Deux Voitures

Kodėl prancūziškai?

automobile (n.) 

"self-propelled motor vehicle," 1895, from French automobile, short for véhicule automobile (see automobile (adj.)). The modern Greek calls it autokineto "moved of itself." The French word had competition in the early years from locomobile; in English other early forms were motorcar and autocar.

automobile (adj.) 

1883, in reference to electric traction cars, from French automobile (adj.), 1861, a hybrid from Greek autos "self" (see auto-) + French mobile "moving," from Latin mobilis "movable" (see mobile (adj.)).

 

Autocar'ai, motorcar'ai ir šiaip karietos beigi karučiai.

Αυτοκίνητο.

O prancūzai nebūtų prancūzais...

 

Banko „Snoras“ administratorius Neilas Cooperis varžytinėms siūlo du išskirtinius „Spyker C8“ sportinius automobilius. 

 

Kuriuos prieš pusantrų metų aptiko, ne daržinėje, bet rezidencijoje! 

 

 „Gavę kreditorių komiteto pritarimą parduoti šiuos automobilius, mes dėjome visas pastangas kartu su „Troostwijk Auctions“, kad paruoštume juos pardavimui. Mums džiugu patvirtinti, kad šiuo metu automobilius aktyviai reklamuoja solidi ir labai gerą reputaciją turinti varžytines rengianti įmonė, kuri stengsis realizuoti kuo daugiau vertės kreditorių naudai.“

 

Iš kur tie du automobiliai?

13. l rytas: "Snorui" priklausė 2 "Spyker" automobiliai:) 2013-06-07 12:29 IP: 158.129.192.95

Bankas "Snoras" pardavė Olandijos automobilių gamintojo "Spyker Cars N.V." akcijas, tačiau įmonių bendradarbiavimas nesibaigė. Už neskelbiamą sumą antrinė banko bendrovė "Snoro turto valdymas" pardavė turėtus 29,8 proc. "Spyker Cars N.V." akcijų Kipro bendrovei "Desolery Holdings Limited". Prieš metus "Snoras" prabangių automobilių gamintojo akcijų įsigijo už daugiau nei 60 mln. litų, o dar apie 50 mln. litų skyrė vykdyti investicijų planams. Akcijų pirkimo sutarties dokumentų šūsnis svėrė net 15 kg. "Spyker" prekės ženklas jungia GT lenktynininkų komandą ir aukščiausios klasės sportinių automobilių modeliavimo, projektavimo, gamybos, prekybos bei platinimo įmones. "Snoro" grupės įmonė pasiliko privilegijuotąją akciją, suteikiančią papildomų teisių dalyvauti įmonės veikloje. Lietuvos bankas buvo pagrindinis "Spyker Cars N.V." akcininkas.

14. "Spyker Cars", "Saab Automobile" and "General Motors" 2013-06-07 12:32 IP: 158.129.192.95

Nyderlandų automobilių gamintoja "Spyker Cars" padavė ieškinį prieš JAV automobilių koncerną "General Motors" (GM), reikalaudama 3 mlrd. dolerių kompensacijos. Ieškinys buvo paduotas antrinės "Spyker Cars" kompanijos - 2011 m. gruodį bankrotą paskelbusio Švedijos automobilių koncerno "Saab Automobile" - vardu. "Spyker Cars" kaltina GM neteisėtais veiksmais, siekiant išvengti konkurencijos su "Saab Automobile" Kinijos automobilių rinkoje. Be to, Nyderlandų kompanijos tvirtinimu, JAV automobilių koncerno taktika išprovokavo Švedijos bendrovės bankrotą. "Saab" atstovų nuomone, dėl GM veiksmų sužlugo sandoris tarp "Saab Automobile", "Spyker" ir Kinijos investicinės kompanijos "Youngman", kuris leistų "Saab Automobile" atlikti restruktūrizaciją ir išsaugoti kreditingumą.

 

Kam jie reikalingi!

Government Motors!!!

Big Brother Is Watching You

JAV žvalgybos agentūros naršo devynių didžiųjų interneto bendrovių serverius pagal slaptą duomenų rinkimo programą, kuri tikriausiai pakurstys naujus debatus apie vyriausybės vykdomą sekimą, žiniasklaida pranešė ketvirtadienį.

Dienraštis „The Washington Post“ paskelbė, kad Nacionalinė saugumo agentūra (NSA) ir Federalinis tyrimų biuras (FTB) turi tiesioginę prieigą prie serverių, kuri leidžia jiems sekti bet kurio asmens veiklą internete pagal jo įkeliamus garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas, elektroninius laiškus ir prisijungimo žurnalų įrašus.

Su šia programa susijusios kai kurios didžiausios Silicio slėnio bendrovės, tarp jų „Microsoft“, „Yahoo“, „Google“, „Facebook“, „Apple“, „PalTalk“, AOL, „Skype“ ir „YouTube“, teigiama pranešimuose.

Laikraštis pateikė detalių apie balandį vykusį seminarą, kuriame NSA Signalų žvalgybos direktorato analitikai buvo supažindint su itin slapta sekimo programa PRISM.

Šią informaciją nutekino vienas karjeros žvalgybininkas, „asmeniškai susipažinęs su tomis sistemomis ir apimtas siaubo dėl jų galimybių“, norintis paviešinti, jo nuomone, „didžiulį kišimąsi į privatumą“, rašo „The Washington Post“.

„Jie tikrąja prasme gali stebėti, kaip formuojasi jūsų idėjos, kai jūs surinkinėjat tekstą“, - dienraštis citavo savo šaltinio žodžius.

Tai bent naujiena.

Tiesiog šizofrenijos reabilitacija!

:)

Disclosure of the massive surveillance of phone records and internet communications risks “long-lasting and irreversible harm” to US national security, the director of national intelligence says.

...

They involve extensive procedures, specifically approved by the court, to ensure that only non-U.S. persons outside the U.S. are targeted.

Nuramino, tiesa?

Laiškai, naujienos ir pokalbiai - nemokamai!

:(

:)

Labai inteligentiška, ar ne?

Lituanica 2013

1932 m. birželio 18 d., gyvendami JAV, patyrę pilotai Steponas Darius ir Stasys Girėnas už 3200 dolerių iš Polvokio aerouosto bendrovės Belankos (Bellanca) dirbtuvių nusipirko šešių vietų keleivinį lėktuvą Pacemaker, kuriuo S. Darius jau buvo skraidęs trejus metus. Kadangi lėktuvas tolimam skrydžiui netiko, reikėjo naujo variklio, papildomų talpų kurui, matavimo prietaisų, o tam trūko apie 3000 dolerių, kurių jiedu neturėjo. 1932 m. pasaulyje siautė ekonominė krizė, todėl visą skrydį finansuojančio mecenato neatsirado.

Pinigams telkti buvo organizuotas rėmimo komitetas, rengiamos aviacijos dienos, kurių metu už aukas lakūnai skraidino jų dalyvius, agitavo lietuvių spaudoje. 1932 m. per aviacijos šventes, kitus renginius bei iš rėmėjų aukų skridimo fondui surinkta 4200 dolerių.
'
1933 m. vasario mėnesio pradžioje iš Lietuvos ir JAV pašto įstaigų pirmąkart istorijoje gauti leidimai gabenti laiškus oro keliu. Balandžio 15 d. „Naujienų“ laikraščio žurnalistas A. Vaivada pasiūlo lėktuvą pavadinti „Lituanica“ (lietuvybė). Šis vardas visiems patiko.

Balandžio 24 d. baigta ruošti skridimui „Lituanica“ savo bakuose turėjo 3541 l kuro ir 145 l tepalo. Su tokiomis atsargomis lėktuvas galėjo nuskristi į Kauną ir dar 800 km. Įmontuotas naujas devynių cilindrų 365–388 AG Raito (Wrigt) firmos žvaigždinis variklis, naujas propeleris, pagaminti nauji, ilgesni lėktuvo sparnai. Visas lėktuvas aptrauktas nauja danga, nudažytas oranžine spalva, gautas naujas lėktuvo registracijos numeris – Nr. 688E. Lakūnai neturėjo nei radijo, nei parašiutų, kurių negalėjo paimti dėl didelio svorio – lėktuvas ir taip buvo perkrautas. Šiais prietaisais, taip pat ir autopilotu, naudojosi kiti, pavyzdžiui, karinės pramonės remiami transatlantiniai lakūnai.

Oficialiai pripažinta, kad „Lituanica“ turėjo visus reikiamus navigacijos prietaisus ir skrydžiui atlikti buvo tinkamai paruošta. Identiškais „Bellanca“ lėktuvais skrido ir dauguma kitų to meto transatlantinių pionierių.

1933 + 80 = 2013

Vilniaus savivaldybės kuriama skrydžių bendrovė „Air Lituanica“ ketvirtadienį pradėjo pardavinėti bilietus.

„Air Lituanica“ šią savaitę pranešė, kad veiklos pradžioje bilietus platins per „Estonian air“ sistemas.

„Air Lituanica“ taip pat baigė derinti ir pasirašė susitarimą dėl orlaivio nuomos iš „Estonian Air“. Iki birželio 30 dieną numatyto pirmojo „Air Lituanica“ skrydžio į Briuselį, Vilniaus oro uostą pasieks estų lėktuvas „Embraer 170“, nudažytas „Air Lituanica“ prekės ženklo spalvomis.

Kitas orlaivis „Embraer 175“, nuomojamas tiesiogiai iš gamintojo, taip pat pasieks Vilnių panašiu metu.

Tiesa, leidimo skraidyti lietuviškoji aviakompanija dar neturi. 

Jį tikimasi gauti artimiausiu metu.

 

Бомж

Daugiskaita.

Vienaskaita: JAV naftos gavybos imperijos paveldėtojas neturi gyvenamosios vietos, dėl to niekur neprivalo mokėti mokesčių. Jamesas Mellonas žino landas įstatymų, kurių tvirtina niekada nepažeidęs. Gudraudamas jis sugeba apmauti ir JAV, ir Šveicarijos, ir Italijos valdžią...

 Vėl daugiskaita.

2005 metais J. Mellonas norėjo iš Karibų jūros regiono bendrovės sąskaitos pervesti 7,5 milijono dolerių į savo asmeninę sąskaitą, vengdamas raštiškai patvirtinti, kad jis sąžiningai moka mokesčius.

Lengvatinių mokesčių šalyse registruotų įmonių steigimo ir priežiūros paslaugas teikianti bendrovė „Portcullis TrustNe“ primygtinai reikalavo, kad pinigų pervedimas būtų bent įformintas kaip paskola be palūkanų ir palaimintas oficialiai Lichtenšteine įregistruotos bendrovės savininko.

J. Mellono patikėtinis iš Vaduco sutiko, nepaisydamas konsultantų abejonių dėl mokesčių.

Tokias pinigų pervedimo operacijas J.Mellonas gali tik „miglotai“ prisiminti. 

Jam konsultantai neva sakę, kad pinigus reikia „įvilkti“ į paskolų rūbą dėl teisinių priežasčių.

Reikia.

JAV turtuolis prisiskolino iš lengvatinių mokesčių šalyse registruotų įmonių...

Solidu.

.

Šventasis Skarabėjus

Skarabėjai (lot. Scarabaeidae) – plokštėtaūsinių (Scarabaeoidae) vabalų šeima. Vieni iš populiariausių vabalų žmonių kultūroje.

Senovės Egipte šventasis skarabėjus (Scarabaeus sacer) buvo laikomas dievo Cheprio numylėtiniu.

Skarb.

×skárbas (l. skarb) sm. (1) Lkv, Krp, Sg, Plv, (3) KBII54; SD¹166, CII396, R, N, K, WP111, VlnE186, MP63

1. turtas: Jis tur skárbą nemieruotą susidėjęs, t. y. bagotystą J. Degė budinkai, sudegė ir mano visas skarbas Lš. Jis gyvendamas didelius skárbus susikrovė Krp. Išvažiavo į Ameriką skárbų ieškot Sk. Gyveno jos … iš tėvų skárbo BM86(Brž). Tai bene bus suplėšti skarbaĩ Jrk76. Neužmiršk Tamsta ir toliaus manęs savo skarbaĩs ir gerais žodžiais šelpti LTI424(A.Baran). Gavo nuog jų didį skarbą BBJdt15,8. Nes vaikai netur gimdytojams kraut skarbą, bet gimdytojai vaikams Bt2PvK12,14. | Oi, bitės tai gražus skarbas yra! S.Dauk. | prk.: Tas vyras turėjo skarbus dvasiškus, dėl to gėrybes žemės laikė už mažmožį Tat. ^ Be darbo nebus skárbo Ob. Šimtas darbų neduos skarbų PPr52. Didis skarbas susiedas geras VP12.

2. J, Als pinigai, lobis: O po tuom akmeniu buvęs skarbas pakastas BsMtI34. Kitąsyk, sako, matę skarbą degant LTR(Vlkv). Kiba jam aitvaras skárbus suneša Kt. Amtsrots, tris žakus naujų skarbų̃ pamatydams, vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė K.Donel. Žalnieruko delmone menkas skarbas KlvD10. ║ pinigų pridėtas indas: Tai jau kelintas skarbas, sene? – klausdavo žmoną, užkasdamas savo banką V.Krėv.

3. S.Dauk, LTII129 iždas, lobynas: Mokėjo į skarbą piningus M.Valanč. Ir atvėrę skarbus savo, dovanojo jamui dovanas: auksą, kodylą ir mirą VlnE22. Vyresnybė skarbų priveizdėjimo SD¹128. Skarbo ažuveizdėtojas SD¹128. Skarbų užvaizdas R303. Jūsų Dievas ir jūsų tėvų Dievas skarbą (iždą) jumus davė jūsų maišuosna BB1Moz43,23.
.

Naujosios karalystės ir vėlesniu laikotarpiu, skarabėjų vaizduojantis amuletas dažnai būdavo dedamas mumijai virš širdies.

scarab (n.) 

"black dung beetle," held sacred by the ancient Egyptians, 1570s, from Middle French scarabeé, from Latin scarabaeus "a type of beetle," from Greek karabos "beetle, crayfish," a foreign word, probably Macedonian (the suffix -bos is non-Greek).

Scarabaeus sacer - kurį senovės Egipto šventikai įvertino kaip protaujančią būtybę ir turinčią ryšių su dangaus kūnais. Dėl to šio vabalo atvaizdai buvo kalami akmenyje, liejami iš aukso, juos nešiodavo kaip amuletus, jais puošdavo faraonų kapus.

Dažnai šis vabalas vaizduojamas ridenantis Saulę (panašiai, kaip realybėje jie ridena mėšlo kamuoliukus)

šū́dvabalis sm. (1) K, Rtr, NdŽ, KŽ, Slnt, Brs, Vkš, Smln, Plv, Grnk; R, MŽ, N, M, L, LL328 vlg. paprastasis mėšlavabalis (Geotrupes stercorarius): Šūdvabalių pilni mėšlai Tv. ^ Jis kap šū́dvabalis: visas gyvenimas po šūdus braidžioja Al. Ir nei šū́dvabalis kribždėdamas šūde gyvena K.Donel. Išbalęs kaip šū́dvabalis End.
.

mėšlãvabalis sm. (1) DŽ zool. plokštaūsių šeimos didelis, juodas, mėšlu mintantis vabalas, juodvabalis (Geotrupes stercorarius): Eidamas keliu rado mėšlavabalį, ant kelio besirausiantį LTR(Pšl).
.

from Greek 'earth-boring'
.

Artojas. 

Runkelis, šiuolaikiškai.

Todėl reikalą išmanantys šūdvabaliu jį vadina.

Nes patys - mėšle, iki ausų.

P.S.  Egiptiečiai, ko gero, pirmieji ėmė nešioti gintarinius amuletus ir talismanus. 

Ypač buvo vertinami gintarai su juose įklimpusiais žaliais vabalais: žmonėms buvo nesuvokiama, kaip tokio stulbinančio grožio vabzdys gali gyventi gintare. 

Tas, kuris turėdavo tokį amuletą, buvo laimingas – jis turėjo lobį! 

#LRT that's so true!

"Klasikos" radijas vakar rytą paskaitė žinias.

Ne savo, o LRT radijo.

Ne RTL, ne LTR, o LRT.

Tas LRT radijas melavo (kaip malonu, kad nereikia sakyti: tas Lietuvos radijas melavo:)).

Jis pranešė, jog mūsų "Chevron" galėsianti imtis skalūninių dujų žvalgybos Lietuvoje po to, kai parengsianti tos gavybos poveikio aplinkai studiją bei susitarsianti su žvalgybos vietų bendruomenėmis - Seimas nesenai sugriežtinęs skalūninių dujų gavybos įstatymų nuostatas.

Pagalvojau - kaip galima sugriežtinti tai, ko nebuvo?

Juk nebuvo jokių skalūninių dujų Lietuvoje!

Be to, jau žinojau apie skalūninių dujų gavybos JAV įstatyminę bazę...

Tiesiog orakulas: jei jau JAV-ose sugebėta padirbti federalinę tuštumą, tai Marijos žemėje tokia įstatymų taisyba ilgai netruks.

Nagi...

Seimas priėmė „Chevron“ naudingas pataisas dėl skalūnų dujų.

Seimas ketvirtadienį pritarė darbiečio, buvusio Lietuvos dujų asociacijos prezidento Raimundo Paliuko siūlymui leisti žemės gelmėse nekontroliuojamai palikti arba palaidoti gavybos metu susidariusias bet kokias atliekas, jeigu jos viršys leidžiamą specialiose tamlpose palikti jų kiekį - 500 kubų. Šios pataisos yra naudingos „Chevronui", bet ES institucijų ir aplinkosaugininkų vertinimais pavojingos gamtai.

Griežta!

Ar ne, LRT radijau?

Už tokią darbiečio  R. Paliuko Žemės gelmių įstatymo pataisą balsavo 74 Seimo nariai, prieš – 12, o susilaikė 23 parlamentarai. Darbiečio R. Paliuko pataisą palaikė konservatoriai, darbiečiai ir liberalai.

Darba parcija!

Ir kiti...

Vienybė težydi?

Seimo Aplinkos apsaugos komitetas teikė griežtesnes sąlygas - jeigu tokių atliekų kiekis viršytų 500 kubų, jas siūlyta iškelti į žemės paviršių ir sutvarkyti pagal taisykles, kurias jau yra patvirtinusi arba patvirtins Vyriausybė.

:)

Ekonomikos komiteto vicepirmininkas socialdemokratas Artūras Skardžius pareiškė, kad darbiečių-leiboristų pataisos leis "chemiškai užteršti gelmes", o Aplinkos komiteto narė Aurelija Stancikienė teigė, kad tokios pataisos - "valstybės išdavystė".

"Seimas priiminėja Lietuvai ekologiškai pavojingus įstatymus", - priekaištavo A.Stancikienė.

Komiteto vadovas Algimantas Salamakinas teigė, kad nenustačius, kiek galima gelmėse, gręžinyje palikti panaudotų skysčių, "ateities kartoms bus palikta tiksinti mina".

Kokio mineralinio vandens iš tų gręžinių turėsim!

Pagirioms.

O mūsų LRT radijas su savo žiniomis apie mūsų griežtą Seimą?

#LRT that's so true!

Go,Go,Go,Go,Go,Go, it's a LRT!

O tempora o mores!

Vaizdas pro langą

 Kas čia žiūri?

Ekonomikos gyvinimas

Page 19

Euro zonos nacionaliniai centriniai bankai ir daugelis komercinių bankų pakeis apgadintus ar sugadintus eurų banknotus, jei:

● pateikiama daugiau kaip 50% banknoto;

● pateikiama 50% arba mažiau banknoto, tačiau galima įrodyti, kad kita banknoto dalis sunaikinta .

Apgadintą ar sugadintą banknotą pasikeisti norintis asmuo turi pateikti:

● asmens tapatybės dokumentą (jei kiltų abejonių dėl banknotą pateikusio asmens nuosavybės teisės

į banknotą arba dėl banknoto autentiškumo);

● raštišką paaiškinimą, kaip buvo sugadintas banknotas ir kur yra trūkstamos jo dalys;

● raštišką paaiškinimą, kokios rūšies yra dėmė, suteršimas ar įmirkymas, jei banknotas suteptas rašalu, suterštas ar įmirkytas.

Paprasta!

Gavau grąžos ir paėmiau įplėštą 10 litų banknotą. 

Traukiau iš kišenės - dar labiau įplyšo. 

Pardavėja, jau kitoj parduotuvėj, jo nebeėmė, patarė suklijuot.

Dar kitoj parduotuvėj irgi neėmė, bet paprašyta suklijavo, grąžino man. 

Atsidūriau netolies Lietuvos banko ir užėjau - jis juk paleido apyvarton maniškį dabar jau suklijuotą banknotą - tegul pakeičia, išima iš apyvartos šitą ir paleidžia apyvarton kitą. 

Pagyvinsiu, galvoju, netikėtai sulėtėjusią ekonomiką. 

Užėjau.  

Sužinojau, kad kasa dirba iki 15 val. 

- Kaip Graikijoj? - paklausiau.

Budintis nusišypsojo.

Antrąkart atsidurt prie Lietuvos banko ir dar iki trečios valandos dienos? 

Ketvirtoj parduotuvėj pavyko be Lietuvos banko pagalbos pagyvinti ekonomiką.

Potiomkin in UK

Terminas „Potiomkino kaimas“ gimė 1787 metais, kai grafas Potiomkinas, norėdamas įsiteikti imperatorei Jekaterinai II ir ją lydintiems užsienio svečiams, keliaujantiems per neseniai prie Rusijos prijungtas Ukrainos žemes, ėmėsi statyti butaforinius kaimus ir varinėti po juos tą patį valstiečių būrį.
Taip jis siekė pademonstruoti, kad Rusija sėkmingai kolonizuoja ir civilizuoja savo naująsias valdas.
 .
Nuo tada pasakymas „Potiomkino kaimas“ įsitvirtino rusų kalboje kaip bendrinis apgavystės ir padlaižiavimo vadovybei apibūdinimas.

Ši aukštų svečių priėmimo tradicija gyvavo ir Rusijos imperijoje, ir Sovietų Sąjungoje.

Ne mažiau sėkmingai ji gyvuoja ir dabartinėje Rusijoje Didžiojoje Britanijoje.

(Reuters) - Local councils in Northern Ireland have painted fake shop fronts and covered derelict buildings with huge billboards to hide the economic hardship being felt in towns and villages near the golf resort where G8 leaders will meet this month.

Northern Ireland's government has spent 2 million pounds tackling dereliction over the past two years, the province's environment department said, demolishing some buildings and giving others a facelift in a bid to make areas more attractive.

Almost a quarter of so-called dereliction funds were freed up for local councilors in the county of Fermanagh in anticipation of Britain hosting the annual Group of Eight leaders summit there on June 17-18. More than 100 properties have been spruced up.

In the one-street town of Belcoo, the changes are merely cosmetic. At a former butcher's shop, stickers applied to the windows show a packed meat counter and give the impression that business is booming.

Across the street, another empty unit has been given a makeover to look like a thriving office supply shop.

Locals are unimpressed.

Why?

Beauty full.

More than 100 properties within range of the Lough Erne resort which hosts the G8 Summit have been tidied up, painted or power-hosed.

"The town looks fantastic, it's a good excuse for people to get doing work,” one painter said.

G8.

Putinas atvažiuos.

 

X yr

An elixir (Arabic: الإكسير, Al-Ikseer, the effective recipe‎, Greek: ξήριον, medical powder, xerion "powder for drying wounds", from ξηρός, xeros dry) is a clear, sweet-flavored liquid used for medicinal purposes, to be taken orally and intended to cure one's ills. When used as a pharmaceutical preparation, an elixir contains at least one active ingredient designed to be taken orally.

Kas tas Al-Ikseer?

All Cool!

Vodka can be used for making elixirs.

Vodka is traditionally drunk neat in the vodka belt countries of Eastern Europe and around the Baltic Sea.

Nemirtingumo arba jaunystės eliksyras alchemikų ieškotas vadinamasis stebuklingasis gėrimas. Jis, esą, turėjo atjauninti kūną, prailginti gyvenimą ar net padaryti žmogų nemirtingu.Tikslas taip ir nebuvo pasiektas. Eliksyro nesėkmingai ieškota, kaip ir universalaus tirpiklio, panacėjos ar filosofinio akmens.

Eliksyru taip pat vadinamas aromatinis alkoholinis užpilas naudojamas kosmetikoje, vaistams gaminti.

Vėl All Cool.

 Эликс́ир (лекарственная форма) — (лат. Elixir от араб. الإكسير‎‎ аль-иксир — философский камень) недозированная жидкая лекарственная форма, представляющая собой прозрачную смесь спирто-водных извлечений из лекарственного растительного сырья с добавлением лекарственных веществ, сахаров и ароматизаторов.

Cпирто-водных извлечений...

Chemikas ieško.

Filosofinis akmuo buvo daugelio metų alchemikų tyrinėjimų objektas.

Cikle „Haris Poteris“ minimas filosofinį akmenį sukūręs alchemikas Nikolas Ugninis...

X – nežinomasis matematikoje.

Baltasis kiškis Mėnulyje, verdantis jaunystės eliksyrą – išsiuvinėtas vaizdas ant Kinijos imperatoriaus mantijos (XVIII a.) .

powder for drying wounds...

X yr:)

Gintaras kaip mainų priemonė

         June, 1921.

Amber As a Medium of Exchange.

By A. M. Rackus.

"The Numismatist", 1921, vol. 34, p.p. 233-236.

1921 m. birželis
 .

Gintaras kaip mainų priemonė

A.  M. Račkus

Nuomonės smarkiai skiriasi dėl to, ar numizmatikoje pinigais turėtų būti laikomos kriauklės, sraigės, kabliukai žuvims gaudyti, žiedai, kriauklelių vėriniai, gintaras, porcelianas ir popieriniai pinigai. De gustibus non est disputandum – todėl šio klausimo čia nesvarstysiu. Vis dėlto atrodo, kad beveik visus numizmatus domina visi daiktai, kurie yra ar buvo naudojami kaip mainų priemonė.

Beveik kiekvienas Amerikos numizmatas savo spintoje turi keletą pavyzdžių kriauklelių vėrinių arba „dentalia pretiosum“, indėnų naudotų ne vien kaip papuošalai, bet ir kaip pinigų pakaitalai.

Kai kurie Europos numizmatai savo spintose laiko keistus senos odos gabalus, viduramžiais naudotus vietoj pinigų Vakarų Rusijoje. Esama daugybės kitų vietinių mainų priemonių, jau žinomų numizmatikos pasaulyje.

Aš, kaip kilęs iš Lietuvos, specializuojuosi Lietuvos numizmatikoje. Galbūt Amerikos numizmatus ganėtinai sudomins, kad maždaug prieš 3000 metų gintaras jau buvo naudojamas kaip mainų priemonė Lietuvoje, Finikijoje, Judėjoje, Graikijoje, Egipte, o vėliau ir Romoje.

Ankstyviausius įrašus apie gintarą turime hebrajiškuose, egiptietiškuose, graikiškuose ir lotyniškuose šaltiniuose – maždaug 1475 m. pr. Kr. Mozė ir Aaronas degino ant altorių gintarus, egiptiečių vadintus „sakal“. Pagal Mozės nurodymus, gintaras buvo viena iš keturių kvapiųjų medžiagų, naudotų tabernakulyje¹. Iš kur Mozė ir Aaronas gavo gintaro? Jokios abejonės, egiptietiškais kanalais. Kam žydams apsikrauti gintaro našta iškeliaujant iš Egipto, jeigu jis nebūtų turėjęs visuotinės vertės? Turbūt jie nebūtų to darę. Jeigu Aaronas, atstovaudamas žydų tautai kaip aukščiausiasis žynys, drįso atnašauti Dievui degindamas gintarą; ir jeigu mana išore lyginama su bdellium (gintaru)², galima daryti išvadą, kad gintaras buvo vienas  vertingiausių iš jų turėtų daiktų. Dar žinoma, kad finikiečių pirkliai nuolatos tiekdavo karaliui Saliamonui gintarą, kad šis galėtų deginti jį savo nuostabiojoje šventykloje³.

Gintaras gana dažnai minimas graikų poezijoje. „Odisėjoje“ Homeras mini gintarą tris kartus. Kai žuvo garsusis Graikijos didvyris Ajaksas (1209 m. pr. Kr.), graikai sudegino jo palaikus ant gintaro krūvos ir šitaip sudievino. Menelajas, garsus Graikijos valdovas (apie 950 m. pr. Kr.), žinomas kaip turtingiausias pasaulio valdovas, savo menių sienas inkrustavo ne vien auksu ir dramblio kaulu, bet ir brangiu gintaru. Maždaug 430 m. pr. Kr. Graikų rašytojas Herodotas tvirtino, kad gintaras buvo apyvartoje (kaip pinigai) Graikijoje ir kitose šalyse ir kad jis buvo viena brangiausių iš tuo metu žinomų medžiagų. Kaip amerikiečiai prieš keletą metų puolė į Vakarus ieškoti aukso, taip senovės žmonės iš Finikijos, Graikijos, Asirijos ir Romos skubėjo į Lietuvą ieškoti gintaro. Kai kuriems šių senovės klajūnų pavyko rasti gintaro kraštą, bet daugumą suklaidino pavydūs ir gudrūs Finikijos pirkliai.

Nenuostabu, kad tiek daug randame apie gintarą ir lietuvių gentis, gyvenusias Baltijos jūros pakrantėje ir rinkusius gintarą, Herodoto, Pitėjo, Diodoro, Tacito, Plinijaus, Strabono, Pomponijaus ir kitų senovės autorių rašiniuose.

Matyt, Romoje gintaras buvo naudojamas kaip mainų priemonė ir papuošalas, ypač tarp Romos kariškių ir patricijų. Neronas nusiuntė į Lietuvą specialią ekspediciją gauti gintaro; Plinijus rašo, kad ekspedicija buvo labai sėkminga.⁴

Sakoma, esą prieš Finikijos pirkliams atvykstant į Baltijos pakrantę, lietuviai nežinojo gintaro vertės. Lietuviai apstulbo, kai finikiečiai ėmė siūlyti savo kardus, ietis, bronzinius papuošalus ir visokius vertingus daiktus už gintaro gabalus, bangų išmestus į jūros krantą. Lietuviai „atėjo į protą“: ėmė rinkti gintarą ir mainyti į naudingus daiktus. Keista, bet faktas, kad net teutonai mielai pirko gintarą iš lietuvių⁵. Akivaizdu, kad tuomet gintarą imta vertinti net Lietuvoje, ir Pitėjas, keliavęs iš Graikijos į gintaro kraštą apie 300 m. pr. Kr., pasakoja, esą aisčiai (Lietuvos čiabuviai) „vietoj malkų degino gintarą“, t. y. „ant altorių vietoj medžio degino gintarą“ (Žr. J. Voigt, „Geschichte Preussens“, I, 29, 35).

Kai kam gali kilti klausimas, kodėl gintaras buvo taip didžiai vertinamas. Gintaras tapo vertingas dėl daugelio priežasčių. Kaip ir auksas, gintaras randamas ne visur, taigi jis retas. Gintaro paklausa gerokai pranoko pasiūlą. Finikiečiai ne tik buvo drąsūs jūrininkai ir gudrūs pirkliai – jie dar puikiai mokėjo sukurti paklausą savo prekėms. Jie buvo labai pastabūs. Jie pastebėjo, kad patrynus gintarą pasklinda labai malonus kvapas; gintaras tada pritraukia papiruso daleles, ir tamsoje galima pamatyti kibirkštis. Gintarą deginant kyla tiršti labai malonaus kvapo dūmai. Tokių keistų savybių turintis gintaras buvo paslaptis; atrodė, kad jis antgamtiškos kilmės. Taigi buvo nesunku įtikinti prietaringus žmones, kad gintaras – „Apolono ašaros“ ar „dieviškųjų Heliadų* akmenys“. Apie gintarą buvo pasakojama daugybė pasakiškų istorijų, jam buvo priskiriama daug neįtikėtinų savybių. Beveik visi senovės žmonės tikėjo, kad „gintarų vėrinys ant kūdikių kaklo ypač gerai apsaugo nuo slaptų nuodų, taip pat nuo burtų ir užkeikimų.“ Egiptiečiai, ko gero, pirmieji ėmė nešioti gintarinius amuletus ir talismanus. Ypač buvo vertinami gintarai su juose įklimpusiais žaliais vabalais: žmonėms buvo nesuvokiama, kaip tokio stulbinančio grožio vabzdys gali gyventi gintare. Tas, kuris turėdavo tokį amuletą, buvo laimingas – jis turėjo lobį! Už gintarą su žaliu vabalu viduje buvo mokami milžiniški pinigai, tad juos galėjo įsigyti tik turtuoliai. Sakoma, net Lietuvoje finikiečiai siūlė 120 kardų ir 60 iečių už gintarą su žaliu vabalu viduje, nepriklausomai nuo mineralo dydžio. Mažiau pasiturintys finikiečiai turėjo tenkintis nešiodami skarabėjus – vabalus, kuriuos finikiečiai dirbdindavosi iš kokios nors kitos medžiagos. Reikia pažymėti tiems, kas kolekcionuoja Egipto amuletus su skarabėjais, kad paprotys juos nešioti prasidėjo nuo gintaro. Kita svarbi priežastis, kodėl gintaras taip išpopuliarėjo ir tapo toks vertingas, yra ta, kad senovėje žmonės atnašaudavo dievams įteikdami gintarą šventikams ir šventikėms. Paprotys deginti gintarą įvairiose šventyklose ir orakuluose plačiai paplito dėl to, kad buvo manoma, jog tai, kas brangu žmogui, nėra pernelyg gerai dievams; be to, gintaras buvo pelningas šventikams ir šventikėms. Smilkalų, ypač vertingojo gintaro, kvapas stipriai veikė tikinčiųjų psichologiją. Kas žino, gal dėl gintaro visur ir imta naudoti per religines apeigas smilkalus.

Kiekvieną tikrą numizmatą ar archeologą domina ne vien nuo ko mainams pradėta naudoti viena ar kita medžiaga, bet ir iš kurios ji vietos. Senovėje Lietuva, Sirija ir Katanija buvo vienintelės vietovės, kuriose buvo randamas gintaras. Lietuva daugybę amžių buvo didžiausias gintaro gavybos šaltinis; lietuviškas gintaras turėjo didesnę paklausą negu bet kuris kitas, nes buvo kietesnis, skaidresnis ir labiau žvilgėjo, be to, skleidė stipresnį ir malonesnį kvapą negu siriškas ar katanietiškas. Kvapnumas susijęs su tuo, kad šis gintaras atsirado iš suakmenėjusių vietinių pušų sakų, o niekur kitur pasaulyje nerasi tokių kvapnių pušų kaip Lietuvoje. Garsus vokiečių mokslininkas ir iškilus chemikas daktaras Otto Helmas iš Dancigo nuodugniai ištyrė įvairias gintaro atmainas ir įrodė, kad gintaras, atkastas seniausiuose Mikėnų kapuose, kilęs iš Baltijos jūros⁶. Profesorius T. Opertas, asiriologijos autoritetas, iš dantiraščio įrašo, padaryto Ninevijos karaliaus sudaužytame obeliske, įrodinėja, kad prekybiniai ryšiai egzistavo labai seniai tarp Asirijos ir šiaurinės Europos. Garsiajame savo veikale „Lʼ Ambre Jaune chez les Assyriens“ jis šitaip išvertė šį dantiraščio užrašą:

„Permainingų vėjų jūroje (t. y. Persijos įlankoje) jo pirkliai gaudė perlus; toje jūroje, kur apogėjų pasiekia Šiaurinė žvaigždė (t. y. Baltijoje) jie gaudė geltoną gintarą.“

Žalvario įrankiai, įvairūs papuošalai iš aukso, sidabro ir bronzos, bei senovinės monetos, kurių gausiai randama Lietuvos žemėje, ypač Memelio apylinkėse, įrodo, kad gintaro eksportas iš Lietuvos buvo pasiekęs kulminaciją labai senais laikais.⁷

Sunku pasakyti, kokiu pavidalu apyvartoje sukosi gintaras ir kokia buvo apytikrė jo vertė. Numizmatai dar turi ištirti šį klausimą. Žinome štai ką: Lietuvoje ir Finikijoje gintaras cirkuliavo neapdirbtu pavidalu ir jo vertė priklausė nuo dydžio, kokybės ir vietovės. Egiptiečiai gintare išraižydavo savo dievų atvaizdus.⁸ Graikijoje gintaras cirkuliavo karolių ir amuletų pavidalu. Romoje tarp patricijų buvo paplitusios įvairios statulėlės ir dirbiniai; mažiausias dirbinys (apie 40 m. po Kr.) buvo vertas vieno sveiko vergo⁹. Matyt, gintaras buvo pernelyg vertingas, kad būtų pjaustomas į tam tikrus dydžius, nes kuo didesnis buvo, tuo daugiau buvo vertas. Be to, jei gintaras būdavo supjaustytas ar su juo būdavo padaroma kokia nors klaida, jos nebegalėjai ištaisyti, nes gintaro negalima sulydyti ar sulituoti kaip metalo.

Kai kuriems numizmatams gali pasirodyti, kad aš per drąsiai tvirtinu, jog gintaras buvo naudojamas kaip mainų priemonė. Ilgai studijavau šį klausimą ir štai dėl kokių dalykų patikėjau, kad vienu metu gintaras buvo naudojamas kaip pinigai:

1.     Daug šimtmečių gintaras buvo laikomas vienu brangiausių mineralų, kartais verte pranokstančiu auksą.

2.     Gintaras nuo neatmenamų laikų buvo visuotinai naudojamas beveik visose Europos, Azijos ir Afrikos šalyse. Gintaras randamas net tarp ežerų gyventojų palaikų Šveicarijoje ir Prancūzijoje.¹⁰

3.     Hebrajiškas žodis „šekel“ ar „sekel“ labai panašus į žodį „sakal“ – „gintaras“. Finikiečiai gintarą vadino „sakal“. Egiptiečiai taip pat vadino gintarą „sakal“, o šis žodis nėra nei finikietiškas, nei egiptietiškas.¹¹ Taigi akivaizdu, kad jie pasiskolino šį žodį iš kokios nors kitos tautos. Net šiandien lietuviai kartais vadina gintarą „sakais“, ar žemaičių tarme „saka“ (šis žodis reiškia dervą (sakus) ar gintarą). Taigi drąsiai galima daryti išvadą, kad finikiečiai ir egiptiečiai pritaikė terminą „sakai“, lietuviams reiškiantį gintarą. Kadangi žydų tauta ilgą laiką buvo Egipto priespaudoje, hebrajų kalba yra artimai susijusi su egiptiečių; negana to, kiti Egipto kultūriniai bruožai paliko gilų įspaudą žydų tautai. Kai žydai ėmė kaldintis savo pinigus, pavadinimą savo sidabrinei monetai „šekel“ ar „sekel“ jie pasiskolino iš egiptiečių. Kai kurie autoritetai jau įteigė numizmatams, kad pavadinimas „sekel“ (šekelis) kilęs iš asirietiško „šak**al“, reiškiančio „sverti“, todėl padarė skubotą išvadą, kad žydų žodis šekelis buvo pirmiausia vartojamas kaip svorio matas, o ne monetos pavadinimas. Gal jų nuomonė teisinga, o klystu aš. Tačiau manau, kad logiškiau piniginiam vienetui suteikti pavadinimą pagal jo vertę, negu pagal svorį, nors svoris čia irgi svarbu. Nesuprantu, kodėl svoriai turi būti gaminami vien iš sidabro, o ne iš kokio mažiau vertingo metalo. Nejaugi sidabro tais laikais buvo taip gausu ir jis buvo tokios menkos vertės? Ne tik hebrajai, bet ir finikiečiai, babiloniečiai ir persai turėjo monetų pavadintų „sekel“; jų svoris gerokai skyrėsi. Jeigu „sekel“ reiškia svorio vienetą, o ne kainą, atitinkančią gintaro, tuomet visų tų šalių „sekeliai“ turėtų būti vienodo svorio. Vis dar esu linkęs manyti, kad esama didesnio panašumo tarp pavadinimų „sekel“ (šekel) ir „sakal“ (gintaras), negu tarp „sekel“ ir „šakal“ (sverti) – dėl to, kad beveik visur pripažįstama gintaro ir sidabro vertė.

4.     Graikai vadino gintarą „elektron“. Gerai žinomą lydinį iš trijų dalių aukso ir vienos sidabro graikai taip pat vadino „elektron“. Graikų poezijoje šie du „elektron“, atrodo, vartojami sinonimiškai, tad sunku pasakyti, kas turima galvoje kiekvienu konkrečiu atveju. Žodžio „elektron“ etimologija vis dar nėra galutinai aiški. Antikos tyrėjai mano, kad „elektron“ kilęs iš vieno iš Homero vartotų saulės dievo vardų „Elektor“. Profesorius Curtins kalba apie žodžio šaknį „ark“ (spindėti). Tačiau veikiausiai žodis kilęs iš arabiško „el*** ek“ – „sakai“. Kyla klausimas, kodėl graikai pavadino šviesųjį auksą gintaru? Pasak kai kurių, šviesusis auksas buvo pavadintas „elektron“ dėl to, kad spalva labai panašus į gintarą. Negaliu sutikti su tokiu aiškinimu. Gintaras nepanašus į minėtą lydinį, kaip ir tas lydinys nepanašus į gintarą. Kadangi gimiau ir augau „gintaro krašte“, turiu įvairių šio mineralo pavyzdžių; be to, man pasisekė: turiu keletą pavyzdžių senovinių monetų, nukaltų iš lydinio, pavadinto „elektron“. Vieni visai nepanašūs į kitus! Baimindamasis, kad esu daltonikas, apklausiau keletą menininkų, itin jautriai skiriančių spalvas. Jie negalėjo suprasti, kaip elektroną (lydinį) spalvos požiūriu galima lyginti su gintaru. Grynas auksas panašesnis į gintarą negu elektronas. Mano nuomone, vadindami lydinį „elektronu“ graikai turėjo galvoje ne tiek gintaro spalvą, kiek jo didelę vertę ir visuotinį paplitimą. Ir, galimas daiktas, elektrono kaina tuo metu buvo tokia pati kaip gintaro, ir abu buvo žmonėms vienodai priimtini kaip mainų priemonė.

5.     Atrodo, Romoje už gabalą gintaro galėjai nusipirkti viską. Plinijus aiškiai rašo: „Gintarinės statulėlės, kad ir kokios mažos, kaina viršijo gyvo, sveiko vergo.“¹².

Labai gaila, kad tiek mažai žinome apie gintaro panaudojimą vietoj pinigų. Niekada nebuvo rastas nė vienas gintaro gabalas su įspaudu. Esama egiptietiškų skarabėjų ir gintarinių amuletų su juose padarytais įrašais, bet jų nevadiname numizmatiniu įrodymu. Net žydiškas žodis „siegel“ ar lotyniškas „sigillum“ („antspaudas“), kurį etimologiškai galima kildinti iš egiptietiško „sakal“ (gintarinis skarabėjus), o moneta tėra metalo gabalėlis, su valdžios įgaliojimus turinčios įstaigos padarytu įspaudu. Bet ir tai mums nepadėtų. Kita vertus, aišku, kad daryti kokius įspaudus gintare nebuvo reikalo. Auksą ir sidabrą buvo galima lengvai suklastoti; elektrono imitaciją irgi buvo nesunku pagaminti. Taigi buvo būtina, kad koks nors oficialus įspaudas būtų padarytas metaliniuose piniguose žmonėms apsaugoti nuo klastočių. O štai gintaro buvo neįmanoma suklastoti ar imituoti. Kiekvieno uoslė ir lytėjimas lengvai galėjo įrodyti, kad gintaras tikras, todėl nebuvo reikalo dėti ant jo kokio įspaudo. 

Kai pirmą kartą pamačiau indėnų kriauklelių vėrinį, negalėjau patikėti, kad kai kurios indėnų gentys naudoja šiuos iš pažiūros šlykščius karolius kaip pinigus. Ant karolių nebuvo jokių įrašų, kurie būtų išsklaidę mano abejones. Tačiau dabar tikiu, kad tie vėriniai išties buvo naudojami kaip pinigai, nes esama įrodymų, patvirtinančių tai, kas užfiksuota numizmatinėje literatūroje. Numizmatikos požiūriu mano argumentai gali pasirodyti pernelyg silpni, bet aš tik neseniai ėmiausi šios užduoties. Gintaras nėra numizmatinė naujovė, bet beveik priešistorinis klausimas. Galimas daiktas, numizmatinis pasaulis užmiršo gintarą todėl, kad viduramžiais krikščionybė įnirtingai kovojo slopindama ir laidodama visas pagonybės idėjas ir senovinius prietarus. Gintaras, kaip daugybės prietarų pagrindas, turėjo būti nugalėtas, palaidotas ir užmirštas. Daug kruopščių tyrimų, susijusių su gintaru, galėtų atskleisti mums vertingos, įdomios informacijos. Gintaras išties nusipelno nemažesnio dėmesio negu indėnų kriauklelių vėriniai ir kitokios mainų priemonės.

¹ Arnold Buffum, „The Tears of the Heliades, or Amber As a Gem.“, Londonas, 1897, p. 42.

² Num., xi, 7.

³ Simanas Daukantas. „Būdas senovės lietuvių:. Plimutas, Pensilvanijos valstija, 1892, p. 173.

⁴ Plinius. Hist. Natur., L. XXXVI, c. 3.

⁵ Plinius. Hist. Natur., L. XXXVII, c. 2.

⁶ Schliemanns Tiryns, 1886. App. p. 372.

⁷ Runge Wilhelm. „Der Bernstein Ostpreussen.“ Zwei Vortrage. Berlin. Karl Lohmeyer. „Preussen das Bernsteinlander Alten gewessen.“ Koenigsberg, 1872.

p. 3–7, 16–17.

⁸ Arnold Buffum, „The Tears of the Heliades, or Amber As a Gem.“, Londonas, 1897, p. 42.

⁹ Plinius. Hist. Natur., XXXVII, 12.

¹⁰ Arnold Buffum, „The Tears of the Heliades, or Amber As a Gem.“, Londonas, 1897, p. 32.

¹¹ Plinius. Hist. Natur., XXXVII, 11, 36.

12  Plinius. Hist. Natur., XXXVII, 12.

*septyni Helijo ir Rodės sūnūs – V. P.

** gomurinis „k“ – V. P.

***el arabiškai – žymimasis artikelis, atitinkantis anglišką „the“ – V. P.

Vertė Vytautas Petrukaitis