Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Dažnas patyčių termino atitikmuo − „priekabiavimas“, tačiau jis neretai yra suvokiamas labai siaurai – kaip seksualinis priekabiavimas. Lietuvių kalboje nėra tikslaus termino, kuris atspindėtų visą elgesio įvairovę būdingą patyčioms. Galima rasti įvairių žodžių, skirtų šiam reiškiniui įvardinti: priekabiavimas, priekabės, užgauliojimas, ujimas, kabinėjimasis, pažeminimas, erzinimas.
Nors reiškinio ypatumai dažniausiai tyrinėjami išanalizuojant vaikų ir paauglių bendravimą, patyčios yra būdingos ne tik vaikams ir paaugliams – jos ir tarp suaugusiųjų.
1. R, R154 ko nors darymas kieno apmaudui, piktumui, tyčiojimasis: Kas tai? Ar tai kokios likimo patyčios? I.Simon. Šarūnas nepyko ant senio už patyčias J.Avyž. Bevelyčiau našle palikti visą amžių negu žiūrėt ramiai į šitokias patyčias rš. Patýčių darbas NdŽ. Tas velnias man vis daro patýčias Sg. Viską daro tik ant patýčių Jnš. An tų patyčių nueik, ir pamatysi, kad jau nieko nėra Rdm. Ale teip kaip an tų patyčių, gimė ir vėl mergaitė BsPIV255. Graži, giedri diena, kaip ir ant patyčių, dėl mano kelionės pasitaikė V.Piet. Jis man tai darė ant patýčių K. Iš patyčių užmušimas brš.
2. R281,353 juokavimas, juokai, pokštas: Matykit, ką patyčios kartais padaro TP1880,40. Man taip linksmai įkalnėje bežaidžiant, ima kepalas ir iškerta patyčias – prašvilpia kaip vėjas tarp kojų Mš.
◊patýčias varinė́ti tyčiotis: Tik patýčias varinė́ja, ir tiek Mrj.
Pernai jame Lietuvos vėliava buvo pakeista į Australijos, tačiau australai išsigando tokio didžiulio laivo, prasidėjo boikotai, tad nebėra jo kur dėti.
Pasak Vygando Marburgiečio, jo kariuomenė buvo tokia didelė, vien riterių apie 300, kad tai buvo netikėta ir pačiam Vokiečių ordinui.[1] Jono Liuksemburgo reikalavimu tarp tuomet kariaujančių Vokiečių ordino ir Lenkijos buvo sudarytos paliaubos ir jungtinės Vokiečių ordino bei Jono Liuksemburgo pajėgos įsiveržė į Žemaičius.
Spėčiau, kad, iškviesdamas Joną Liuksemburgą dvikovon, Margiris siekė išvengti kariuomenių susidūrimo.
Atremti tokios gausios ir stiprios kariuomenės žemaičiai nepajėgė. Buvo užimtos Aukaimio, Gedimino, Gegužės, Medvėgalio ir Žiesdytės pilys, kurios sudarė Žemaičių gynybinių pilių sistemos pagrindą. Vien Medvėgalyje, užimtame po atkaklios kovos, apšaudžius pilį padegamosiomis strėlėmis, į nelaisvę pateko apie 3000 Medvėgalio gynėjų, o iš viso bent dvigubai daugiau. Didysis Vokiečių ordino magistrasVerneris fon Orselnas ketino juos išžudyti, bet Jonas Liuksemburgas užtarė ir įsakė paleisti visus, kurie krikštysis. Pakrikštyti apie 6000 belaisvių pripažino Vokiečių ordino valdžią ir buvo paleisti.
Kadangi abi - lietuviškoji ir angliškoji - Vikipedijos rašo, jog „dvikovos taisykles pažeidęs" Margiris mokėjo išpirką/ransom, vėlgi spėčiau, jogdvikovą Margiris laimėjo. Bet mūšis/mūšiai, kurių metu buvo užimtosAukaimio,Gedimino,Gegužės,MedvėgalioirŽiesdytėspilys, kurios sudarė Žemaičių gynybinių pilių sistemos pagrindą, įvyko, ir jie, matyt, buvo mums nesėkmingi. Ar tik nebus mūšiai vykę paprasčiausiai apkaltinus Margirį „pažeidus dvikovos taisykles"? Tada ir išpirkos/ransom reikalavimas greičiau panašus į belaisvių išpirkimą, o ne į „baudą" už dvikovos taisyklių pažeidimą.
Kad Margiris buvo kilęs iš kilmingos šeimos, leidžia spėti kronikose aprašyta jo 1329 m. dvikova su Bohemijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu. Jeigu Margiris kilme nebūtų lygus karaliui, dvikova būtų neįvykusi. Tačiau Margiris pažeidė dvikovos taisykles ir už tai turėjo sumokėti. Išpirką jis mokėjo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Liudviko IV monetomis, pagrobtomis 1326 m. žygyje į Brandenburgo markgrafystės žemes.
Kronikos mini ir Margirio sūnų, kuris iškeliavo į Prancūziją ir ten vedė nežinomo vardo Klermono grafienę.[2]
Pasak Vygando Marburgiečio Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų žemėje. Ją užpuolęs Vokiečių ordinas, tačiau lietuviai narsiai gynėsi, nors jėgos buvo nelygios. Tada „pagonys, <…>, nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“.
Vėlesni autoriai pilies gynėjus ir jų žūtį dar labiau išaukštino. Albertas Vijūkas-Kojelavičius rašė: „Pilyje buvo keturi tūkstančiai karių, subėgusių ten vos išgirdus apie priešą su savo šeimynomis iš aplinkinių kaimų. Gynėjai ilgai kamavo priešą, kaudamiesi ne tik prie gynybinio pylimo, bet ir sėkmingai išsiverždami pro atvirus vartus ir užpuldami supančiuosius. Kai daugybė pilėnų žuvo, o dar daugiau buvo sužeista, kai sumažėjus gynėjui skaičiui, ėmė blėsti viltis apginti pilį, ypač dėl to, kad visaip – vienur pakasais, kitur taranais – susilpnintos sienos menkai jau besaugojo, griebtasi visiškai beviltiško sumanymo; nenorėdami pasiduoti priešui, jie nukreipė ginklus prieš save ir savo artimuosius. Sukrovę didžiulį laužą, į ugnį sumetė viską, ką priešas galėjo išgrobstyti. Jie išžudė ir sumetė į liepsnas žmonas, vaikus, visus, kurie nepajėgė ar dėl lyties, ar dėl amžiaus pakelti ginklo. Surengę saviškiams šitokį galą, patys prašėsi nukaujami viršininko, o šis paskutinis persismeigė kalaviju…“[3]
„ ... naujos technologijos, tokios kaip dirbtinis intelektas iš esmės juk gali pakeisti mokytojo vaidmenį švietimo sistemoje“, – aiškino J. Petrauskienė.
Vakar studentams daviau uždavinėlį, kokį dar prieš 5 metus nesunkiai išspręsdavo dauguma studentų; pažadėjau išsprendusiajam papildomą balą prie galutinio pažymio ir leidau naudotis viskuo - internetu, telefonu, burtų knygom. Taro kortom - kuo tik nori!
1997–2001 m. dirbo PHARE profesinio švietimo ir mokymo reformų koordinavimo centre projektų vadove, Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūroje Tarptautinių programų skyriaus vedėja, direktoriaus pavaduotoja.