keliuku link jos. Gražus, tinkamas krantas. Jau persirengsiu, kai tuo pačiu keliuku įsuka „mersas“. Numeriai estiški. Išlipęs mano amžiaus vyras sveikinasi – „laba diena“. Gėda, bet nesuzgribau atsakyti „tere“, pasisveikinau lietuviškai. Paklausiu, kaip šnekėsim - angliškai ar rusiškai. Pasiūlo rusiškai. Pritaria man, kad nėra kur maudytis. Kol jie su žmona persirengia, išmatuoju Wieprz-o gylį – iki glaudžių. Taip ir pasimaudom. Po to pasikalbam. Estas žino mūsų Aukštaitijos ir Dzūkijos ežerus, Estijoj ežerai irgi pietuose. O čia, anot jo, sekanti tinkama maudynėms vieta – Balatonas.

Jau važiuodamas Vakarų Europa galvojau, kad visai simboliška, jog paskui mane link Wieprz–o įsuko estas. Dar galėjo pasukti latvis ar suomis. Lenkai jau atprato maudytis upėse ar ežeruose. O piečiau ir vakariau gyvenantys europiečiai – dar seniau.

Lenkijoj dar sykį išsimaudžiau pavakare. Vyslos intake, kurio vardo mano žemėlapy nebuvo. Pradžioj atrodė, kad, kaip ir Wieprz –ą, perbrisiu tą upę, bet pačiam vidury dugno nebesiekiau ir pasiplaukiojau iš tikrųjų. Vanduo buvo toli gražu ne toks skaidrus kaip Dubysoj ar Žeimenoj, bet ir neatrodė pernelyg nešvarus.

Slovakijoj ties Giraltovce miesteliu specialiai nusukau nuo kelio kairėn, nes žemėlapy pamačiau vandens telkinį, didumo kaip Vištytis, atsiradusį patvenkus upelę vardu Ondava. Nors kelyje nemačiau jokios nuorodos, radau jį. Pravažiuosiu, galvoju, jį pietryčių kryptimi dešiniuoju krantu, o paskui nusuksiu link Košicės. Tipiškas dirbtinis vandens telkinys, apsuptas kalnų. Kalnuose gražu, siauras asfaltuotas kelias vingiuoja virš vandens tai nusileisdamas tai pakildamas, kol jį pertveria pakeliamas užtvaras. Jį nuleido vaikinas, renkantis pinigus. Už įvažiavimą.

- Už įvažiavimą kur? – klausiu.

- Į kempingą.

- Aš nenoriu į kempingą – noriu pravažiuoti pakrante.

- Toliau niekur nebenuvažiuosi – nebent dviračiu. Kelio nebėra.

Paapgailestauju – ir slovakiškų kronų neišsikeičiau (tiek tėra tos Slovakijos), ir kelias baigėsi. Jau suksiuos atgal.

- Nenori pasižiūrėti? – klausia. – Įleisiu už dyką.

Žinoma, nuvažiavau. Pažiūrėjau. Kempingas visai nieko. Publika daugiausia vietinė. Kai kas žvejoja dugninėm meškerėm, gal karpius.

Žinoma, išsimaudžiau. Vanduo Buivydiškių prūduose, kuriuose dažnai maudausi (nes šalia), apie ką daugelis mano pažįstamų, tai sužinoję, sako – „maniau, ten negalima maudytis, bo nešvaru!“ – žymiai geresnis. Buivydiškių prūduose vandens lelijos auga!

Sekanti maudynė buvo kitą vakarą Balatone. Prie Balatono specialiai nuvažiavau. Norėjau pažiūrėti, kuo kadaise gyrėsi mano bendramoksliai rytų vokiečiai sakydami – „atostogavom prie Balatono“. Pietiniam jo pakrašty nusukau iš autostrados, po kurio pasirodė Balatonas, pasipuošęs pliažo ženklu. Platus, ir švendrės jo aukštos. Apsidžiaugiau - dabar tai atsigausiu po tvankios dienos. Puoliau vandenin. Na, puoliau, o po kelių sekundžių sulėtinau žingsnį ir brendu. Toli toli plaukia didelis laivas. Tiesiog toli (ne toli toli) iš vandens išnirę keisti statiniai, panašūs į medžiotojų bokštelius. Tušti. Gal žvejų bokšteliai? Kodėl taip toli? Brendu brendu, nubridau gal pusę kilometro, o vandens tai iki pusės šlaunų, tai vėl iki kelių. Glaudžių nesiekia. Atsisuku – mano šuva, matyt, bus nusprendęs jog keliamės kitan Balatono krantan. Šokęs vandenin ir jau porą šimtų metrų nuplaukęs. Pagailo jo, pasukau atgal. Jisai, tai pamatęs, irgi pasuko. Pavaizdavau, kad plaukioju tokiam gylyje, ir parėjau krantan. Vanduo atsiduoda dumbliais, apie skaidrumą išvis nekalbėsiu. Krante prisiminiau, kad apie pasibraidymus Balatone jau buvau girdėjęs. Ne iš vokiečių, iš lietuvių. Jei būčiau prisiminęs anksčiau, gal ir nebūčiau sukęs iš greitkelio.

Chorvatijoj maudžiausi. Adrijoj. Dar Slovėnijoj, Italijoj. Apie Adriją nepasakosiu, daug kas buvot, skaitėt ar matėt.

Po to, kelyje atgal, Belgijoj, pasipainiojo upelis vardu Eaux Ruge, tekantis pro tokio paties pavadinimo kempingą, apie kurį, matyt, dar papasakosiu. Jame maudžiausi, nors gylis tebuvo iki pusės blauzdų. Sraunus, nuo kalno bėgantis upelis, išties rausvas.

Po jo iki pat mūsų ir lenkų pasienio nieko tinkamo ar patrauklaus nepasitaikė.

Taip jau nutiko, kad naktį prieš Balatoną praleidau Hungaroringo kempinge Budapešte. Formulė-1 buvo praūžusi praėjusį savaitgalį. Gaila. Iš kitos pusės, kaip tik dėl to ir radau vietą pustuščiame Vandens pramogų parko kempinge Hungaroringe. Kempingas, išsidėstęs Hungaroringo kalvų terasose, tikrai buvo pustuštis.

Bet Vandens parkas nuo pat ryto ūžė. Pilnas. Nes buvo karštos dienos.

Čia ir pasakojimo vinis.

Europėnai neturi natūralių vandens telkinių. Ar niekada jų neturėjo, ar patys juos sugadino, čia dar klausimas (aš statyčiau už antrąjį variantą). Todėl ir prisistatė Vandens pramogų parkų, ir lenda į juos.

O mūsuose – rojus. Šitiek ežerų ežerėlių, upių upelių. Mūsuose, mano nuomone, Vandens pramogų parkai yra absurdas. Maudynės ratu sukamame Vandens pramogų parko chemiškai „pagerintame“ vandenyje niekad neatstos maudynių gamtos globos apsuptame gyvame ežero vandenyje.

Ne mažesnis absurdas ir didelė gėda yra šiukšlių krūvos mūsų paežerėse. Visi mes dėl to kalti - vieni kad šiukšlinam, antri kad nesubaram, treti kad nesiimam valyti.

Pamokanti istorija – sykį tuose Buivydiškių prūduose neberandu šiukšlių krūvų.

- Matai, vis tik sutvarkė, - garsiai pasidžiaugiu tokiam dviračiu atvažiavusiam pensininkui.

- Tai mano kaimynas iš Pašilaičių, irgi pensininkas, sutvarkė, - sako tas. – Mat, iš ligoninės sugrįžo. Ateina su degtukais ir kastuvu, kas dega – sudegina, kas ne – užkasa. Jis šitaip šneka: nebus šiukšlių - mamos mažų vaikų atsives.

Taip ir buvo. Atsivedė.

O savivaldybė? Yra toks labai vaizdingas dviračių takas į Žaliuosius ežerus. Juo važiuodami atsidursit kitam ežero krante, priešais pliažą, gražiam mažam pusiasaly. Sykį rudenį nuvažiuoju, o ten šieno prikreikta, prožektoriai tvieskia, jaunimas senobinėm drapanom laksto, kažkoks holivudas filmą suka. Puiki vieta, ir vanduo nuostabus.

Tai va, šiemet ten ir šiukšlių konteinerio nebėra.

Tokia savivaldybėj tvarka ir politika. Ten pritrūko konteinerio, o pačiam Vilniuj užteko žemės 99 metams išnuomoti idant tą nelemtą Vandens pramogų parką pastatyti.

Jau nervuojuosi, todėl baigiu rašyti. Tik įdėsiu tokio vokiečio vardu Frank Wurft, gyvenančio Vilniuje ir vakariečiams organizuojančio keliones dviračiais po Baltijos šalis, žodžius:

- Pinigai nėra viskas. Kas yra gyvenimo lygis? Neseniai viename projekte Olandijoje rodžiau keletą nuotraukų, kuriose buvo užfiksuoti Žalieji ežerai. Iki jų nuo Vilniaus centro - 20 minučių kelio. Olandams pritrūko žodžių.

P.S. Šiandien, paskutinę šių metų Sostinės Dienų dieną netikėtai sužinojau, kad ir tame svetimu „Vichy" vardu pavadintame vandens parke yra kai kas gero. Popiet Vilniaus gatvės scenoje Gedimino prospekte žiūrėjau polineziečių grupės, šokančios tame parke, pasirodymą. Ir ką jūs manot, jos lyderis Teo su žiūrovais atsisveikino šitaip:

- Do not forget your ancient culture, your traditions! It is very important for your future!

Čia jau man iš netikėtumo, kaip tiems olandams, pristigo žodžių...

Aloha!