Laisvės kaina

Sumanė Mickevičius su Pliateryte carą nušaut ir laisvę atkovot.

Įlipo abudu traukinin ir nuvažiavo Peterburgan.

Ir sėdo Mickevičius su caru ir Arakčejevu kortom lošt.

Lošia, o Pliaterytė, brauniką užantin įsikišus, kavą jiem nešioja. Ir Mickevičiui vis - mirkt, mirkt!

Ale Mickevičius buvo šimtą rublių išlošęs, tai apsimetė kad nepastebi.

Prieš metus Aukščiausiojo, reikiamu momentu atsiuntusio manęs aplankyti du draugus, dėka nepapuoliau beprotnamin.

Noriu daugiau papasakoti apie tai kaip tada klostėsi įvykiai, nes tai tiesiogiai siejasi su valdymo technologijom, kurias šiandien išdėsčiau čia.

2007 metų vasario 25 dienos rytą nusprendęs Vilniaus 6-jame policijos komisariate protestuoti prieš susidorojimą su manimi ir reikalauti Lietuvos televizijos, tų, kuriems prisiskambinau, prašiau gauti televizijų naujienų tarnybų telefonus.

Daugiausia jų man SMS-ais atsiuntė dama vardu Rūta. Tuos SMS-us esu išsaugojęs. Išsaugojau todėl, kad jie tiesiog akyse kito.

Pavyzdžiui, vienas jų dabar toks:

TV3

LNK ziniu prodiuseris 852151017

Nors gavau jį tokį:

Ruta

LNK ziniu prodiuseris 852151017

Visuose juose ėmė šmėžuoti TV3 vardas, kol galop mano telefone atsirado antras Rūtos numeris: toks pats, kaip ir senasis, tik įrašytas ne Rūtos, o TV3 vardu.

Ir dabar aš jai skambinu iš telefonų knygelės rinkdamas abonentą vardu Rūta. O kai ji skambina man, savo telefono ekrane matau užrašą TV3, kurį pradėjau matyti tada, 2007 metų vasarį Vilniaus 6-jame policijos komisariate.

Galit mane įtarti šizofrenija, bet manau kad tai buvo padaryta štai dėl ko:

E. Paliokas, žinoma, tame 6-jame policijos komisariate stresuoja, nervuojasi, gal ims ir, pasąmonės spaudimo veikiamas, paskambins TV3 televizijai, kurios telefoną irgi gavo SMS-u. Tada atvažiuos TV3 "Gelbėtojai" ir iš E. Palioko padarys juokdarį.

Būtų geriau jei apsirikčiau taip sakydamas.

Bet ir šiemet, prabėgus metams, tebegalvoju kad neapsirinku. Tebegalvoju kad tada, neskambindamas TV3, neapsirikau.

Jei norit, pasakysiu kitaip: kitokio paaiškinimo toms mano mobilaus telefono turinio metamorfozėms neradau.

Manau, kad tos metamorfozės buvo pastanga psichologinėmis priemonėmis priversti mane padaryti reikiamą žingsnį.

Labai panašu į tai, kaip anglakalbiai analogiškomis priemonėmis, veikiančiomis pasąmonę, veikiančiomis pasąmonės lygmenyje, verčiami tarnauti esamai financial system.

Todėl tada, 2007 metų vasarį, TV3 neskambinau.

Skambinau LTV. Dėl to apsisprendžiau iš pat pradžių.

Ilgainiui prisiskambinau. Papasakojau kas vyksta ir ko noriu.

Jie, LTV valdžia, tarėsi. Sakė pranešią man savo sprendimą.

Bet nepranešė.

Kai po daugelio bandymų vėl prisiskambinau jiems, pasakė kad LTV nevažiuos į Vilniaus 6-jį policijos komisariatą. Nes tiek tai, kas nutiko su manimi, tiek mano teiginiai, (turiu omeny pirmuosius penkis komentarus; beje, įdomu, kieno dėka ir dėl ko atsirado paskutinieji penki*) kuriuos jiems nurodžiau kaip 2007 m. vasario 24 d. įvykių "Katpėdėlėje" priežastį, anot jų, esą niekam neįdomūs.

Prisipažinsiu, tada telefonu pasakiau kad kada nors jiems teks pas mane atvažiuoti, ir tada jiems bus gėda.


Jei kartais nutinka, kad kuris nors studentas, spręsdamas lentoje uždavinį ir norėdamas, tarkim, padalinti 135 iš 5, griebiasi kalkuliatoriaus, leidžiu sau papasakoti tokią nebelabai jau ir futuristinę istoriją:

Nebeužilgo žmonijos progresas pasieks tokį lygį, kad tie, kurie supras ženklo

> (daugiau)

prasmę, bus verslininkai. Kiti temokės įkišti plastikinę kortelę į plyšį.

Jei kortelė nelįs ar įstrigs, jie paspaus tokį raudoną mygtuką ant savo krūtinės. Tada ant jų pečių pradės mirksėti geltoni švyturėliai.

Po kurio laiko atskris Gelbėtojai, juos nufilmuos, išgelbės ir parodys televizoriuj.

Kad 2007 m. vasario 26 dienos vakare, prieš atvažiuojant psichiatrų brigadai, Vilniaus 6-jame policijos komisariate šalia manęs atsirado keista kompanija, pradėjau užuosti keistą kvapą ir neužilgo ėmė džiūti burna, rašiau pirmajame rašinyje.

Deja, nepripūčiau tuo oru jokio baliono ir jo neturiu.

Užtai galiu įrodyti kitką. Tą vasario 26 dieną pastebėjau kad mano brolis, daug padėjęs man tomis dienomis, neatsako į mano skambučius. Skambinu skambinu, o jis nekelia telefono.

Kai galop tos pačios dienos vakare, išvengęs psichiatrinės ligoninės, apleidau Vilniaus 6-jį policijos komisariatą ir minėtieji lemtingu momentu manęs aplankyti atėję draugai vieno jų automobiliu parvežė mane namo, namuose buvęs brolis sako:

- Kažkas nutiko mano telefonui - negirdėjau tavo skambučių.

Mat pamatė kad praleido daugybę mano skambučių.

- Kodėl sakai kad mano skambučių negirdėjai? - klausiu.
- Kad kai draugai man skambino, viskas buvo tvarkoj, - sako brolis.

Skambinu jam.

Jo telefonas į mano skambutį reaguoja taip: ekranas nušvinta, garsinio signalo nėra. Ir nevibruoja tas telefonas, nors vibratorius įjungtas, kadangi statybose, kur brolis dirba, triukšminga.

Parodau savo telefono aparato ekrane brolio telefono numerį draugams. Sakau:

- Paskambinkit.

Skambina vienas, brolio telefonas ir skamba, ir vibruoja.

Skambina kitas - tas pats.

Vėl skambinu aš - tik ekranas nušvinta. Neskamba ir nevibruoja.

Šitai gali paliudyti abu mano draugai.

- Nepatinka man šitie bajeriai, - pasakė tada brolis.

Ir man tie bajeriai tada nepatiko.

Tie bajeriai man nepatinka ir dabar.

* Pažiūrėjau šiandien, po trijų su puse metų - po mano komentarų penkių "virusinių" komentarų nebėra. Gal IT-šnikai išvalė? Tik kas ir kodėl tada išvalė "nevirusinius" komentarus čia, kur jų buvo daugiau, negu vienas? Mano nuomone, tai - mūsų sąmonės valdymas, tiksliau, bandymas ją valdyti, paveikti norima kryptimi.

Elektros šokas

Elektros šokas – ne pareigūnų, o banditų ginklas

Užpuolikas, iš nepilnamečio atimdamas mobiliojo ryšio telefoną, panaudojo ginklą, kurį dar neseniai gyrė policijos pareigūnai. Gyrė, tačiau nenaudojo.

Tokia priemone įvykdytas nusikaltimas – pirmas Vilniuje. Mažai jų pasitaikė ir kitose Lietuvos vietovėse. Praėjusią savaitę paauglys buvo užpultas Mindaugo gatvėje, ties Mindaugo vidurine mokykla. Grasindamas elektros šoką sukeliančiu ginklu, užpuolikas pareikalavo atiduoti telefoną „Nokia 1600“.

Likimo ironija – nusikaltimas įvykdytas netoli policijos komisariato. Nepilnamečio tėvai patirtus nuostolius įvertino 300 litų. Nusikaltimą tiriančio Vilniaus 2-ojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Jurijus Stanulevičius sakė linkęs tikėti, kad nusikaltimui buvo naudojamas elektros šokas.

Mat nukentėjusysis – keturiolikmetis, jau galintis suprasti, koks prietaisas yra nusikaltėlio rankose. Juo labiau kad užpuolikas pademonstravo, kaip veikia elektros šokas, tuo išgąsdindamas auką.

Paauglio užpuoliką jau kitą dieną pareigūnams pavyko nustatyti. Paaiškėjo, jog užpuolikas – nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis asmuo.

Pasitaikė kitose vietovėse

Buitiniams elektros šoko prietaisams naudoti nereikia policijos leidimo, todėl paauglio užpuolikas už tai nebus baudžiamas. J.Stanulevičius sakė neprisimenąs, kad elektros šoką būtų mėginama panaudoti įvykdant nusikaltimus.

Naudojant elektros šoką pasitaikė plėšimų Kaune, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose. Pastarosiose dviejose vietovėse aukas elektrošoku kankino ta pati banditų gauja.

Medikai ilgai tyrė poveikį

Vilniaus vyriausiasis policijos komisariatas nusikaltėliams sulaikyti ar agresyviems gyvūnams tramdyti yra gavęs kelis elektros impulsinius prietaisus „Taser“, tačiau jų nenaudoja. Vienas toks prietaisas kainuoja 4,5 tūkstančio litų.

Prieš pusantrų metų elektros šoką gyrė net policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, žadėjęs tokiais prietaisais apdalinti ne tik Vilniaus policijos įstaigas. Anot V.Grigaravičiaus, elektros šokas – žymiai humaniškesnis nei kovinis ginklas.

Tačiau išdalijus „Taser“ prietaisus policija neatsisakys nei pistoletų, nei guminių lazdų, nei dujų balionėlių. V.Grigaravičius tvirtino, kad elektros šoko poveikį žmogaus organizmui medikai tyrė dvejus metus. Jie leido naudoti prietaisus.

Virstant galima susižaloti

Tačiau prietaiso paleista ir į žmogaus kūną įsmigusi adata palieka žaizdą, nudegina odą, todėl kyla įvairių užkratų rizika. Be to, po elektros iškrovos virsdamas žmogus gali susižaloti, patempti sausgysles.

Be to, kalbama, kad elektros šokas gali būti pavojingas širdies ligomis sergantiems arba širdies stimuliatorių nešiojantiems žmonėms. Galbūt todėl Vilniaus policininkai vengia naudoti šiuos prietaisus.

Prieš naudodamas prietaisą, policijos pareigūnas privalo šūktelti „Elektros šokas!“ Po to jis lazeriniu taikikliu nusitaiko į žmogaus kūną ir prietaisu paleidžia specialią adatą, per kurią perduodama elektros iškrova.

Žmogaus raumenys įsitempia ir jis jaučia skausmą. Prietaisas įrašo informaciją, kiek kartų buvo panaudotas. Tos informacijos ištrinti neįmanoma.

Nustebo, kad tebestovi

Elektros šoko poveikį tvirtino patyręs Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Eugenijus Paliokas. Dėstytojo tvirtinimu, prietaisą naudojo ne policininkas, o vienos saugos tarnybos darbuotojas.

„Ilgai po to tirpo rankų riešai, lankiausi pas teismo medicinos ekspertus. Tačiau jie siuntinėjo nuo vieno gydytojo pas kitą. Neturėjau laiko, buvo daug paskaitų, todėl taip ir neišsiaiškinau, koks poveikis padarytas sveikatai“, – pasakojo E.Paliokas.

Po to, kai vasarį Justiniškių gatvėje esančioje kavinėje „Katpėdėlė“ per konfliktą prieš E.Palioką buvo panaudotas elektros šokas, vyras išstovėjo ant kojų.

„Matyt, dėl to apsaugininkas, negalėdamas tuo patikėti, mane daug kartų trankė elektros šoku. Manau, kad vaizdas iš šono buvo įsimenantis. Ypač kad visą tą laiką šaukiau: „Lietuva! Lietuva!“ – prisiminė E.Paliokas.

Paklaustas, kodėl nevirto ant žemės it pakirstas, E.Paliokas atsakė, kad jis yra atsparus elektros krūviams, ne kartą buvo „pavaišintas“ 220 voltų srove. Tačiau apsaugininkui panaudojus prietaisą elektros iškrova buvo kur kas didesnė.

Vėliau nuvežtas į Vilniaus 6-ąjį policijos komisariatą, E.Paliokas išgirdo, kaip pareigūnai skeptiškai atsiliepia apie elektros šoko prietaisus, sakydami, kad širdininkams jų poveikis gali būti mirtinas.

Temidė 3

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį gavau pernai, rugsėjo 7 dieną.

Nusivylęs ja, įmečiau stalčiun.

Šiandien ją ištraukiau todėl, kad pora pažįstamų neseniai klausė – tai ką, Temidės 3 nebebus?

Nutartis tokia:

Priminsiu, kad Vilniaus I-jo apylinkės teismo nutartį tas teismas man Pasiuntinių paštu sugebėjo atsiųsti tik balandžio 10 dieną, praėjus 12 dienų po teismo dienos, ir joje buvo parašyta, kad aš turiu teisę pateikti apeliacinį skundą per 10 dienų po teismo dienos. Kitaip sakant, jau dvi dienas vėluoju. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje rašoma, kad balandžio 10 d. yra "termino paduoti apeliacinį skundą pabaigoje". Kažkuriame iš ankstesnių savo raštų Lietuvos vyriausias administracinis teismas man paaiškino, kad aš, pasirodo, dar galėjau paduoti skundą balandžio 11 dieną dėka prieš tai buvusio „ilgojo savaitgalio“ - tokio, koks nutiko ir šiomis šventinėmis dienomis (dabar, kai rašau), kurio papildomos dienos, pasirodo, neįskaičiuojamos į tas 10 apeliavimui leistinų dienų.

Nors ir nesu visiškai neraštingas, nors ir skaitau įvairiausią spaudą, šito nežinojau.

Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje esu kaltinamas "nepakankamu atidumu ir rūpestingumu", nes "nesidomėjau bylos baigtimi", rašoma, kad turėjau galimybę teismo nutartį sužinoti 2007 m. balandžio 6 dieną lankydamasis teisme.

Išties, balandžio 6 dieną, teismo žadėtosios nutarties paštu nesulaukęs, atėjau jos sužinoti Vilniaus 1-man apylinkės teisman. Bet nieko nepešiau. Tokius, kaip aš, interesantus aptarnaujanti mergina paskambino raštinėn ir, pakalbėjusi telefonu, pranešė, kad užvakar nutartis išsiųsta man paštu. Paaiškinau jai kad nutarties negavau, nors praėjo daugiau kaip savaitė nuo teismo dienos ir paprašiau įteikti nutartį dabar, čia. Parašiau prašymą, o toji panelė paaiškino kad tokie prašymai tenkinami per keletą dienų. O sekančią, balandžio 7 dieną, prasidėjo ilgasis savaitgalis.

Tas mano prašymas yra Vilniaus 1-jame apylinkės teisme.

O Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje sako kad aš tądien turėjau galimybę nutartį sužinoti.

Tai gal man derėjo jėga įsiveržti teismo raštinėn, išrausti popierius ir pačiam susirasti nutartį, kurios man nerodė?

Kokią kitokią galimybę aš turėjau balandžio 6 dieną?

Kodėl apeliaciją padaviau tada, kada padaviau - balandžio 27 d.?

Nes anksčiau neturėjau įrodymų kad pavėluotai gavau teismo nutarimą – kai nuėjau paskaityti savo bylos, mano byloje buvo įsegtas kitas popierėlis , kuriame nebuvo mano parašo ir buvo nurodyta kita, ankstesnė už tikrąją, nutarties įteikimo man data.

Sakykit, popierių teismo byloje kaitaliojimas yra nusikaltimas, argi ne?

O Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sako kad aš nepateisinamai delsiau.

Rašo: „Tai, kad tuo metu E.Paliokas neva domėjosi, kodėl byloje nėra pranešimo apie teismo nutarimo jam įteikimo datą, nepateisina tokio ilgo delsimo paduoti apeliacinį skundą“.

Nors prieš tai tas pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas raštiškai gyrė mane už tokį „neva domėjimąsi“ ir siuntinėjo mane į Pasiuntinių paštą pažymų:

Dar neseniai gyrė ir siuntinėjo, o paskui persigalvojo.

Dabar rašo, kad aš nepateisinamai delsiau.

Nors vėlgi savo pačių nutartyje pripažįsta kad „Registruotos siuntos įteikimo pranešimas iš pašto tarnybos gautas tik prieš vieną dieną iki prašymo dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo padavimo teismui“.

Na tai kas!

Na tai kas kad parašiau apeliacinį skundą iškart, kai tik gavau įrodymą, kad Vilniaus 1-sis apylinkės teismas siuntė savo nutartį vos ne dvi savaites, atimdamas man galimybę ją laiku apskųsti!

Na tai kas!

Nors ir žinodamas tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatuoja: “nenustačius svarbių termino praleidimo priežasčių, prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkintinas ir priimti apeliacinį skundą atsisakytina“. Nes "E.Paliokas apeliacinio skundo per protingą terminą nepadavė".

Suprantat, Vilniaus 1-sis apylinkės teismas savo nutartį, kurią galima apskųsti per 10 dienų, E.Paliokui "atsiuntė per protingą terminą" – per 12 dienų, o bet tačiau „E.Paliokas apeliacinio skundo per protingą terminą nepadavė“, nes "apeliacinis skundas išsiųstas teismui išsiųstas tik po septyniolika dienų, skaičiuojant nuo nutarimo dienos".

Teismas savo tiesioginį darbą - puskilometrio atstumu atvežti E.Paliokui savo nutartį - "nudirbo per protingą terminą" - 12 dienų, o E.Paliokas, kas savaitę turėdamas 35 akademines valandas paskaitų (jo tiesioginis darbas yra skaityti paskaitas), vietoj to, kad skubiai rašytų Prašymą pratęsti nuosprendžio apskundimo terminą, neprotingai delsė - važinėjo į Vilniaus 1-jį apylinkės teismą, į to teismo Pasiuntinių paštą - UAB "Rubo" - ieškojo, kur tas teismas ar tas paštas pradangino tos apeliacijos pavėluoto teikimo pagrįstumo įrodymą - įrodymą, kad teismo nutartį, kurią apskųsti galima per 10 dienų, teismas jam vežė net 12 dienų.

Na tai kas, kad E.Paliokas, pagaliau suradęs tą popierėlį, iškart parašė Prašymą pratęsti nuosprendžio apskundimo terminą.

Na tai kas.

Neprotingai delsė E.Paliokas.

Apeliacinio skundo per protingą terminą nepadavė.

O Vilniaus 1-sis apylinkės teismas savo nutartį E.Paliokui puskilometrio atstumu per protingą terminą - 12 dienų - atvežė?

O Vilniaus 1-sis apylinkės teismas 2007 metų balandžio 6 dieną vietoj to kad iškart įteiktų jam prašomą teismo nutartį, nurodydamas jog toks E.Palioko prašymas gali būti patenkintas per keletą (žinoma, darbo!) dienų, protingą terminą šitokiam išties "Sizifo pastangų vertam darbui" nurodė?

O tie, kurie Vilniaus 1-jame apylinkės teisme gulinčioje mano administracinėje byloje įsegtus popierėlius kaitaliojo - tie protingai elgėsi?

Ar nusikalstamai?

Čia jau tikrai lygiai taip, kaip kadaise Vladimiras Vysockis dainavo:

Жираф большой, ему видней!

Matyt, išties neprotingai dariau.

Matyt, kad abiejų - Vilniaus 1-o apylinkės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio - teismų nutartys yra kur kas protingesnės.

Matyt, išties nesu toks, kuris yra"pakankamai atidus ir rūpestingas ir siekia tinkamai ginti savo teises ir teisėtus interesus"!

Ką padarysi. Jei jau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje, nors ir netiesiogiai, bet vis tik teigia šitaip...

Matyt taip ir yra.

Galiu tik nuoširdžiai pasakyti, kad iki tolei nemaniau kad "tinkamai ginti savo teises ir interesus" reikia nuo teisėtvarkos.

Jausmas po viso to maždaug toks, koks būtų jums, jeigu, atėję į M.Mažvydo nacionalinę biblioteką, vietoj knygos gautumėt į nosį!

Belieka pasiguosti, kad pasilieku nors ir nedidelis, o bet tačiau - chuliganas!

Pagal LR ATPK 174 str., rasit Google.

Už 100 litų.

O rašydamas „atsisakytiną priimti apeliacinį skundą“ sugaišau nemažai savo laiko, tai gal kas nors norėsit sugaišti savąjį jį beskaitydami:

Paliokas, Dundulis ir Paleckis

Mano tėvą, Romualdą Palioką, pokario metais išmetė iš mokytojų. Dėl blogos kilmės: mat, turėjo būti išvežtas Sibiran, bet, žmonių perspėtas, pasislėpė ir liko neištremtas. O išvežti tėvą reikėjo todėl, kad jo tėvas, o mano senelis, Jonas Paliokas, buvo Lietuvos savanoris, su ginklu rankose kovojo už Lietuvos laisvę, už tai ir žemės buvo gavęs.

Mano tėvas kaltu dėl nieko nesijautė.

Tai jis nuėjo pas Paleckį teisybės ieškoti.

Užsirašė priėmiman, ir pateko.

Paleckis „po litovski ponimal“, bet „govoril na jazyke Lenina“.

Tėvą išklausė, bet nieko nepakeitė.

Tėvas, nors ir su „vilko bilietu“, po kurio laiko „praslydo“ į studentus Vilniaus pedagoginiame institute.

Ir įgijo aukštąjį išsilavinimą.

Po daugelio darbo mokytoju metų ir disertaciją parašė. Pedagogikos mokslų.

Dabar būtų mokslų daktaras.

Per praėjusias Vėlines, kapinėse, papasakojau tą istoriją mano mamos, mergautine pavarde - Dundulytės, pusbroliui Stasiui Dunduliui. O jisai, pasakojimą išklausęs, man apie savo tėvo pokalbį su Paleckiu paporino.

Tasai mamos pusbrolis 1946 metais, dvidešimtmetis, kartu su dar septyniais bendramoksliais, gavo 5 metus lagerio už antitarybinę veiklą. Sėdėjo Lukiškėse, laukė Sibiro. O jo brolis, Balys Dundulis, su tuo Paleckiu, pas kurį mano tėvas priėmime buvo, tais senais prieškariniais laikais abu žurnalistais buvo, kartu alų gėrė (Balys Dundulis po karo atsidūrė Amerikoj, ten aktyviai dalyvavo lietuviškoje spaudoje, Čikagoj ir palaidotas).

Tai Stasio Dundulio tėvas Kazys ir nuėjo pas Paleckį - prašyti kad jisai užtartų savo kolegos brolį.

Paleckis išklausė ir Dundulį-tėvą. Ir sako:

- Blogai sūnus išauklėjai, tėvai. Vienas su vokiečiais pabėgo, o kitas, matai, prieš tarybų valdžią pasikėlė! Kiek jam davė? Tik penkis? Tai mažai davė, gali ir nepasimokyti!

Bet vis tik padėjo: leido pasimatyti Lukiškėse (šiaip neleisdavo).

Tai mamos pusbrolis toliau šitaip pasakojo:

- Vieną dieną girdžiu: geležinės durys trinksi, vis artyn, artyn, ir šauksmai girdisi: Dundulis, gde ty zapropastilsia, .... tvoju matj, celyj denj iščem!

Atsiliepė kur esąs, išvedė jį iš kameros – motina buvo atvažiavusi, lauktuvių atnešė. Parypavo, paverkė. Grįžo kameron, o kaimynas ir sako:

- Aš jau visus metus šitaip Sibiran nevažiuoju. Matei, kokia betvarkė?

Tai per kitą „perekličkę“, kai eilinį sykį surašo visus kameros „gyventojus“, Dundulis pasisako esąs Simonaitis Juozas, Anupro. O kai po savaitės koridoriuj šaukia:

- Simonaitis! Gde ty ... tvoju.....!!?? -

neatsiliepia, tyli. Tokiu būdu Simonaitis Sibiran tuomsyk ir nevažiuoja. O kitą kartą užsirašo Petraičiu.

O paskui, sako Dundulis, pagailo motinos – važinėja, maistą veža, vargsta.

Užsirašė Dunduliu ir neužilgo atsidūrė Uchtoj.

Apie Uchtos lagerius, sako, rašiau neprigulmos Lietuvos valdžios prašymu, tik, sako, gal aniem ir nepatikę mano raštai – jokių prižiūrėtojų žiaurumų ir mušimų nepatyriau ir nemačiau, taip ir parašiau: bado buvo, šalčio buvo, vagysčių buvo, o patyčių ir mušimų – ne.

1951 metais grįžo Lietuvon, Anykščiuose neregistruoja, veja iš miestelio.

Tai, sako Dundulis, – jaunas buvau, naglas, nuėjau pas Vykdomojo komiteto pirmininką ir sakau:

- Už ką buvau kaltas – atbuvau. Čia, žinok, Tarybų Sąjunga, visko gali būti – gal kada nors aš už šito stalo sėdėsiu, o tu prašysi - ką gali žinoti?

Taip ir prisiregistravo.

Slavų literatūra

Adomas Mickevičius
SLAVŲ LITERATŪRA

XV PASKAITA
[PASKAITA APIE LIETUVIŲ TAUTĄ]
IŠ PASKAITŲ COLLEGE DE FRANCE

VI. ISTORINIAI IR LITERATŪRINIAI TYRINĖJIMAI
(Lietuvių mitologija. Žvilgsnis į lietuvių istoriją. Ši tauta yra indų tautos atšaka. - Jos įtakos Šiaurėje. - Dabartinio jos neveiklumo priežastis). 1843 m. kovo 24 d.

Ponai!

Slavų mitologijos analizę baigsime svarstymais, paremtais lietuvių mitologija; tuo keliu prieš mus ėjo visi mūsų laikų etnografai ir mitologai, kurie ilgainiui ėmė tyrinėti slavų mitologiją. Tiktai ištyrinėję lietuvių senovę ir tradicijas, jie gali aprėpti slavų religijų visumą. Todėl mažiausiai Europoje pažįstama gentis ir mažiausiai raštų turinti kalba, vis dėlto tapo raktu sprendžiant šitiek daug problemų.

Jums pažįstama lietuvių tautos istorija. Nublokšta į Baltijos pakrantes ne vienu atžvilgiu primena Bretaniją. Įsprausta tarp jūros ir upių Vyslos, Nemuno ir Dauguvos, atskirta girių, miškų ir ežerų grandine nuo suomių ir slavų genčių, ji visąlaik išliko svetima šių kaimynų atžvilgiu; ilgus šimtmečius nežinoma, paskum ūmai slavų kraštų užkariautoja ir įstatymdavė, tai Lenkijos sąjungininkė, tai vėl daugelio rusų kunigaikštysčių valdovė, ji saugo savo tradicijas bei kalbą ir, kaip regis, visai neprisimena apie savo santykius su Rusia ir Lenkija. Šiandien jau pripažinta, jog lietuvių kalba yra seniausia iš kalbų, kuriomis kalbama Europos žemyne. Boppas, Klaprothas ir Bohlenas savo tyrinėjimuose neginčijamai tą tiesą nustatė. Barono Ecksteino manymu, tai yra seniausia po sanskrito kalba, mažiausiai paveikta pokyčių. Tačiau ji turi labai nedaug rašto paminklų, todėl lietuvių tradicijos aiškinamos, remiantis slavų kalba. Tarp lietuvių sutinkame pirmykštį mąstymą, visokių tradicijų dvasią, o norint ją suvokti pasitelkiame slavų kalbą; tokį metodą naudoja jau mūsų cituoti ir aptarti mokslininkai, Hanuschas ir retsykiais Dankowskis.

Taip neregima, nepažini dievybė, visuotinė indų dvasia Brahma, o lietuvių - Praamžimas pasireiškia ir rodosi savo emanacija kaip Dievai, kas lietuviškai reiškia die-vybes ir ką mums būtų sunku suprasti, jeigu neturėtume slaviško žodžio dziej, dziać , tai yra veikti. Dankowskis graikų žodį Zeus (jį graikai ištaria kaip Dzejs ) aiškina žodžiu dziej, kurio šaknis yra lenkiškuose žodžiuose dobrodziej, kołodziej. Theoos Zeus; Dziej tai dievybė, tapusi veikiančia ir apsireiškiančia pasaulyje esybe. Kaip manau, tai yra geriausias paaiškinimas šių žodžių, kurių reikšmė jau daug svarstyta.

Regimos įvairių pakopų dievybės slavų kalboje turi vardus ir pavadinimus, paaiškinančius jųjų veiklą ir privalumus; tačiau tik lietuviai išsaugojo jų istoriją, giminystės saitus, jų žygius ir veikalus. Niekur religiniai vaizdiniai nesusiklostė į tokią plačią ir tokią pilną visumą. Dokumentuose, paliktuose senųjų autorių vakariečių, kurie apie šias gentis rašė, taip pat - gyvose tradicijose aptikta brahmanų mokslo pėdsakų: apie žmogaus sielos prigimtį, apie sielos pomirtinį būvį, apie tinkamiausius būdus išgelbėti sielą; toliau - karingos genties, vandens ir ugnies garbintojų zend tradicijos: apie dviejų gaivalų, ugnies ir vandens, kovą, apie pareigas, kurias turi vykdyti saulės sūnūs, grumdamiesi su tamsos gimdytiniais, taip pat įvairios apeigos, būdingos kaip tik šiai karingai religijai; galų gale buvo atskleistos apeigos bei ceremonijos, skirtos pašventinti (sakralizuoti) kasdienę buitį - tai primena ir paaiškina mums graikų ir romėnų religijas; taigi šioje mitologijoje atrandame indų brahmanizmą, graikų ir romėnų tradicijas, visus prietarus ir visas apeigas, būdingas seniesiems Europos stabmeldžių tikėjimams.

Besidomintiems smulkesne analize siūlome specialiuosius veikalus. Ribosimės atkreipdami atidą į kai kuriuos tikėjimus, būdingus lietuviams, pavyzdžiui, į tikėjimą, pagal kurį sielai pripažįstama amžinoji būtis.

Pasak senosios lietuvių religijos, siela mirus žmogui gali įgyti įvairių pavidalų: ar žvėrių, gyvūnų, ar augalų, kartais žmonių, tai priklauso nuo jos moralinės vertės; tačiau tobuliausiai išsivysčiusi siela keliauja Paukščių taku į dangų, o tų išrinktųjų sielų būtovė yra tarp žvaigždžių, į šiaurę nuo Paukščių tako. Kai žmogus užgema, visada akiratyje pasirodo nauja žvaigždė; ten parkos užmezga jo gyvenimo giją. Kada artėja mirties akimirksnis, valdanti lemtį parka liepia nutraukti darbą; tada verpiančioji parka stabteli, o trečioji - nukerpa giją. (Atkreipiu dėmesį, jog graikų parkų vardai yra grynai slaviški.) Vaikų ir žmonių, kuriems skirta gyventi trumpai, žvaigždės yra labai smulkutės ir danguje jos išsilaiko vos keletą metų. Vaikų ir žūstančių staigia mirtimi žmonių žvaigždės vadinamos krintančiomis žvaigždėmis, tuo tarpu dievų ir didvyrių žvaigždės yra pastovios, jos nuolat su jais. Štai tokie ypatumai, kurių nerasi kitose mitologijose; dėl to ir pasakoju apie juos. Pagarba protėviams, pagarba mirusiesiems yra bendra lietuviams kaip ir kitoms senosioms tautoms, tačiau niekur kitur neišliko taip giliai įsišaknijusi ir tokia tyra, tik šioje gentyje.

Dar keliais žodžiais prisiminkime istorines šios tautos tradicijas.

Iš pradžių, tai keista, ji tiki, jog nėra čionykštė, negimė šioje žemėje, kur gyvena, jog yra Lietuvoje svetima ir yra kilusi iš kažkokios nežinomos žemės, plytinčios kažkur rytuose. Padavime sakoma, kad po tvano, kada keletas žmonių stebuklingai išsigelbėjo, seniausieji iš jų apsigyveno Lietuvoje. Stebuklas, nuo kurio prasideda ši gentis, yra toks pats kaip Deukaliono ir Pyrros stebuklas: šokinėdami per pramotės kaulus, tai yra per uolas, pagimdė naują gentį, kuri prisiėmė lietuvių vardą. Jie mano esantys seniausia pasaulio tauta; todėl kitos tautos, jų jaunesnieji broliai, neapkenčia jų, persekioja juos ir engia. Šis padavimas yra išlikęs pasakojimuose ir kronikose. Lietuvos istorija prasideda nuo dviejų mitinių vardų: Brutenio ir Vaidevučio. Brutenis, didis žynys, pirmasis skelbia mokymą apie religijos paslaptis, dievų kilmę ir gamtos slėpinius; Vaidevutis buria tautą, ją valdo ir sukuria savotišką karalystę. Abu šie valdovai, ilgus amžius valdę, įžengė į laužą ir mirė savanoriška mirtimi. Iš Brutenio kilę arkižyniai, aukščiausieji iš žynių, kuriuos viduramžių kronikininkai vadino lietuvių popiežiais, tuo tarpu iš Vaidevučio - karo vadai. Vieni ir kiti turėjo paprotį savanoriškai atimti sau gyvastį, kas irgi primena indų papročius: tai yra brahmanų tradicija. Vadai iš Vaidevučio kartos nešiojosi ginklus, gynė tautą ir nuolatos kovojo.

Tradicijos nebyloja apie liaudį. Viduramžių istorijoje randame liudijimų, jog šioje gentyje iš tiesų egzistavo kastos. Taigi buvo žynių kasta, kuri, slenkant amžiams, sukūrė hierarchinę sistemą, vadinamą kriviai, kuriems vadovavo Krivė-Krivaitis. Nuo brahminų jie skyrėsi tuo, kad anieji būrėsi į kastą tikrąja šio žodžio prasme, o lietuviai žynį ir arkižynį rinkdavo.

Kita kasta, karingoji, vadinosi Viti [Vyčiai - vert. pastaba], arba Vikingai. Šio pavadinimo kilmė nėra aiški. Žodis Viti turbūt atkeliavęs iš Skandinavijos, tačiau skandinavai jį irgi laiko svetimu. Viti greičiausiai buvo labai sena riterių kasta. Jų yra ir tarp skandinavų, ir tarp lietuvių; beje, ryšiai tarp skandinavų ir lietuvių buvo ypač glaudūs, o prūsiškieji lietuviai galop netgi buvo užkariauti skandinavų, ir jų riterių kasta susidėjo vien tik iš skandinavų.

Ši tauta [lietuvių - vert. pastaba] gyveno per amžius, svetimųjų nepažinta, kada apie 1150 metus buvo pašaukta veikti. Gerai nežinome, kodėl ji taip staigiai prabudo ir tapo veikli; kaip tariama, iš savo sodybų ji buvo pajudinta antpuolių iš Vakarų, kryžiuočių riterių, arba gal vėliau, paakinta totorių antpuolių pavyzdžio; vis dėlto visuose šios tautos poelgiuose akivaizdu, jog veikti ją skatina religijos pradmuo.

Nesyk pasisakėme prieš pažiūras tų mokslininkų, kurie visus barbarų antpuolius aiškino gobšumu, noru praturtėti. Qinetas teisingai pažymi, kad neįmanoma persų žygio prieš graikus, garsiojo Kserkso žygio prieš Peloponeso ir Atėnų tautas paaiškinti, jeigu neatsižvelgsime į religinius jo akstinus; tai juk buvo tam tikra prasme kryžiaus žygis, kurį Ormuzudo išpažinėjai vykdė prieš tautas, kurias jie laikė stabmeldiškomis. Panašiai kaip totoriai, toji tauta, didžiai grobikiška, per savo žygius negalvojo praturtėti. Totoriai atjodavo iš Azijos gelmių, jau nugalėję turtingas ir civilizuotas tautas; ne dėl grobio jie leisdavosi į Šiaurės girių ir pelkių glūdumas. Atjodavo grobti, naikinti, laikė save dangaus pasiuntiniais, turinčiais nubausti kaltuosius. Sunkiau apčiuopti lietuvių vadų mintį; neabejotina, jog karo belaisvius jie liepdavo sudeginti ant laužo arba prigirdyti, aukodami juos ugnies ir vandens dievybėms. Kaip atrodo, karingosios kastos religiniai vaizdiniai viduramžiais turėjo subręsti, duoti vaisių, ir toji kasta ūmai užsiliepsnojo troškimu išplėsti savus tikėjimus, ar bent - atremti sau priešingas tautas. Tokiu pat būdu paaiškinsime tą milžinišką galią, kuri šiuos žmones gaivino. Jie turėjo nedidelius būrius-draugoves, iš pradžių susidedančius iš keleto tūkstančių lietuvių, o vėliau papildytus slavų liaudies ir kai kurių totorių ordų. Su šiais būriais jie nukariaudavo miestus, rusų respublikas [kunigaikštystes - vert. pastaba], puldinėjo Lenkiją ir totorius, nevengė skverbtis į Azijos stepes. Ringoldas, kelių sričių valdovas, kuriam pakluso daugių daugiausia du šimtai tūkstančių gyventojų, užkariauja jau milžiniškus plotus, o jo įpėdiniai Vytenis ir Gediminas valdo jau visą Šiaurę; orientuodamiesi pagal dangaus šviesulius, keliauja per bekraštes stepes, nusidriekusias tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Trissyk sustoja prie Maskvos mūrų, prasiskverbia pro totorių ordas, ieško perėjos per Perekopą, siaubia Krymo miestus ir, aplenkdami Maskvą, grįžta Lietuvon. Jų ainiai, iki pat Jogailaičių, ėjo protėvių takais ir rodė tą patį, nuotykių trokštantį ir savimi pasitikintį charakterį.

Tarp lenkų didžiavyrių nerandame nė vieno nusikaltimo pavyzdžio, žudynių šeimoje, tuo tarpu lietuvių kunigaikščių istorija, atvirkščiai, yra viena išdavysčių ir žudymų tąsa. Tai žiaurūs ir negailestingi žmonės, nejaučią prieraišumo žemei kaip lenkų kunigaikščiai, žmonės, nežinantys tėvynės. Panašūs į vakariečių normanų valdovus, jie visur, kur tik apsistoja, jaučiasi kaip namie; kur tik įbes vėliavą, ten pradeda dinastiją ir istoriją. Užuot primetę savo tautybę, patys noriai priima rusų ar lenkų tautybę, tačiau visur diegia savo galybės ir karingumo vaizdinius.

Tokia karingosios lietuvių kastos istorija. Ši šalis, pasakyčiau, tokia maža žemėlapyje, yra begal svarbi istorijoje. Karingoji lietuvių kasta savo kunigaikščius įkurdino visoje Šiaurėje: Polocke, Novgorode, Tverėje, Tuloje, Kijeve, Volynėje. Pagaliau ji davė dinastiją Lenkijai. Rusijoje šios karių kastos kunigaikščiai, netrukus nuengti Riurikačių, įsteigė politinę partiją. Valdant Ivanui Rūsčiajam ji išnyko drauge su Glinskiu.

Kita vertus, Jogailaičiai aiškiai apibrėžė savo geidžiamos politikos ribas; lenkų idėjoms jie suteikė naują užmojį. Vien tik jie sugebėjo naujoviškos Lenkijos būtį statyti ant naujų pamatų. Tačiau lietuvių tauta iš savo grobio nepraturtėjo, visai nesustiprino savo galybės, o ir toliau užima tą pačią erdvę. Prūsijoje lietuvių tauta pasitraukia iš arenos, šiandien iš jos beliko vos 400 ar 500 tūkstančių žmonių; gentis, įsiterpusi slavų valdose, susidedanti iš latvių, lietuvių ir kuršių, turi daugių daugiausia du milijonus gyventojų.

Jos buitis, namų gyvenimas labai panašūs į slavų. Tačiau yra tam tikrų skirtumų lyginant abiejų tautų išorės bruožus. Lietuvis yra žemesnis už slavą, jo kakta ne tokia aukšta, akys mažesnės ir ne tokios gyvos, veido išraiška švelnesnė, labiau susitelkusi; pagal išvaizdą lietuvis labiau išbalęs, o galvos forma labai primena indus.

Namų apeigos, papročiai yra bendri ir lietuviams, ir slavams, bet lietuviai juos visus išsaugojo nepažeistus. Niekur kitur kaip šiose tautose nėra taip dievinamas svetingumas. Ir vieni, ir kiti lygiai taip pat myli gamtą, tačiau slavai žavisi veikiau išorinėmis jos apraiškomis. Tuo tarpu lietuviai giliau ir jautriau išgyvena gamtos gyvastingumą. Narbutas pastebi, jog šiai tautai būdinga ypač gerbti gėles. Kiekvienoms religinėms apeigoms, kiekvienai šeimos šventei skirtos gėlės. Yra padavimų ir dainų, kur atsispindi gėlių kilmė bei jų reikšmė.

Be to, dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių niekada nevartoja padori lietuvių šeima.

Apibendrinę visa tai ką pasakėme, galime išsiaiškinti šios tautos kilmę ir jos vaidmenį.

Kai kurie etnografai mano, kaip jau sakiau, jog visos europiečių gentys kilusios iš Indijos; jog karių gentį tolimoje praeityje atstūmė žynių gentis, kuri, norėdama įdiegti atskirą religinį kultą, apleido šalį ir davė pradžią negausiai, bet šlovingai genčiai - azams. Tųjų azų, arba arijų dalis liko Rytuose, ir valdė to pasaulio kraštus, priėmusi medų, persų, lezgų vardus. Antroji dalis perėjo Vidurio Europą ir ten įsikūrė, pasivadinusi lechais bei čechais. Tolimoje Šiaurėje kita šios karingosios genties atšaka žinoma Odino sūnų ir vikingų vardais. Iš jų kilo indogermanų giminės didžiūnai, kilmingieji.

Be to, tie patys etnografai randa daug pėdsakų, liudijančių apie indų kastų - šudrų ir net parijų klajones. Labai gausi čigonų bendruomenė turi daug bendrų bruožų su indų parijais.

O kada prisiminsime, jog religinės Indostano tradicijos tiksliai atliepia lietuvių liaudies tradicijas, kai pastebėsime stulbinančius saitus tarp abiejų kalbų, taip pat egzistuojančias panašias kastas - puikiai organizuotą, išplėtotą lietuvių žynių hierarchiją ir riterių vitingų kastą, tada galėsime prieiti prie išvados, jog lietuviai yra išimtis Šiaurės istorijoje ir jog lietuviai - tai indų kolonija su visa savo sankloda. Iš istorijos pažįstame daug tokių kolonijų. Brahmanai apsistojo prie Nilo ir pradėjo Egipto žynių kastą. Ir graikai, kaip manoma, turėjo atskirų kastų - arba žynių, arba karių, arba liaudies - kolonijas; tuo tarpu lietuviai turi jau ne kokią nors vieną kastą, bet visą indų atskalą su savo žyniais, kariais ir liaudimi.

Šitokiu būdu sudaryta ši bendruomenė, turinti visas sudedamąsias organizmo dalis, geriau nei kokia kita atsispyrė visokiems antpuoliams. Tad dėl to lig šiolei ji išsaugo savas tradicijas, nepaliovė šnekėti sava kalba, kuri pačių Indijos tautų buvo pamiršta ir sutinkama tiktai jų šventose knygose. Taip pat ji išlaikė savuosius bendruomeninio ir šeimyninio gyvenimo papročius.

Kadangi sanskrite galima aptikti kone visų Europos kalbų pradmenų, aišku, jog lietuvių kalba turėjo giminiuotis su įvairiomis Europos kalbomis. Ilgą laiką manyta, kad ji buvo germanų ir slavų žodžių samplaika; pagaliau vis dėlto atpažinta, jog tai pirminis gaivalas, nieko bendra neturintis nei su suomių, nei su slavų, nei su germanų kalbomis. Bet greičiausiai lietuvių kalba turi nemaža panašumų su senąja gotų kalba, kurią karingoji gotų kasta buvo atsinešusi iš Rytų. Ji turi tam tikrų panašumų su slavų kalba, ir - kaip seniausia - tinkama aiškintis filologines slavų problemas. Lietuvių tauta, kaip sakiau, turi raktą aiškinti visų slavų problemas. Ji neturi tautinio išskirtinumo pojūčio, neturi savo valstybingumo, tokių jausmų netgi nepuoselėja; jos kalboje neegzistuoja tautos ir tėvynės samprata. Beveik nieko nežino apie kitų tautų būtį. Rusus vadina gudais, o tas vardas kilęs turbūt iš gotų, tuo tarpu lenkus - lenkais, ir tas vardas mums atrodo kaip atsineštas iš Azijos; man atrodo, kad indai taip vadina Ceilono gyventojus. Bet vis dėlto ši tauta jau dusyk savo vidiniu gyvenimu šviesiai sublizgėjo istorijoje. Šiaurėje įskiepijo judėjimą, nusitęsusį iki Ivano Rūsčiojo, o Lenkijoje - iki pat paskutiniojo Jogailaičio mirties.

Ši tauta ir per pastarąjį lenkų-rusų karą yra aktyvi ir kyla į kovą prieš Rusiją, į išties tautinę, žūtbūtinę kovą. Ji sukilo, net neparaginta savo ponų - lenkų.

Kas gi buvo bendra tarp lietuvių ir lenkų, kurių nei istorijos nei kalbos nepažįsta? Kodėl gi lietuvių tauta sukilo prieš rusus? Štai vienas iš klausimų, rėpiančių didžiąją slavų problemą. Nežinome, kodėl lietuvių dainose lenkas visuomet yra kilnus ir narsus riteris, ir kodėl lietuviai visada atstumia gudų įtakas. Reikia giliau įnikti į tautos tradicijas, kad pažintume jos draugiškumo ir nedraugiškumo akstinus; vis dėlto aišku, jog ši tauta yra susijusi su Lenkija vidiniais ryšiais, kažkokia didele paslaptimi, kurios istorija nesugebėjo lig šiolei paaiškinti; tuo tarpu išoriškai - tik katalikų religijos saitais. Ji liko, turėjo likti katalikų tauta; kaipgi šie žmonės galėtų priimti protestantizmą ir paniekinti pagarbą didžiosioms dvasioms, tai yra pagarbą šventiesiems? Tie žmonės, kurie niekada nepaliovė kviesti savo protėvių vėles į prakilnias apeigas? Kaipgi ši tauta galėtų išsižadėti savo tikėjimo tiesiogine neregimojo pasaulio įtaka, kurią kiekvieną akimirką jaučia? Šis tikėjimas yra taip paplitęs, jog paskutinysis kronikininkas Narbutas, pasakodamas, pavyzdžiui, apie svitezietes ir undines, retsykiais pasakojimą nutraukia, tardamas, jog nenorįs kartoti visiems žinomų dalykų. Jam atrodo, jog šios sakmės - sakytum, primenančios Tūkstantį ir vieną naktį - turi būti gerai žinomos kiekvienam lietuviui, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra žinomi aktualūs politiniai įvykiai. Vėlinių šventė - tai garsiausia lietuvių šventė. Visos tos aplinkybės mums įrodo, kodėl ši tauta galinti jausti prieraišumą tik tokiai religijai, kuri neatmeta nė vieno iš didžiųjų klausimų, dominančių visą žmoniją.

Nėra abejonių, prie Gango religiniai vaizdiniai buvo gausiau išplėtoti. Ten susikūrė brahmanizmas; riterių kasta tapo gerokai patvaresnė, o liaudis turėjo paklusti įstatymams. Tarp slavų ši religija išliko gryna, niekada nepatyrė - kaip sakiau - filosofų spekuliacijų nei poetų pramanų iškreipiančio poveikio. Visą religiją slavai perkėlė į privatų gyvenimą, į namų gyvenimą, kaimo gyvenimą; lietuviai ją pernešė taip pat ir į politinį gyvenimą.

Slavai, regis, aukštesniųjų kastų niekada neturėjo. Ši tauta, nesyk apie tai kalbėjau, negalėjo sukurti politinės bendruomenės; tai buvo atskirų, dalinių sambūrių samplaika. Lietuviai, atvirkščiai, - žynių, karių bei liaudies kastas suliejo vienovėn ir sukūrė labai rišlią visuomeninę politinę organizaciją, prisodrintą gilaus ir išplėtoto religinio gyvenimo.

Kas pažįsta slavų istoriją, supras priežastį, kodėl lietuvių tauta buvo veikli tik retsykiais, taip pat priežastį, kodėl visuma šios tautos vėl turėjo grimzti į visišką neveiklumą.

Nesvarstydami šičia visuomeninių bei politinių klausimų, pasakysime tik tiek, jog toji tauta niekada negalėjo aktyviai kištis į karus, krauju užliejusius slavų žemes. Kurį laiką ji veikė, kad į Rusios ir Lenkijos sostus pasodintų dvi savo kunigaikščių giminės dinastijas. Tačiau kai tik šios dvi dinastijos nutautėjo, lietuvių tauta į juos ėmė žiūrėti kaip į svetimus.

Vėliau ji buvo veikli tik tam, kad parodytų savo palankumą lenkų tautai. Tačiau kaipgi galima reikalauti iš šios tautos pastangų ginant monarchijos, respublikos, vienokios ar kitokios valdymo formos idėją? Lietuvių kalba netgi neturi šių žodžių. Tad ši tauta yra viena iš tų, kurios gyvuoja laukdamos.

Ragai

Šitokį Mikelandželo Mozę

įdėjau iš bulgariškos Wikipedijos.

Šitoks jis lietuviškoje Wiki:

Lietuviškosios Wiki tvarkytojai kažkodėl pasuko Mozę šonu, ir Mikelandželo iškalti Mozės ragai pavirto garbana.

Ėjau pro Arkikatedrą Vilniuje.

Kas čia toks jos frontono dešinėj stovi?

Vis toji vertimo klaida? Ir dargi vertėjų globėjo šv. Jeronimo padaryta?

Pasirodo, kad šv. Jeronimas savo „vulgatoje“ (Biblia sacra juxta vulgatae editionis) privėlė pragaištingų klaidų; pasak hebrajiško originalo, Mozė, ant Sinajaus kalno šnektelėjęs su Viešpačiu, nulipo „švytinčiu veidu“, o ne „raguotu veidu“ (facies cornuta), kaip kad išvertė šv. Jeronimas.

Keista.

Tarkim, kad šv.Jeronimas prastai mokėjo hebrajiškai. Bet kaip jam ideologiškai, idėjiškai, neužkliuvo Mozė su ragais?

Beje, apginti Šv. Jeronimo vertimui, apart ką tik minėto, turiu daugiau argumentų:

1. Jo Biblijos vertimas į lotynų kalbą iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo rašto tekstas.

2. a) Senasis Testamentas buvo parašytas hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis.

b) Senasis Testamentas (XII–I a. pr. Kr.) parašytas hebrajų, o kai kurios dalys – aramėjų bei graikų kalbomis. Seniausias vertimas į graikų kalbą - vadinamas Septuaginta. Naujasis Testamentas (I a.) parašytas graikų kalba. Netrukus pasirodė ir lotyniškas vertimas, kuris vadinamas Vulgata.

Taigi, šv.Jeronimas savo Biblia sacra juxta vulgatae editionis negalėjo versti vien iš senovės hebrajų kalbos, kaip galima pagalvot paklausius dabarties vertėjų šnekų: jam dar prisiėjo skaityti senovės aramėjų ir graikų tekstus, jei tikrai vertė iš originalo.

3. Supainiojęs hebrajiško teksto žodžius „keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis), Jeronimas parašė „facies Mosi cornuta“, t.y. „raguotas Mozės veidas“, nors iš tiesų izraelitai pamatė „švytinčią jo veido odą“.

Ką iš tiesų pamatė izraelitai, derėtų paklausti jų pačių.

Tik kaip?

O man (visiškai nemoku hebrajiškai) „keren“ ir „karan“ priešprieša primena rusiškų žodžių "варяги" ir "ворюги" priešpriešą. Manau, kad variagai nebuvo slavai, antraip pastarieji vagišiui (ворюга) pavadinti būtų parinkę kitą žodį.

O gal tie варяги vieniems buvo herojai, o kitiems - tiesiog ворюги?

Šiaip ar taip, šv. Jeronimo Biblijos vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstas.

Mikelandželo Mozė - toks, kokį matot nuotraukose - sėdi Romoje, o mūsiškę Mozės skulptūrą visi galit pamatyti praeidami pro Vilniaus Arkikatedrą.

Iki krikščionybės įvedimo dabartinėje arkikatedros teritorijoje degė amžinoji ugnis, buvo Perkūno šventykla.

Rivijaus raštuose (Rivius chronicle) Šventaragio slėnyje tarp Neries ir Vilnios minima Perūno (Perkūno) žynyčia su 12 pakopų (laiptelių), su alka (altoriumi) ant kiekvieno. Ant pakopų degdavo ugnis žymėdama einamąjį mėnesį. Naujausi tyrimai šalia (ir pačioje) Vilniaus Katedros tai patvirtino.

Vyriausias yra Dievas, gyvenantis danguje. Prūsų panteone jis vadinamas Ukapirmu. Po jo eina griausmavaldis Perkūnas. Jis pavaldus Dievui, nuo jo priklausantis, bet kartais yra senesnis už jį (latvių Vecais Tēvs – Senasis Tėvas). Dievas turi vaikų, sūnų (liet. Dievo sūneliai, latv. Dieva dēli, greta Perkūno sūnūs – Pērkona dēli). Su jais susiję archaiški vaizdiniai, kilę iš indoeuropiečių dieviškųjų dvynių kulto. Latvių liaudies dainose išliko motyvų, siejančių Dievo vaikus su kitų tautų dievinamais dvyniais – graikų Dioskūrais, indų Ašvinais. Dievo sūnūs įsimyli Dievo dukterį (liet. Saulės duktė, latv. Saules meita). Dievo sūnūs įkūnija vaisingumą, siejami su žemdirbystės kultu. Agrarinė dvynių mito simbolika paaiškinama dvigubos varpos – dvigubo vaisiaus – ritualine svarba (liet. dvilypis, kemerys, latv. jumis – žodis, kilęs iš seno indoeuropietiško dieviškųjų dvynių pavadinimo).

Kaip aktyviausias, rūsčiausias ir galingiausias mitinis personažas veikia griausmo ir žaibo dievas Perkūnas, įkūnijantis karinę ir netiesiogiai ūkinę (susijusią su vaisingumu) funkciją. Jam priešingas yra Velnias, kurio kultas turi ryšio su galvijais žymių. Tai senos indoeuropietiškos tradicijos tąsa – pomirtinis pasaulis įsivaizduojamas kaip ganykla. Velnias susijęs su apatiniu pasauliu, mirtimi ir drauge su vaisingumu. Perkūnas persekioja savo priešininką, gyvenantį žemėje. Kartais tautosakoje pasakojama Perkūno rūstybės priežastis – Velnio ryšys su griausmavaldžio žmona, jos ir žmonių galvijų pagrobimas. Perkūnas turi padėjėją Kalvį.

Kitas archaiškas mitas, kurio fragmentų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje – Saulės ir Mėnulio dangiškos vestuvės. Lietuvių liaudies dainoje „Mėnulio svotba“ Perkūnas perkerta Mėnulį kardu (mėnulio dilimo paaiškinimas) už tai, kad šis, pamilęs Aušrinę, sulaužė ištikimybę Saulei. Kitame, tautosakoje išlikusiame, mite Aušrinė (rytmečio žvaigždė, latv. Austra) yra Perkūno žmona, kurią jis už neištikimybę nutrenkia į žemę ir ji pavirsta chtonine deive. Latvių ryto žvaigždė Auseklis, Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės (latv. Zvaigznes) sudaro dangiškąją šeimyną.

Senų senovėje dabartinės Katedros aikštės vietoje buvo Šventaragio slėnis. XVI a. Lietuvos metraštis (Bychovco kronika) jo pavadinimą kildina iš kunigaikščio Šventaragio. Metraštyje rašoma: „Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų /.../ dėl to ši vieta nuo tų laikų praminta Šventaragiu..." Tačiau yra ir kita šio vardo kilmės versija. Manoma, kad XIII a. nuo Pilies kalno vakarinio šlaito į Vilnios slėnį įsiterpęs aukštumos kyšulys (ragas) su jo gale buvusia ikikrikščioniškų apeigų vieta, žynių saugoma šventąja ugnimi, Perkūno šventykla buvo vadinamas šventuoju ragu — Šventaragiu. Čia ir galėjo būti kronikoje bei daugelio vėlesnių istorikų raštuose minima Lietuvos kunigaikščių ir kitų kilmingųjų deginimo ar laidojimo vieta.

Vėl ragai!

Kas čia per totali Raguva?

Negirdėjau kad mūsų Perkūnas būtų raguotas.

Kad jaunas mėnuo raguotas matome ir iš tautosako tekstų, pirmiausia - iš mįslių, pvz.: Šulny raguolis (mėnuo); Laukas nematuotas, avys neskaitytos, piemuo raguotas (dangus, žvaigždės, mėnuo)

Gal todėl Perkūnas perkerta Mėnulį?

Mėnulis - Mainulis.

Nes mainosi.

Tai kas, kada ir kodėl mūsų slėniui tegul ir šventus, bet ragus pritaisė?

Kas žinot?

Terorizmas

Qur'an

Those who charge usury are in the same position as those controlled by the devil's influence.

Koranas

Palūkininkai yra velnio valdomi.

Usury (/'juʒ(ə)ɹi/,comes from the Medieval Latin usuria, "interest" or "excessive interest", from the Latin usura "interest") was defined originally as charging a fee for the use of money. This usually meant paying interest on loans, although charging a fee for changing money (as at a bureau de change) was also included in the original meaning. After moderate-interest loans were made more easily available, usury gradually became an accepted part of the business world in the early modern age. Today, the word has changed its meaning to come to refer to the charging of unreasonable or relatively high rates of interest.

Kreditas

Seniai seniai, žiloj senovėj, kai Žemėj dar gyveno milžinai, buvo didelė šalis, nepripažįstanti vergijos. Tai šaliai dėl jos šventų akmenų šventyklų senovės graikai davė Λιθουανία vardą, jos žmones senovės romėnai Natio Nationis(Tautų Tauta) vadino, juos kai kas ir šiandien, dabar jau tolimoje mums Sirijoje, kildina iš Babilono laikais gyvenusių akadų karalienės Tautanos pavaldinių bei palikuonių ir laiko tikraisiais Europos įkūrėjais.

Beje, turiu vieną tvirtą mūsų sąsajų su Babilonu įrodymą. Dabar mes naudojam dešimtainę skaičiavimo sistemą. Babiloniečiai iš šumerų paveldėjo šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą. Ji tebegyva mūsų laikrodyje: valandoje šešiasdešimt minučių, kiekviena turi šešiasdešimt sekundžių. Mano bobutė (Anykščių krašte - bobutės, ne senelės) turgun nešamus kiaušinius skaičiavo kapomis - po šešiasdešimt. Jei jų būdavo trisdešimt, sakydavo - puskapė. Kas to žodžio nežino - težino, kad ir dabar, kai studentų paklausiu, ar kas nors moka kitonišką šešiasdešimt reiškiantį žodį, kuris nors pasako: kapa. Sutikit - tai, kad tas žodis gyvoje kalboje per keturis tūkstantmečius parkeliavo mūsų kaiman, yra tikrų tikriausias mūsų ryšio su Babilonu įrodymas. Tiems studentams, kurie tą žodį žino, taip ir sakau:

- Jūs - babiloniečiai.

Taip jau nutiko, kad per tūkstantmečius toji šalis traukėsi, užleisdama vietą tiems, kurie nugalėdavo ne per galią (pergalė), o klasta ir apgaule (palyginkit: angliškai pergalė - victory, victim - auka, o tos pačios šaknies žodis victual reiškia – tiekti maistą, maitintis). Toji šalis gynėsi (jų ginklų, ginkluotės vardas akivaizdžiai rodo kad jie buvo skirti gintis) nuo antrųjų, kurių ginklai, ginkluotė buvo skirti kitkam – užpulti, skriausti, plėšti (weapon – ginklas, wept, weep – verkti, kraujuoti).

Prigimtinėje pasaulėžiūroje karyba yra gynybinė o ne grobiamoji. Kitaip sakant yra vertinamas gebėjimas ne ieškoti priešpriešos, o kurti darną su savo aplinka. Karyba - tai palankios sau aplinkos kūrimas.

Toji mūsų protėvių šalis įvairiais laikais skirtingais vardais buvo vadinama – Sarmatija, Prūsija, gal įvardijant tam tikrą jos kokybę, o gal siekiant pakeisti senąjį vardą. Ne visi žino, kad po trečiojo Riečės Pospolitos padalijimo Lietuva oficialiai, specialiai buvo pravardžiuojama Gumbine norint amžiams ištrinti jos vardą iš žmonių lūpų ir atminties:

1815

Vienos kongrese patvirtinama Lenkijos - Lietuvos okupacija. Respublika buvo padalinta tarp Prūsijos, Austrijos - Vengrijos, Maskovijos (Rusijos).
Lietuvos vardas buvo pašalintas iš Lenkijos-Lietuvos valstybės pavadinimo. Lietuva pradėta vadinti Gumbinės Gubernija.

Laikai bėgo.

Tų, antrųjų kraštuose kilo, žlugo, atgimdavo, plėtėsi imperijos, kurios buvo statomos ne ant laisvo gyvenimo, laisvanoriškumo, sąmoningumo, bet ant paklusnumo, prievartos, vergystės pamatų. Jos kito, kėlė naujas vėliavas, keitė ideologijas, keitė ir savo kalbą.

Toji kalba mainėsi, nes tikrieji imperijų valdovai, beje, dažnai išliekantys šešėlyje, besiropšdami valdžion ir po to siekdami jos viršūnėje išsilaikyti, stengėsi keisti vienas sąvokas kitomis, manipuliavo žodžių prasmėmis, keisdami jas netgi priešingomis, tokiais būdais stengdamiesi užvaldyti žmonių sąmonę sykiu su pasąmone.

Turbūt sutiksit – jei žmonės daro tai, ko nori valdovas, vien todėl, kad galvoja, jog šitai paprasčiausiai reikia daryti, jog tai tiesiog būtinai reikia daryti, jog tai daryti jiems, pavaldiniams, naudinga – geresnio valdymo metodo nebedera ir norėti.

Kai pavaldinys nesusimastydamas, manydamas jog taip ir turi būti, savanoriškai velka valdančiųjų primestą jungą, velka jį net nesuprasdamas ką jis daro iš tikrųjų – tai jau valdymo meno viršūnė!

Kažin ar paprieštarausit tokiai gal kiek netikėtai, bet vis tik pamatinio teiginio iliustracijai:

81. Sveikinimai Ramūnui!

22:43 12-17

IP: 81.29.27.39

Mūsų protėviai nevertino aukso. Lotyniškas aukso vardas " Aurum" kadaise buvo padarytas siekiant užgožti senąjį sanskrito žodį " Aura" . Naujakalbiams anglams " Gold" šmėžuoja šalia " God" . Mums įpirštas žodis " Auksas" siekiant nurungti žodžius " Auka" , " Aukas" , " Aukuras" , " Auktimis" . Žinoma, Ramūnas niekuo dėtas dėl to aukso gabalo pasirinkimo, čia sveikintojai " pasistengė" .

Pasaulis – daugiamatis.

Nėra nė vieno jo parametro, verto absoliuto vardo. Derėtų siekti visumos harmonijos, o ne kurio nors vieno viršenybės.

O valdantieji ir šiandien primeta mums tokį parametrą. Primeta mums vieną parametrą suabsoliutindami jo reikšmę.

Tai – pinigai.

Toks vienas suabsoliutintas parametras tiesiog būtinas valdantiesiems. Nes jo dėka žmones galima išrikiuoti paeiliui.

Ir rikiuoja mus. Palygindami mus pagal turimų pinigų kiekį.

Kas jų turi daugiau, tas ir viršesnis.

Matematikoje toks palyginimo sąryšis išreiškiamas ženklu

> (daugiau)

ir yra vadinamas griežtos pilnosios tvarkos sąryšiu.

Skaičių tiesėje, o ir aplamai tiesėje, ir netgi kreivėje griežta pilnoji tvarka yra. Tiksliau, ją galima įvesti. Nes tiesė, kreivė – vienparametrės aibės.

O, tarkim, plokštumoje, kuri yra dviparametrė aibė – ne, jos nėra ir būti negali, jei vieno jos parametro neiškeliam virš kito.

Mūsų pasaulis – ne vienmatis. Todėl nepraleisiu progos paprieštarauti nušalintajam prezidentui Paksui:

tvarkos – nebus!

Bus harmonija.

Jei mes jos norėsime. Ir jos sieksime.

Harmonija – kai tie daugybė parametrų yra tinkamai suderinti.

Kai kuris nors vienas iš jų iškeliamas aukščiau kitų – gresia prapultis.

Pradžioj minėjau kad tokie žodžiai kaip pergalė, ginklas – iš esmės skiriasi mūsų ir anglų kalbose. Kodėl parinkau anglų kalbą kaip antipodą mūsų kalbai? Todėl kad mūsų kalba sena, o anglų – jauna. Mūsų žodžių prasmės stabilios, o angliškų žodžių – be perstojo kinta. Mūsų kadaise didžiulė šalis – Λιθουανία – dabar gyvuoja mažos Lietuvos Respublikos pavidalu, lietuviškai šneka “tik trys milijonai”, tuo tarpu angliškai, kaišiodami liežuvius tarp dantų, siekdami tinkamos britiškosios tarties, stengiasi kalbėti didesniosios pasaulio dalies žmonės. O angliškai šnekančiųjų šalis, Britanija, dar ne taip seniai išties galėjo vadintis Didžiąja nes valdė vos ne pusę pasaulio.

Ir, svarbiausia, tų britų sostinėje, kurioje niekada nebūta teisėto, žmonių širdimis pripažįstamo sosto, kurios, tos sostinės, vardą vėlgi klasta ir apgaule bandoma kildinti iš būtų-nebūtų asmenų vardų, siekiant nuslėpti tikrąją to vardo kilmę, toje
Landynėje prie Tamsios upės
tebėra pasaulio, bent jau vadinamojo Vakarų pasaulio, finansų centras, įsikūręs The City, vadovaujamas grupuotės, vadinančios save Karūna – The Crown, kurios lyderiui – The Lord Mayor – kasmet nusilenkti ateina Anglijos karalienė.

Jie yra Romos imperijos idėjų paveldėtojai, įskaitant tai, kad jų dominuojamos Vakarų civilizacijos ideologinis pasaulis yra valdomas iš kitoje plotmėje savotiškai atgimusios Romos imperijos, kurios dabartinė sostinė yra Vatikane, įskaitant tai, kad tos, senosios Romos imperijos, kalba – lotynų kalba – skildama mutavo į Vakarų Europos kalbas, tame tarpe ir jauniausiąją, nepastoviausiąją, nekantriausiąją, permainingiausiąją jų – anglų kalbą.

Kad

finance – fine,

jau žinome.

Pažiūrėkime kaip giliai angliškai kalbančiojo (ir mąstančiojo) žmogaus galvoje įstrigęs šios, anot anglakalbių, fine financial system esminis žodis credit.

Kreditas.

Šis tarptautiniu vadinamas žodis lietuviui nieko gilesnio nereiškia. Iš keleto elektroninio Lietuvių kalbos žodyno rastų žodžių, turinčių šią šaknį, tik pora reiškia ką nors tiesiogiai nesiejamo su kredito – paskolos, skolos – sąvoka:

×krèdensas (l. kredens) sm. (1) Rs tokia spinta indams: Sudėk visus indus į krèdensą Kl. Šitas kredensas yra mano mamos pasoginis Šauk.

×krèdulas (nlt.) sm. (3^b) pintinė sūriams džiovinti: An pečiaus krèdule sūrius laikau Grk.

Abu žodžiai atsineštiniai, svetimi ir mūsų kalboje "neprilipę".

LKŽ randa tokius šaknį skol turinčius žodžius:

skola

skoladarys

skolaraštis

skolė

skolėjas

skoleninkas

skolėti

skolydinti

skolijimas

skolimas

skolinėti

skolingas

skolingumas

skolinimas

skolininis

skolininkas

skolininkiškas

skolinis

skolinys

skolinti

skolintinis

skolintojas

skolioti

skolyti

skolytinis

skolytojas

skolnas

skolninkas

skolotas

skoloti

skolraštis

skolti

ir paskol turinčius žodžius:

paskola

paskolė

paskolinis

paskoliškas

paskolėjas

paskolijimas

paskolinimas

paskolinti

paskolintojas

paskolyti

paskolytoja

Visi jie turi neiškreiptą prasmę – yra siejami su skolos, paskolos, skolinimo, skolingumo sąvokomis. Vadinasi, lietuviai nepasiklysta kalbėdami šaknų skol ir paskol žodžiais.

O anglai?

ANGLONE, Bronislovo Piesarsko anglų-lietuvių kalbų žodyne, parašykim šaknį cred; raudonai paryškinu kitas, ne su skola ir paskola siejamas tų žodžių reikšmes:

credit [‹kredˆt]

1 (pasi)tikėjimas;

to give credit to smth tikėti kuo;

to put/place credit (in) (pasi)tikėti

2 geras vardas, reputacija, garbė;

to add to one’s credit pakelti savo reputaciją;

to do smb credit, to do credit to smb, to be a credit to smb

daryti kam garbę;

to be to one’s credit pateisinti savo vardą/reputaciją;

on the credit side apibūdinant gerąsias savybes;

to take/get credit

įgyti gerą vardą

(for – už; džn. nepelnytai);

to give smb credit (for) (gerai) manyti apie ką, (tinkamai) įvertinti ką

3 kom., fin. kreditas, skola; paskola;

credit balance kredito likutis, saldas;

to buy [to sell] on credit pirkti [parduoti] kreditan/išsimokėtinai;

to raise credit imti kreditą, naudotis paskola;

credit card kredito kortelė

4 fin. akredityvas

5 (ypač amer.) mok. kreditas, įskaita; pažymėjimas apie kurso baigimą (t. p. course credit)

6 pl kin., tel. (filmo, programos) kūrėjų sąrašas (ppr. rodomas pabaigoje)

Ä v

1 (pa)tikėti

2 (ppr. pass) priskirti (nuopelnus; to, with)

3 kom., fin. kredituoti, papildomai įdėti/įrašyti sumą pinigų (į kieno sąskaitą)

4 fin. kredituoti, paskolinti

Matot, jei jūs sugalvosit kokiam žmogui, stokojančiam pinigų, padaryti tokią geradarystę - papildomai įdėti/įrašyti sumą pinigų (į kieno sąskaitą) – jūs tą žmogų kredituosit.

Kaip galvojat, kodėl tiek jūs (nepamirškit – jūs esat antrosios šalies pilietis, kalbantis angliškai), tiek bankai žmogų kredituoja?

Gal todėl, kad jūs (antrosios šalies pilietis) kokiam žmogui, stokojančiam pinigų, geradarystę padarote papildomai įdėdami/įrašydami sumą pinigų ne šiaip sau, ne siekdami jam padėti nuo širdies, o tikėdamiesi kad tuos pinigus žmogus jums grąžins? Sykiu su palūkanomis? Kaip bankui?

credibility n

1 tikėtinumas, (į)tikimumas

2 patikimumas;

credible a

1 (pa)tikėtinas, įtikimas;

credible rumour įtikimas gandas;

it’s hardly credible that... vargu ar galima tikėti, kad...

2 patikimas

credibly adv patikimai;

we are credibly informed mums pranešė iš patikimų šaltinių

creditable a

1 pakankamai geras, neblogas

2 pagirtinas, darantis garbę

creditably adv pagirtinai, gerbtinai

credo lot. n (pl credos [-z])

1 bažn. credo, tikėjimo išpažinimas

2 prk. credo, įsitikinimai

Jei manot, kad šis žodis “iš kitos operos”, pažiūrėkit, ką sako angliškas etimologinis žodynas:

credit

1526, from L. creditum "a loan, thing entrusted to another," from pp. of credere "to trust, entrust, believe."

credo

c.1175, from L., lit. "I believe" (see creed).

Tęsiam:

credulity n lengvatikybė, patiklumas;

to strain/stretch credulity būti pernelyg neįtikėtinam

credulous a lengvatikis, patiklus; lengvai apgaunamas

credulousness n lengvatikybė

Na, o čia visai jau:

creed [kri:d] n

1 tikėjimas, religija

2 pažiūros, įsitikinimai, credo

Na, o kas jeigu ne cred, o incred?

incredibility n neįtikimumas

incredible

1 neįtikimas, neįtikėtinas

2 šnek. nuostabus, nepaprastas

incredibly adv

neįtikėtinai, nepaprastai

O nepaprastųjų, įgaliotųjų pasiuntinių, kurie turi diplomatinę neliečiamybę, kurie savo portfelyje per valstybės sienas gali vežti bet ką, kurie, pasitaiko, sukėlę automobiliu avariją nesikalba su atvykusiais policijos pareigūnais, o pastarieji neturi įgaliojimų juos kalbinti, tuo labiau negali sulaikyti, kuriuos aukštosios karūnuotosios asmenybės į šias atsakomingas pareigas paskiria kaip? Žinoma, kad akredituoja:

accredit v

1 įgalioti; akredituoti

2 priskirti (to, with)

3 pripažinti

accreditation n akreditavimas, akreditacija

accredited a

1 įgaliotas; akredituotas

2 pripažintas, priimtas

Matot, kaip giliai toji kredito šaknis sėdi angliškai galvojančiojo galvoje? Tas kreditas – tiesiog būtinas, geras, pasitikėjimą keliantis dalykas!

Kaip be jo?

Sykį žiūriu Discovery Channel, rodo reklamą. Ateitis; ateities žmonės, jaunuoliai, perka kažką. Tas kažkas, žinoma, kainuoja. Kainuoja keletą – ko? Juk ten tolima ateitis, jokių dolerių ar (baisu ir ištarti) eurų nebėra.

Todėl toje reklamoje tas kažkas kainuoja keletą kreditų.

Pratinkitės, Discovery Channel reklamos žiūrėtojai, prie naujųjų universaliųjų (Universe – Visata, taigi, visuotinųjų) pinigų projektuojamo vardo – kreditai.

Matyt, kad kreditas savanoriškai pradingti nesiruošia. Ne tik nesiruošia, bet ir nemačiom lenda, spraudžiasi ten, kur, regis, mes jo visiškai nekvietėm.

Nelabai seniai atkreipiau dėmesį, kad mūsų, matematikų dėstomieji kursai universitetuose gana gerai vertinami – vertinami aukštais balais, lyginant su daugeliu kitokių dalykų kursų. Malonu, kad šitaip, tik kad tie balai vadinami ... kaip?

Kreditais!

Nuo jaunų dienų, mieli studentai, pratinkitės prie minties, kad be kredito – nė žingsnio! Pasimokėt, išlaikėt krūvas egzaminų, prisirinkot kreditų – gausit diplomą. O kad galėtumėt susimokėti už mokslą – pasiimkit studijų kreditą banke. Šitaip pasitreniravę, pabaigę universitetą ir pradėję dirbti (nemanykit kad pamiršau jog daug studentų pradeda dirbti jau pirmuosiuose universitetų kursuose), nebeabejosit imdami kreditą butui pirkti.

O dabar pašnekėsiu lyg koks kredito propagandistas.

Jei norėsit dar ir ką nors suvartoti, pasiimkit vartojimo kreditą. Ir nepamirškit keletos kreditinių kortelių. Tai tokios plastikinės kortelės, kurias galima kaišioti į tinkamus plyšius, ir jos stebuklingu būdu kredituoja jus - apmoka prekes, duoda popierinių pinigų. Jei, kaip daugelis vakariečių, išnaudosite turimų kreditinių kortelių kredito limitus, pabandykite gauti kitų bankų korteles. Kai ir kiti bankai nebeduos, nepamirškite kad dar yra greitieji kreditai. Jų reklamų rasite ant kiekvieno kampo.

O gal jau gana?

Kodėl studentas, norėdamas gauti išsimokslinimą, į kurį turi teisę pagal šalies Konstituciją, turi likti skolingas?

Ir ne dėstytojui, kuris jį moko, o kažin kodėl bankui?

Kuris studento nemoko.

Kodėl universiteto absolventas, norėdamas šiandien gyventi bute, lieka skolingas ne statybininkui, kuris jį statė?

Kodėl gi vėl bankui, kuris buto nestatė?

Susiruošęs turistinėn kelionėn vartojimo kreditą pasiėmęs universiteto absolventas irgi liks skolingas ne turizmo agentūrai, kuri jį pavežiojo, apnakvindino, maitino ir pasakojo istorijas.

Bet bankui, kuris nieko panašaus nedarė.

Gal jau gana šitos iš pačių pagrindų kreditais, palūkanomis grįstos tvarkos?

Gal jau gana šito griežtosios tvarkos sąryšio, kai viskas rikiuojama pagal pinigų kiekį, tuo faktiškai įteisinant pinigus gaminančiųjų ir visa ką finansuojančiųjų, kredituojančiųjų valdžią?

Ką pasakytų anglakalbis, išgirdęs tokį siūlymą?

Gal – it is incredible! Tai neįmanoma!?

O gal – it is incredible (šnek.)! Tai nuostabu!?

Didžioji angliškai kalbančiųjų bėda yra tai, kad jie, vaizdžiai šnekant, nebeskiria priekio nuo užpakalio. Nes taip supainiojo sąvokas savo kalboje.

Darsyk pažiūrėkite raudonai paryškintas anglų kalbos žodžių, turinčių šaknį cred, prasmes ir suprasit, kad anglui pradėti burnoti prieš kredito sąvoka grįstą finansinę sistemą tolygu bandymui sugriauti savo vidinį aš: juk cred – tai ir pagirtinas, ir patikimas, ir garbę darantis, ir pažiūros, ir įsitikinimai, ir įgaliojimai, ir pripažinimas, ir netgi religija.

Kaip galima ant viso to užsimoti?

Mums lietuviams, kreditas – viso labo skola, paskola. Todėl mes, samprotaudami apie tokią ereziją kaip finansinės sistemos keitimas, nesijaučiame darantys kažką tokio, kas griauna pamatines vertybes.

Atvirkščiai, mes žinome kad skola – ne rona, neužgis.

Mes nesam pratę gyventi paskendę iki ausų skolose - kaip gyvena dauguma vakariečių.

Kad galimybė gauti paskolą, o kitaip sakant, įgyti skolą, darytų mums garbę – iki to dar nenusigyvenome:

(creditable pagirtinas, darantis garbę)

Ir, regis, mes nesame vieniši.

Neseniai sutikau vidutinio amžiaus suomį, kuris ėmė mane įtikinėti:

- We must change this financial system!

Kalbėjo nuoširdžiai. Jis buvo vidutinio amžiaus, vadinasi, turėjo laiko perprasti tą financial system. Matyt, gerokai pakankino jį toji system, jei jau pasiryžo šitaip šnekėti. Prisiminkit istoriją, suomiai tuos keliasdešimt metų, kol mes statėm komunizmą, dirbo tai financial system.

Ir britai jai dirbo.

Skirtumas tik toks, kad britai atsidūrė to sūkūrio epicentre. Kuris juos taip įsuko, kad pats bandymas kritikuoti tą sūkūrį (tą financial system) britams tapo tolygus puikumėlio kritikai.

Suomiams, matyt, galvos dar šitaip nesusisuko.

Manau, kad ir daugeliui kitų tautų žmonių galvos dar nėra beviltiškai sujauktos.

Gelbėsim britus?