2007 metų vasario 24 – tosios, šeštadienio, vakare "Falck Security" apsauginiai surakino mane antrankiais, keliskart pakratė elektrošoku, atidavė mane Vilniaus patrulinei policijai, kuri su melagingais "Falck Security" kaltinimais nuvežė mane į Vilniaus 6-tą policijos skyrių.
Pretekstą "Falck Security" veiksmams gal sugebėsite rasti straipsnyje, pavadintame Pareiškimas viceministrui.
Pareiškimą Vidaus reikalų viceministrui Čiupailai parašiau kitą rytą, 7:30 (tai matyti faksimilės apačioje), kai policija mane paleido iš areštinės. Aš išeiti atsisakiau, reikalaudamas Lietuvos televizijos. Kodėl taip dariau, suprasite paskaitę tą pareiškimą. Kodėl rašiau būtent Čiupailai? Jis mano bendradarbis, matematikas iš VGTU Matematinio modeliavimo katedros. Zuokininkas. Todėl jo vardu ir rašiau. Dar vieną priežastį rasite čia.
Prabuvau policijos skyriuje dvi paras. Buvo atvažiavęs budintis Vilniaus miesto komisaras, įkalbinėjo mane išeiti. Aukštosios valdžios nurodymu pas mane vežė giminaičius, versdami juos įkalbinėti mane iš ten išeiti. Bandė surasti mano žmoną Gražiną Paliokienę, buvusią politike, tikėdamiesi, kad ji mane įkalbės išeiti. Man skambino visokie policijos vadai, įkalbinėjo. Spėju, kad su tokiu streiku jie nebuvo susidūrę – paleistieji juk išeina iš sulaikymo įstaigos. Jie nežinojo, ką su manim daryti.
Televizija nevažiavo. Beje, LTV viešai skelbia tik vieną mobilųjį telefoną – „Bėdų turgaus“ (ir tą patį sužinojau tik numeriu 118, LTV tinklalapyje, kurio kopiją man atvežė, nė vieno mobilaus telefono numerio nėra). Juo skambinti, žinoma, nenorėjau. Jokios “karštosios linijos” LTV nėra. Stacionariųjų LTV telefonų sekmadienį (pirmąją mano protesto akcijos dieną) niekas nekėlė. Sužinojau, kad mobilioji LTV studija filmuoja rinkiminę laidą (vyko savivaldybių rinkimai) prie “Forum Palace”. Išsikviečiau taksi, taksistas nuvežė ten Pareiškimo_viceministrui kopiją ir parvežė ją priėmusio LTV darbuotojo telefoną. Su juo kelissyk kalbėjausi telefonu, šaunus vyras. Bet jo valdžia kaip dingo lyg į vandenį taip tą dieną iki pat vakaro ir nepasirodė. Užtai tas šaunusis vyrukas iš LTV paskaitė mano pareiškimą ir pradžiugino, telefonu pasakęs, kad Čiupaila atvyks į filmuojamą renginį (gal tai buvo tiesioginė laida, nežinau, televizoriaus policijos skyriuje nebuvo). Sako – gal perduoti Pareiškimą_viceministrui pačiam viceministrui? Gerai, sakau. Ir perdavė. Teisybė, zuokininkų štabui, iki viceministro neprisibrovė. Bet štabistai užtikrino jį, kad viceministras tikrai pareiškimą gaus. Bet tas viceministras Čiupaila jokių ženklų neparodė, nors mano telefono numerį turi.
Mano draugai nuskanavo Pareiškimą_viceministrui, ir jis sekmadienio popietę kartu su mano e-laišku su tokia nuoroda:
http://www.lrytas.lt/?data=20070220&id=11719696671171199404&view=6
atgulė visais LTV vadų ir vadukų e-adresais.P.S. Vasarą pastebėjau, kad aukščiau nurodytuoju tinklapio adresu kažkas pasistengė prirašyti patys pamatysit ko (šiemet, 20120-jų sausį pamačiau, kad vėl viskas kaip buvę; matyt, tinklalapio prižiūrėtojai tuos kelis šimtus komentarų ištrynė). Mano komentarai – penki pirmieji.
Daugiau nieko negalėjau padaryti – telefonų juk niekas nekėlė. Tą puslapį atsidarę paskaitykit, bus įdomu. Pirmasis komentaras mano rašytas, kiti – citatos iš įvairių šaltinių. Norėdamas suintriguoti skaitytoją, pirmąjį iš tų eretiškųjų savo komentarų čia ir rodau:
1. Apie pinigus 13:44 02-20 IP: 193.219.145.200
Pinigai mums niekada nepriklauso. Pinigus “gamina” Centrinis bankas ir SKOLINA juos komerciniams bankams už palūkanas, vadinamas bazine palūkanų norma. Vadinasi, pinigai YRA CENTRINIO BANKO NUOSAVYBĖ. Kai imate paskolą komerciniame banke, jis bazines palūkanas apsidrausdamas įrašo į sutartį. Jis nepralošia – pralošiate jūs. Maža to, taip vadinamas Aukso standartas oficialiai panaikintas 1973 metais, taigi, dabartiniai pinigai NIEKUO NEDENGTI. Jų dabartinis pavadinimas FIAT MONEY (skaitykit Google) šmaikščiai atitinka jų kokybę. Kai Centrinis bankas išleidžia naują emisiją, mums reikia eiti dirbti, kad gautume tų SKOLOS RAŠTELIŲ, vardu pinigai. Kai per savo kvailumą juos taupome, visi už visų santaupų sumas per komercinius bankus Centriniam bankui mokame palūkanas.
Vakare pavyko prisiskambinti LTV. Pradžioj telefoną pakėlė toks Nastaravičius (regis, neklystu), kuris, telefonu išklausęs Pareiškimo_viceministrui tekstą, akivaizdžiai išsigando. Kai perklausiau jo pavardės, sumurmėjo – nesvarbu – ir padėjo ragelį. Po kurio laiko prisiskambinau Dienos redaktorei. Toji, sužinojusi situaciją, aiškino, kad visos mobiliosios TV kameros rinkimuose, ir ji neturinti nei kamerų nei automobilių. Tik rytoj. Pasakiau, kad turiu ir kantrybės ir laiko, taigi, tiks ir rytdiena. Tiesą pasakius, pirmadienį turėjau eiti į paskaitas, bet tuo metu jau buvau paskambinęs šefui ir pasakęs, kad gali nutikti, jog rytoj į paskaitas neateisiu. Iš jo išgirdau – jokių problemų. Gal dėl to, kad nuo 1999 m., kai pradėjau dėstytojauti, nebuvau praleidęs paskaitų. Išskyrus atvejį, kai buvau traumuotas ir gal porą sykių supainiojau tvarkaraštį.
Kitą rytą (pirmadienį) kelissyk skambinau LTV Dienos redaktorei. Pirmojo pokalbio metu ji paaiškino, jog ji ir valdžia viską apie mane žino, tariasi. Po to dingo. Atsiliepdavo moteris, prisistatanti „Gamybos vedėja“. Toji šnekėjo, kad Dienos redaktorė viską žino, o ji pati tą redaktorę informuosianti apie mano skambutį. Arba niekas nekėlė telefono. Taip tęsėsi iki pavakarės. Maliausi iš kampo į kampą, pastebėjau, kad į tą Vilniaus 6 – tąjį policijos komisariatą skambino visokie interesantai, teiraudamiesi, ar aš išėjau. Pavakare vėl pavyko prisisiskambinti Dienos redaktorei. Ji pranešė, jog LTV valdžia nusprendusi kade LTV pas mane nebvažiuos. Prisipažinsiu, ne itin draugišku tonu pasakiau tai, taip išeitų, ne kažin ką tesprendžiančiai moteriškei, kad jiems ne tik teks atvažiuoti, bet dar ir gėda bus.
Tiesa, dieną buvo atvažiavusi policijos valdžios siųsta psichologė, pagal amžių tinkanti man į dukras. Šnekėjo šį bei tą, kalbėjo dviprasmybėmis, bandė mane „gaudyti“. Klausinėjo, ar nevartoju vaistų, ką pagalvoju, išgirdęs žodį „vaistai“, ir panašiai . Nors neatrodė agresyviai nusistačiusi mano atžvilgiu, atsirado negera nuojauta. Dar ir todėl, kad tuo metu dirbusi pamaina (ketvirtoji iš eilės), skirtingai nuo pirmųjų trijų, demonstravo neigiamą nusistatymą mano atžvilgiu. Pamainos vadas, toks jaunas juodukas, pasakė, kad 17 valandą, kai baigsis viršininkų darbo laikas ir jis imsis vadovauti policijos skyriui, pirmiausia išgrūs mane lauk. Atsakiau, kad sėdėsiu ant laiptų ir niekur neisiu. Teisybė, vakare jis manęs grūsti nebebandė. Spėju, kad aukštoji valdžia jam liepė „užvažiuoti“ ant manęs, jis taip ir padarė.
Vakare atėjo aplankyti šefas su bendru pažįstamu, gal valandą abu įkalbinėjo mane eiti namo, kvietė eiti papietauti į kavinę, sakė, kad išlėksiu iš darbo. Atsisakiau kur nors eiti, kol nepamatysiu savo interviu per LTV. Išsiskyrėm nesusipykę.
Vakarop koridoriuje, kuriame bazavausi, šalia manęs atsirado keista kompanija: vaikinukas, prisistatęs 4 – to kurso AU grupės iš VGTU Elektronikos fakulteto studentu ir pogirtis mano sudėjimo vyriokas su mergina. Jų elgesys atrodė keistas: „studentas“, kai vyriokas nuėjo, glostė merginos šlaunis, jos stambusis kavalierius tai „pamatė“, keikėsi ir grasino, bet net nestumtelėjo. Nuo jų pusės dvelkė keistu kvapu. Man kažkodėl ėmė džiūti burna. Po kurio laiko visi trys išėjo.
Apie 20:30 beveik vienu metu iš budinčiojo patalpos į koridorių atėjo du mano draugai ir du ponai baltais chalatais. Mano draugai pasirodė kiek anksčiau. „Baltųjų“ vyresnysis pradžioje nesusigaudė, kad tiedu pas mane. Kreipėsi į mane – na, kas nutiko? Išsyk supratau – tokiu šaltu žiaurumu dvelkiančiu veidu turėtų būti psichiatras. Tuo metu manęs kažko paklausė vienas iš atėjusių draugų, ir p. Develtov (tokia buvo psichiatro pavardė) akivaizdžiai pasimetė. Pasiūlė užeiti į atskirą kambarį, užėjome visi kartu. Pasakė keletą nereikšmingų frazių, pasiūlė A3 formato kortelėje, kurią laikė rankose, parašyti, jog atsisakau vykti į konsultaciją. Kur? – klausiu. Reikėtų važiuoti – atsako gyd. Develtov. Kodėl atvažiavote? – klausiu. Policijos budintis kvietė – sako p.Develtov. Nueinu pas policininkus – tie sakosi nekvietę. Kas čia per kortelė? – klausiu pono Develtov. Nieko tokio – sako jis, - tai tik formalumas. Paimu kortelę – joje parašyta, kad Eugenijus Paliokas yra „psich. lig.“, apibrauktas ratukas ties užrašu „ūmi liga“, kitoje vietoje apibrauktas ratukas ties užrašu „atsisako maisto ir vandens“. Kaip matysite vėliau, į klausimus – kas kvietė psichiatrus, kas nustatė man „ūmią ligą“ ir kas melagingai įrašė, kad aš „atsisakau maisto ir vandens“ - Vilniaus policijos valdžia neatsakė man iki šiol. Gyd. Develtov savo (mano??) kortelės kopijos padaryti neleido. Bet mano draugai surašė liudijimą to, ką matė, ir jį pasirašė. Psichiatrai nebeužsibuvo – išvažiavo.
Bet slogutis liko. Supratau: jei būčiau buvęs vienas, greičiausiai jau gulėčiau psichiatrinėje ligoninėje „prifarširuotas“ vaistų. Į klausimą: Ar, psichiatrijos gydytojams paprašius pagalbos, policijos pareigūnai privalo ją suteikti, ar ne? – iš Vilniaus policijos valdžios negavau iki šiol. Supratau, kad žmonės (??), tvarkantys incidentą su manimi, atsiųsdami psichiatrus, priėmė sprendimą.
Nusprendžiau apleisti Vilniaus 6 – tojo policijos komisariato patalpas. Pirmadienį, vasario 26 d., apie 21:30, išėjau kartu su abiem taip laiku atėjusiais draugais.
Savo reikalavimų neatsisakau. Žmonės turi žinoti tiesą apie tai, kas vyksta.
Nors tai įrodyti kol kas sunku, manau, kad visa tai man nutiko dėl tokių ir panašių komentarų, kaip aukščiau nurodytieji, kurių per paskutiniąsias dvi savaites nemažai prirašiau įvairiose interneto svetainėse.
Tą patį ir toliau darau. Dabar mano automobilis stovi su dviem peiliu iš šono pradurtom padangom, telefonas maždaug prieš savaitę iki minimų įvykių dingo (tuo pačiu praradau ir SIM kortelę su telefonų knygele), naujasis “kvailioja“, mano e-laiškai „blogai vaikšto“, o internetas „trūkinėja“.
Aš nesustosiu. Ir laimėsiu.
Komentare Apie pinigus slypinčią esmę supratau ISM - e beskaitytamas Matematinių Modelių Ekonomikoje kursą. Tose knygose matematikoje po truputį "skiedžiama". O matematikai nemeluoja. Pradėjau aiškintis, kame reikalas - ir še tau! Tada draugų matematikų (ir nematematikų) prašiau rasti mano samprotavimuose klaidą. Nerado. Studentams žadėjau pridėti balą - nerado ir jie. Tada pradėjau leisti tuos teiginius į viešumą. Maždaug nuo 2007 metų vasario mėnesio antrosios savaitės. Rezultatus žinote. Man jokie kaltinimai dėl tų "revoliucinių" tekstų nepateikti. Bet gavau elektrošoko, antrankius ir pasėdėjau areštinėj.
Vadinasi, tai, ką rašau apie pinigus ir bankus - teisybė.
Rašiau Vilniaus VPK viršininkui – iš Viešųjų ryšių specialistės Mizaraitės gavau pasiūlymą apskųsti policijos pareigūnų veiksmus. Tada policija atliksianti tyrimą. Į pakartotinį laišką neturiu atsakymo.
Vilniaus 6 – tojo policijos skyriaus ir Vilniaus patrulinės tarnybos pareigūnams įrašiau dvi padėkas. Jų elgesiu, tolerancija ir žmogiškumu tikrai buvau nustebintas. Pirmąją padėką parašiau pats popieriaus lape, antrąją - jų pasiūlytame specialiame žurnale. Vieno jų mestą frazę – rytoj gal nebenorėsite rašyti - supratau vėliau, sužinojęs, kad pamainos žurnale man įrašytas 3,33 promilių girtumas. Policijos skyriuje ant sienos yra toks alkotesteris, sujungtas su kompiuteriu (anot policininkų. Kai vėliau bandžiau gauti to kompiuterio išvadą, jos negavau. Gali būti, kad jos nėra išvis. T.y. tas alkotesteris jokiam kompiuteriui savo duomenų neperduoda, ir joks printeriu atspausdintas neblaivumo patikros rezultatas neegzistuoja. Drįstu šitaip teigti, nes buvau patikėjęs, jog mano girtumo patikrinimą parašais patvirtino 3 policininkai. Kaip iš tikro buvo, galit patys pamatyti.) Aš tan aparatan nepūčiau. Kas pūtė, nežinau. Spėju, kad niekas. Žurnale nėra mano parašo. Gydytojai (o tik jų patikra juridiškai galioja) manęs netikrino. Galų gale, atvežė mane, pakratytą elektrošoku, 23 val. vakare, o Pareiškimą_viceministrui, kaip matyti pareiškimo apačioje, rašiau 7:30 ryte. 3,33 promilių turintis žmogus vargu beprisimintų, kas buvo vakare. Nepaisant to, kad, juridine kalba kalbant, man girtumas nebuvo nustatytas, viceministras Čiupaila, mano bendradarbis, kitiems mano bendradarbiams pasakojo, kad aš buvęs „girtut-girtutėlis – 3,6 promilių girtumo“.
Man reikia viešumo. Reikia rasti įvykio „Katpėdėlėje“ liudininkus. Žmogus, tempiamas nuo priešingos įėjimui sienos per visą kavinę laukan, surakintas antrankiais, trankomas elektrošoku ir šaukiantis Lietuva! Lietuva! – turėtų įsiminti.
Kavinėje prie manęs buvo pribėgusi mergina ar moteris, prisistačiusi žurnaliste – klausė mano vardo ir pavardės. Pasakiau, nors nežinau ar ji gerai išgirdo – elektrošoko smūgiai trukdė raiškiai kalbėti. Atsiliepkite, prašau.
Lauke, kol dar nebuvau perduotas Vilniaus Patrulinės policijos pareigūnams, prie manęs priėjo jaunas vaikinas, sakė, kad viską matė ir galės paliudyti. Jam sakiau savo vardą, pavardę ir adresą - Taikos 20 - 87, sakiau, kad gyvenu visai šalia "Katpėdėlės". Atsiliepkite, prašau.
Visiems, paliudysiantiems tiesą ar turintiems idėjų, kaip surasti liudininkus, būsiu dėkingas.
Mano e - adresas eugenijus.paliokas@gmail.com , jei reikalingas mano telefono numeris - rašykite e-laišką.
Telefono skambutį paskaitų metu išjungiu.
Ne policija – saugos tarnybos yra problema.
Policija neturi elektrošoko – saugos tarnybos turi. Studentai pasakojo, kad yra gavę nuo apsauginių su „parakanu“ – nuo rankos mosto išsineriančia metaline „antena“. Policininkai labai kritiškai kalbėjo apie elektrošoko naudojimą – širdininkui jis gali būti mirtinas. Sakė, kad paparastai žmogus nuo elektrošoko krenta kaip pakirstas. Vienas klausė – kelnių neprikrovei? Mat, raumenys nuo elektros iškrovos spazmuoja. Aš neparkritau, gal mano varža didelė. Spėju, kad dėl to„Falck Security“ apsauginiai ir talžė mane tuo elektrošoku be perstojo – negalėjo suprasti, kodėl nekrentu. Kaip sakė administracinės bylos, iškeltos dėl šio įvykio, tyrėja, „Falck Security“ apsauginiai ir „Katpėdėlės“ savininkė parašė pareiškimą policijai, kad aš girtas ir nebestovėdamas ant kojų kabinėjausi prie lankytojų, prašinėjau dar išgerti. Kodėl jie taip parašė? Neturiu kito paaiškinimo, išskyrus mano kalbas ir raštiškus komentarus apie pinigus ir bankus. Beje, tyrėja dirbo iki vasario 28 dienos (aš iš 6 – tojo policijos skyriaus išėjau vasario 26 d 21:30), po to atidavė bylą teismui. Tyrėja apklausė tik pareiškėjų nurodytuosius liudininkus, kitų neieškojo. O aš šį semestrą turiu 35 valandas paskaitų per savaitę.
Rašiau Lietuvos Televizijai, Lietuvos Rytui, Delfi.lt, Balsas.Lt, Omni.lt – niekas neatsakė. Matyt, jiems neįdomu. Tikiuosi, kad Jums įdomu. Tikiu, kad tiesa nugalės.
Kelis sekančius straipsnius derėtų skaityti tokia tvarka:
Pareiškimas viceministrui,
Išeinu,
PsichLig,
Help,
Gerb,
Gerbiama.
Eugenijus Paliokas,
Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas
Pranešimai
