Mėgindami išnagrinėti ir atsekti žodžio "
Lietuva" kilmę, iš karto susidursime su stiprokais tabu.
Mums kliudys mūsų būdo kuklumas, nusistatymas neišeiti iš savo dabartinės valstybės ribų, neužgrobti, kas svetima, ir apskritai, neapsijuokinti, besiekiant per toli.
Tačiau mokslo srityje toks nusistatymas prilygs akių užsirišimui, prieš pradedant šaudyti. Iš kitos gi pusės, nusižeminimas slogsna* padarys mus šališkais: būsime patys sau priešais, visur besirikiuodami grobikų palydovais ir papūgomis.
---
* "inferiority complex"
Kaip to išvengti, nenuklystant į fantaziją?
Reikės nusikratyti asmeniško iš anksto susidaryto nusistatymo "už" ar "prieš" kokį nemalonų faktą ar teigimą. Reikės prisiversti žiūrėti į praeityje pasitaikančius, kad ir garbingiausius ar skaudžiausius mums įvykius, vienodu šaltumu, nebandant jų nei paslėpti, nei išpūsti. Visiško bešališkumo pasieksime tik tada, kai užmiršime viską, ką ligi šiol "tikrai" žinojome (kas mums buvo kalama galvon nuo mokyklos suolo) ir ką buvome priėmę be kritikos.
Svarbiausia gi turime išsižadėti noro "ką nors įrodyti", ką mes patys iš anksto suplanavome. Tai būtų šventvagystė, — mūsų garbingos praeities niekinimas ir kraipymas ranka rankon su mūsų priešais.
Bešališkas tyrinėtojas pasižymi tuo, kad jis savo aptinkamos medžiagos neskirsto, nerūšiuoja į "gerą" ir "blogą", į priimtiną ir atmestiną. Jis yra faktų vergas, o ne jų žiaurus tironas; faktai veda jį kur norėdami, o ne tyrinėtojas juos stumdo, kur tinkamas. Jisai seka dažnai vos beįžiūrimais senolių pėdsakų vingiais, nesipriešindamas ir nesirūpindamas, kur jie nuves, nes tik tuo keliu tegali surasti pamažu iškylančią tiesą.
Negrįžtamai praėjo tie laikai, kada Bizantijos scholastai tris dienas diskutuodavo, kiek milijonų angelų galima sutalpinti adatos smaigalyje. Lygiai taip pat niekas jau nebetiki sausu, scholastiniu nagrinėjimo metodu, kai autorius paskęsta nereikšmingų detalių milijone, iš kurių nesuseksi nei pradžios, nei galo kokios nors logiškos minties, - o išpylęs keliasdešimts nuobodžių puslapių, staiga pareiškia: štai kas ir reikėjo įrodyti. Kaip cirko magikas, jisai stengiasi paskandinti žuvytę - norimą paslėpti didelės reikšmės faktą - neutralios dokumentacijos jūroje, kuri su tuo faktu nieko bendra neturi. Kol tyrinėtojas tik beria ir beria visą enciklopediją datų ir įvykių, jų nesurikiavęs ir neįvertinęs, jis tėra tik archyvaras-eruditas, o ne istorikas, nes nemoka suvaldyti savo atminties, kuri įsivyrauja išminties sąskaiton.
Pagaliau dar viena pasenusi priemonė, kada 20 amžiaus antroje pusėje griebiamasi gudriausių, painiausių, migločiausių filosofavimų tik retais protarpiais paremtų vienu kitu faktu. Tai kitas kraštutinumas lygiai nemoksliškas. Ypač negrįžtamai praėjo laikas akiplėšiško senų dokumentų ginčijimo, juos nuneigiant be skrupulų, kur tik jie prieštarauja a priori* nusistatytai "linijai". Vien iš to jau pastebime, jog kažkas netvarkoje, o juo daugiau ginčų su šaltiniais, tuo esame tikresni, kad vyksta bandymas ką nors nuslėpti.
---
* savo iš anksto susidarytu šališku nusistatymu
Be to, modernus proistorikas jau nebesiremia vien rašytais, kartais labai retais dokumentais. Jis kviečiasi pagalbon viską, kas tik įmanoma: gamtos ir gyvių evoliuciją, hidrografiją, hidronimiją, kalbotyrą, toponimiją, ekonomiką, senovės prekybą, susisiekimą, etnologiją, archeologiją, mitologiją, paleografiją, kartografiją, datavimą, pasirėmus ledynų amžių periodais, - arba ledynų metinėmis nuosėdomis, ar medžio kamienų metiniais žiedais, ar pagaliau pačiais moderniškiausiais metodais: molinių puodų magnetinės krypties analizė, proistorinių židinių tokia pat analizė, anglies 14 radiacijos analizė ir t.t., ir t.t.
Susirinkęs apsčiai įvairiausių sričių faktų užrašų, visai jų nevertindamas, nerūšiuodamas ir nebandydamas a priori paaiškinti, tyrinėtojas imasi antros darbo dalies - tų visų duomenų sintezės.
Laimingas, jei suranda kokį vedamą siūlą, ir visi faktai susiklosto, paaiškina, vienas antrą papildo. Jeigu ne, jei nors vienas fizinis veiksnys ar senovės šaltinių užrašas nesiderina, - tyrinėtojas nulenkęs galvą grįžta prie rašomo stalo ir peržiūri visą darbą iš naujo, bandydamas nustatyti, kodėl atsirado prieštaravimas.
Tokius mokslinio tyrimo dėsnius privalome taikyti ir šios knygos puslapiams, norėdami atstatyti nežmoniškai sujauktą ir iškraipytą mūsų praeities istoriją, kuri, būdama visų seniausia, kliudo daugelio kitų veiksnių šališkumams.
Pradėkime tad nuo Lietuvos vardo kilmės klausimo. Užsimojome ištirti vieną seniausių Baltų kalbos šaknų, kalbos, kuri savo ruožtu yra seniausia Europoje, - na, tai tirkime iš pagrindų, nieko nerūšiuodami ir nepraleisdami. Kitaip neapsimoka nė pradėti. Teisingai didžiuojamės savo kalbos senove, bet, susidūrus su to teigimo konkrečiais įrodymais, argi mums pritrūks drąsos "iš praeities stiprybės pasisemti"?
Galiausiai, apsiėmę tokį platų darbą, naudokime mūsų tyrimo objekto dydžiui pritaikytas priemones, nes, jei imtume dramblį tyrinėti mikroskopu, geriausiu atveju rastume tik blusų...
0 Lietuvos vardas tai mastodontas, kuris vos išsitenka Europos žemyne. Jo kilmės iš Lietaukos raisto neišvesi, nors ir tokių bandymų būta. Jei 1918 metų Lietuvos ribose dar galima būtų šiaip taip aiškinti tą vardą iš kokios pelkės ar upelio, tai susidursime su visišku fiasko, norėdami, kad tas pats upelis pateisintų LITOVIA vardą šiaurės Prancūzijoje.
"Tikimumo spragą" galėsime moksliškai pašalinti, tik suradę tokią prošaknį, kuri tą senovinį vardą pateisintų ne tik šių dienų Lietuvos teritorijoje, bet visur, kur tik jis aptinkamas, ir visuose amžiuose. Be to, turime griežtai skirti tyrimo plotmes. Negalima juk suplakti Lietuvos tautos, Lietuvos vardo ir Lietuvos valstybės. Tai trys atskiros sritys, kartais visai nieko bendra neturinčios. Todėl jas čia atskirai paeiliui nagrinėsime.
Laikas jau mums atsikratyti šablonų ir nemoksliškų mūsų istorijos traktavimų. Faktų, tyrimo disciplinoje nepakanka paimti žiupsnelį senai žinomų citatų ir jas pavartoti žaliu pavidalu, nesurišant ir nepaaiškinant jų tiriamo objekto požiūriu. Faktas, sako Pirandello, yra lyg tuščias maišas: kad stovėtų, reikia jį prikimšti prasmės.
SOPHIA, 1987, oil on canvas, 24"x18", collection of the artist. 
Man with a Lion Mask, 1994, egg tempera on board, 14"x41" 
King with a Golden Crown, 1987, oil on canvas, 38"x34", collection of the artist. 
Eglė, 1981, oil on canvas, 24"x36", private collection. 
Petronous, mixed media on paper, 30"x24", private collection. 
Pegasus, watercolor, 39"x24", collection — Children's Hospital, Philadelphia, PA. 
Icarus, 1975, oil on board, 40"x50", collection — American Academy of Arts and Science, Boston, Mass. 
Song of the Animals, 1994, oil on gesso board, 16"x20". 
Vaidilutės, 1994, oil on canvas, 28"x34", collection of the artist. 
Aurora, 1979, watercolor, 30"x24", private collection. 
Neptune, oil on canvas, 36"x30", private collection. 
Pranešimai
