2

20100102

Šiandienos data.

Draugas, matematikas, pastebėjo.

Simetrija.


Jin-Jan.


Dvi kryptys.


Du židiniai.


Dvejetas yra pirmasis „tikras skaičius“.

Jis duoda galimybę lyginti ir priešinti.

Dvejetą galima suvokti ir neigiamai ir teigiamai.

Viskas turi dvi puses: tikrąją ir išvirkščiąją.

Pasaulyje daugybė porų ir jų simbolių: regimas – neregimas pasaulis, vyriškumas – moteriškumas, teiginys – neiginys, dešinė – kairė, jaunystė – senatvė, amžinybė – laikas.

Krikščionybėje: Adomas – Ieva, Kainas – Abelis, Mozė – Elijas, Senasis – Naujasis Testamentai, Įstatymas – Evangelija, duona – vynas, kūnas – siela.

Priešingybių poros, kai vienas iš jų asocijuojasi su kažkuo negeru: Dievas – Velnias, Dangus – Pragaras, gyvenimas – mirtis, pamaldumas – nuodėme, dora – yda, saldus – kartus.

Antikoje manyta, kad skaičius 2 turi moteriškų savybių. Šis skaičius simbolizavo vaisingumo deives, Motiną Žemę (Magna Mater).

Pasak pitagorininkų, moteriški skaičiai, tarp jų ir dvejetas, siejasi su blogiu ir yra kaip moteriškumo ir nesantaikos simbolis.

Romoje skaičius 2 laikytas požemio, arba mirusiųjų pasaulio, dievo Pluto skaičiumi.

Viduramžių teologai skaičių 2 laikė blogio ir priešpriešos skaičiumi, teigdami, kad jis griauna vienovę iš ko ir kyla žmonių tarpusavio ginčai.

Vokiškuose žodžių Entzweiung (kivirčas, prieštaravimas) ir Verzweiflung (neviltis, nusivylimas) dalį sudaro žodis zwei (du).

Naujajame Testamente skaičius 2 tai apsisprendimo ir pasirinkimo skaičius: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“, „Kiekvienam veriasi dveji vartai (erdvūs ir ankšti) ir yra du keliai (platus ir siauras), tačiau tik vienas jų veda į gyvenimą“.

Skaičius 2 nuo senovės buvo taip pat ir patikimumo simbolis.

Dualizmas.

Dviprasmiškumas.


2+2 = 2•2 = 2²=2^2

Bitas.

Dvejetainė skaičiavimo sistema.

Baitas, kilobaitas, megabaitas, gigabaitas, terabaitas.

n elementų aibė turi 2•2•2•...•2 =2^n poaibių.

Yra 2^(2^n) matematinėje logikoje sutinkamų n kintamųjų Būlio funkcijų.

Erdvėlaikis – keturmatis.

Kvaternijonai, nusakantys padėtį ir sukimąsi trimatėje erdvėje – irgi.

Oktonionai – aštuonmačiai.

Sedenionai – šešiolikmačiai.

Įmanomos jų išraiškos matricomis - kvadratinėmis, 2^n x 2^n.

Turinčias du židinius elipses, kuriomis judame, piešia skritulio, riedančio dvigubai didesnio viduje, taškas.

Gal Pasaulis – 2^n - matis?

Laikas

Laikas ir erdvė neatsiejamai priklauso vienas nuo kito.

Archainių tautų supratimu - laikas yra cikliškas.

Illius temporis - ikilaikinis laikotarpis, kada gyveno dievai ir didvyriai.

Dievams sukūrus visatą (kosmogonija) laiko tėkmė prasideda, tačiau laiką visada galima atnaujinti - ritualai, šventės skirtos atkartoti kosmogoniją - sunaikinti praeitį ir grąžinti laiką į pradžių pradžią.

Archainių kultūrų supratimu - istorija yra neigiamybė, kurią reikia sunaikinti atkuriant kosmogoniją.

Laiko prasmė labiau išplėtota induistinėje-budistinėje, Artimųjų Rytų, Mezoamerikos civilizacijose - ten laikas nors ir suvokiamas cikliškai, tačiau jis jau skaičiuojamas eromis (baktunai, kalpos ir kt.), kurių sandūroje įvyksta laiko atnaujinimas.

Laiko begalybės ir cikliškumo idėja buvo panaikinta žydų - judaizme (taip pat jo paveiktoje krikščionybėje, Europos kultūroje) laikas suvokiamas kaip tarpsnis tarp dviejų illius temporis: kosmogonijos ir apokalipsės.

Pagal šią sampratą po apokalipsės istorija bus sunaikinta ir žmonija bus grąžinta į belaikę erdvę.

Apokalipsė (gr. αποκαλυψις – apsireiškimas) – sąvoka, reiškianti paslapties, nežinomos didžiajai žmonijos daliai, atskleidimą privilegijuotiems asmenims dažniausiai per angelus.

Anksčiau tarp helenizuotų žydų apokalipsės sąvoka vartota apibūdinti raštams, kuriuose pranašišku ir parabolišku stiliumi aprašoma pasaulio pabaiga (pvz., Barucho apokalipsė).

Šiuo metu sąvoka apokalipsė dažniausiai naudojama nusakyti pasaulio pabaigai, didžiulio masto katastrofai.

Laiko matavimas grindžiamas periodiniais astronominiais arba fizikiniais reiškiniais (procesais).

Astronominėje laiko sistemoje laikui matuoti naudojamasi žvaigždžių, Saulės, Žemės, Mėnulio judėjimu dangaus sferoje.

Ilgų laiko tarpų vienetas – atogrąžiniai metai, trumpesnių – sinodinis mėnuo ir žvaigždžių para.

Para (žymima d) dalijama į 24 valandas (h), valanda į 60 minučių (min), minutė į 60 sekundžių (s).

60.

Kapa.

Kodėl būtent 60?

Kodėl šumerai naudojo šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą?

Kodėl iki šiol ji tebegyva mūsų laikrodyje?

Kodėl ja tebematuojami kampai?

Metai prabėga kai apsukame pilną ratą aplink Saulę.

Elipsine orbita.

Kas mus laiko toje orbitoje?

Nematematikai greičiausiai nežino, kad elipsės ilgį apskaičiuoti – nelengva.

Bet įmanoma.

Pažiūrėkit antrąją formulę.

Ji tiksli.

Ta graikiška raidė ε (epsilon) žymi elipsės ekscentricitetą.

Mūsų orbitos aplink Saulę ekscentricitetas lygus 1/60.

Rimta priežastis šešiasdešimtainei skaičiavimo sistemai rastis?