Kaip kubiliaus padirbdinto kubilo šonus veržia lankai idant vanduo, kur kubile, anų neišpūstų, taip ir Kubilių Andrius Pasaulinę Kreizę kreizėjo diržų vienos jam žinomos Pasaulio šalies publikai veržimo būdu nugalėsiąs.
Dabar gi ir TVF anojo receptūrą perima...
Gal gi pašaudyt kokiom nors guminėm ar plastikinėm kulipkom, kaip anas Kreizės NeNuGalėtojas pašaudė, nesiruošia?
Kai šių metų pavasarį Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid Maskvoje susitiko su vis labiau agresyvėjančios teroristinės Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, ne vienas, tame tarpe ir Lietuvos politikos mokslininkai drauge su nepriklausoma žiniasklaida šiurpo, tačiau tai vertino kaip atsitiktinę klaidą.
Tačiau kai šių metų rudenį Estijos vadovė pareiškė, kad jos valstybė turi likti tarp šalių, kurios savarankiškai veda dialogą su Maskva, tapo aišku, kad ši Baltijos sesė pavojingai krypsta nuo reikiamo, Lietuvos strategų nubraižyto kurso.
Ilgai laukti tragedijos nereikėjo – šių metų spalio 16 d. Estijos prezidentė jau ne šlapia smirdančia chloruota mazgote sušėrė, bet atvirai sjovė į Lietuvos veidą tirštai rienų skreplį pareikšdama, kad artėjančią vasarą kviečia teroristinės Rusijos vadovą V. Putiną atvykti į Estiją.
Ši žinia iš Estijos tiek šlykšti, kad jos valstybinis transliuotojas (VT) savo svarbiausioje spalio 16 d. naujienų laidoje „Panorama“ net neužsiminė.
Kaip žinoma, Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda yra aiškiai pasakęs, kad santykiuose su Rusija reikia klausyti ir vykdyti ne tik tai ką nurodo didžiosios pasaulio valstybės, bet būtina, kad tarpusavyje veiksmus derintų Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija. Atskirai negalima priimti jokių savarankiškų sprendimų.
Tad Lietuva pasauliui išlieka žinoma kaip bene vienintelė likusi valstybė, kuri gina vertybes, kovoja už žmogaus teises, demokratiją ir be kompromisų kovoja su vis labiau agresyvėjančios Rusijos grėsmėmis, vis didesne Kinijos grėsme bei paskutiniojo Europos diktatoriaus valdomos Baltarusijos branduoline grėsme.
Eksperimentui atrinkti dalyviai turėjo atitikti tam tikrus kriterijus - dirbti, mokytis ir (arba) gyventi Paryžiaus-Saclay studentų miestelyje ir sutikti pasinaudoti paslauga bent 8 kartus per visą 4 savaičių eksperimento laikotarpį.
Siekiant užtikrinti įvairesnę patirtį, naudojami du skirtingi „Renault ZOE Cab“ prototipai:
„ZOE Cab“ viduje galima rasti jutiminius ekranus, padedančius keleiviams jų kelionės metu. Keleiviai gali stebėti savo kelionę realiu laiku, reguliuoti temperatūrą bei muziką, kuri, priklausomai nuo „ZOE Cab“ prototipo, skambės per automobilio garsiakalbius arba muziką pasirinkusio keleivio galvos atloše. Tokiu būdu garsai artimi natūraliai klausai, atkuriamas tikslus garsų perteikimas, kad jie būtų kuo tikroviškesni ir keleivis visiškai į juos pasinertų. Galimos trys programos: aktyvi, norint išbudinti mieguistus keleivius; pogulio, kad keleiviai galėtų pailsėti ar net nusnausti; raminanti, kad padėtų atsikratyti įtampos.
Šiam „ZOE Cab“ eksperimentui pritaikyta išmaniųjų telefonų programėlė „Marcel Saclay“. Programėlė suteikia galimybę sekti savo kelionę, taip pat iškviesti automobilį arba rezervuoti jį iš anksto. Vartotojams tereikia nurodyti savo buvimo vietą, kelionės tikslą bei keleivių skaičių, o programa nukreips į artimiausią susitikimui tinkamą vietą ir pateiks numatomą atvykimo laiką. Šia paslauga siekiama užtikrinti, kad būtų apimtas visas studentų miestelis, o tam naudojama 12 įlaipinimo/išlaipinimo taškų, pasirinktų pagal labiausiai lankomas vietas.
Prancūzijai siekiant tapti pirmaujančia šalimi autonominių transporto priemonių kūrime, vykdoma novatoriška eksperimentų programa, kurioje dalyvauja ir „Renault“ įmonių grupė. „Renault“ ir „Nissan“ su „Waymo“ 2019 m. birželio mėnesį pasirašė išskirtinį susitarimą dėl autonominių judumo paslaugų Prancūzijoje ir Japonijoje. Paryžiaus regionas ir „Renault“ įmonių grupė taip pat ieškos būdų kaip įgyvendinti autonominio judumo paslaugą nuo „Roissy-Charles de Gaulle“ oro uosto iki Paryžiaus verslo centro „La Défense“.
October 14, 2019 lrytas.lt Central/Eastern Europe, Foreign affairs, Latest, Lithuania
Lithuania should take note of changes in Washington’s policy toward Minsk
During a visit to Minsk, US Deputy Secretary of State D. Hale announced that after a break of 11 years, the countries will once again be represented at the level of ambassadors. The US embassy proclaimed this to be a “historic moment.”
It is still early to call the high ranking US diplomatic visit or the return of ambassadors as historic, but a thaw in the countries’ relations is clear, Lietuvos rytas paper writes in its editorial.
This is also displayed by unprecedented diplomatic engagement – last Month, now former US president’s national security advisor J. Bolton visited Minsk.
Washington promises Minsk to reduce sanctions (they were already reduced once in 2016) though it demands more progress during the parliamentary elections due in Belarus this November and presidential elections due in August next year.
In other terms, if A. Lukashenko does not turn to violence against the opposition and the elections are recognised as legitimate, the sanctions will be cancelled.
This sort of turn in regard to A. Lukashenko, who is called the last dictator in Europe, cannot be explained by his regime becoming more democratic, albeit Minsk has avoided open repression against the opposition as of late.
The real reasons for the changes in Washington’s policy are likely to be pragmatic. US relations with Russia following the Crimean annexation became especially hostile and Moscow’s efforts to make Belarus even more dependent force to offer A. Lukashenko a counterbalance – cooperation with the West.
Bendrovės analitikai nustatė 332 bendroves, kurios į ES teritoriją perkėlė dalį savo verslo, pervežė bent dalį darbuotojų arba įsteigė naujas organizacijas. Šešiasdešimt iš jų tai pradėjo daryti nuo kovo mėnesio, kai „Brexit“ turėjo įvykti pagal pradinius planus, rašo agentūra „Bloomberg“.
Tyrimo duomenimis, pagrindine darbuotojų ir biurų perkėlimo kryptimi tapo Dublinas, pagal populiarumą aplenkęs Liuksemburgą ir Paryžių.
nuo 2019 m. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija
Istorija
1935 m. rugsėjo mėn. Lietuvos vyriausybė įsteigė pirmąją aukštąją pedagoginę mokyklą – dvimetį pedagoginį institutą Klaipėdoje, kurio pagrindinis uždavinys buvo rengti mokytojus reformuotai pradinei mokyklai ir plėtoti pedagoginius mokslus Lietuvoje. 1939 m. kovo mėn. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, Pedagoginis institutas įsikūrė Panevėžyje, o tų pačių metų lapkričio mėn. perkeltas į Vilnių ir pavadintas Vilniaus pedagoginiu institutu.[1][2]
1941 m. gegužės mėn. institutas pertvarkytas į keturmetę aukštąją mokyklą. 1943 m. kovo mėn. uždarytas, 1944 m. atkurtas. 1944–1946 m. prie jo veikė Vilniaus mokytojų institutas. 1945 m. pradėjo veikti neakivaizdinis, 1966 m. vakarinis skyrius. 1960 m. pastatyti nauji rūmai, 1978 m. fizikos korpusas. 1992 m. gegužės 20 d. LR Aukščiausioji Taryba suteikė institutui universiteto statusą, patvirtino universiteto statutą ir nuo tada jis vadintas Vilniaus pedagoginiu universitetu. [3] 2011-2018 m. Lietuvos edukologijos universitetas. [4]
В 1976 году под дипломатическим прикрытием впервые был направлен в Китай. В общей сложности за время службы совершил три военные командировки, общей продолжительностью 11 лет, а также ещё 6 лет жил в качестве гражданского лица.[1]
Действительный член российского отделения Международной академии исследования будущего (Брюссель).**[1]
Подробнее:
Tuo metu Barselonos oro uoste dėl protestų teko atidėti daugiau kaip 100 skrydžių. Katalonijos sostinės oro uostas – antras pagrindinis protestų taškas. Blokuojamas ir kelias į jo teritoriją.
Auksinis trikampis – regionas pietryčių Azijoje, Mianmaro, Tailando ir Laoso teritorijose. Šiame kalnuotame regione vietiniai gyventojai augina opijausaguonas. Antrasis pagal apimtis heroino gamybos regionas pasaulyje, nusileidžiantis tik Auksinio pusmėnulio regionui. 2008 metais pagaminta 5 % viso pasaulinio heroino.[1]
Along with Afghanistan in the Golden Crescent, it has been one of the largest opium-producing areas of the world, since the 1950s. Most of the world's heroin came from the Golden Triangle until the early 21st century when Afghanistan became the world's largest producer.[4]
During the Korean War, the first allegations of CIA drug trafficking surfaced after 1949, stemming from a deal whereby arms were supplied to Chiang Kai-shek's defeated generals in exchange for intelligence.[1] Later in the same region, while the CIA was sponsoring a "Secret War" in Laos from 1961 to 1975, it was openly accused of trafficking heroin in the area then known as the Golden Triangle.