Karaliaus Mindaugo dvaras

Esu anykštėnas. Liepos 6-toji, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena - mano gimtadienis. Todėl nesmerkit už tai, kad įdėjau Tomo Baranausko, kurį gerbiu, palaikau ir kuriam linkiu ryžto, ištvermės ir sėkmės, straipsnį.

T.Baranauskas

Užmirštas karaliaus Mindaugo dvaras

Mindaugo karūnavimo dieną galima paminėti įvairiose vietose ir įvairiuose renginiuose, kurių organizatoriai siūlo kartais su Mindaugu susijusią, kartais – nelabai susijusią, o kartais – ir visai nesusijusią programą. 1253-aisiais karūnavimo iškilmės vyko vienoje vietoje – Mindaugo dvare. Vėliau ši vieta užsimiršo, kaip ir pats karūnavimas, kaip ir jo data, kaip ir pats Mindaugas.

Visi šie dalykai į mūsų istorinę atmintį grįžo skirtingu laiku ir skirtingais keliais. Paskutinė buvo Mindaugo karūnavimo vieta – ji atrasta tik prieš dešimtmetį, Mindaugo karūnavimo proga išduoto akto sudarymo vietą susiejus su 1997 m. atrastu Palatavio piliakalniu (Anykščių rajone). Taigi dabar jau yra galimybė Mindaugo karūnavimą paminėti toje vietoje, kurioje jis ir įvyko. Nuo 2003-ųjų ja kasmet pasinaudoja apie 60 žmonių. Kas norės, galės tai padaryti ir šiemet – Aukštaitijos siaurojo geležinkelio organizuojama Karaliaus valanda ant Palatavio piliakalnio prasidės pusę dvyliktos.

Kai kas gal nustebs, skaitydamas šias eilutes, nes apie tokią Mindaugo karūnavimo vietą dar nebus girdėjęs – istorinių tyrinėjimų rezultatai visuomenėje sklinda ne taip jau greitai. Kiti gali priekaištauti autoriui už pernelyg drąsų visuotinai dar nepripažinto fakto teigimą. Į šį priekaištą galiu atsakyti paprastai: abejoti, žinoma, galima – taip jau yra, kad daugelis Mindaugo laikų faktų istorijos šaltiniuose nėra paliudyti taip aiškiai, kaip mums to norėtųsi. Bet Mindaugo karūnavimo vietos nustatymui yra svaresnių faktų ir argumentų, nei, tarkime, tie, kuriais grindžiama versija, kad Mindaugas buvo karūnuotas liepos 6-ąją ar netgi visiems įprastas vadovėlinis teiginys, kad Mindaugas buvo Lietuvos valstybės įkūrėjas ir pirmasis valdovas.

Mūsų istorinė atmintis apie Mindaugo laikus atitrūkusi nuo konkrečios geografinės erdvės. Tam yra objektyvių priežasčių: Mindaugo Lietuvos geografija yra menkai pažįstama. Išliko vos viena kita užuomina apie Mindaugo veiklos vietas. 1244 m. Mindaugas nesėkmingai puolė kryžiuočių užvaldytą kuršių pilį Embutę (dabartinėje Latvijoje), 1251 m. apsigynė nuo Tautvilo antpuolio Vorutos pilyje ir pats puolė jį Tvirimanto pilyje Žemaitijoje, 1253 m. savo dvare Latavoje buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, o 1262 m. nesėkmingai puolė kryžiuočių Cėsių (Vendeno) pilį (Latvijoje). Štai ir visas Mindaugo „itinerariumas“ – penki vietovardžiai, iš kurių du – Latvijoje, o kiti trys – problemiški. Dauguma svarbių Mindaugo memorialinių vietų į istorijos šaltinius nepateko, o ir Mindaugo karūnavimo vieta vis dar nėra tokia, kurią būtų galima minėti be komentarų.

Kas gi žinoma apie Mindaugo karūnavimo vietą, kodėl ji nėra visuotinai pripažinta ir žinoma? Čia susipina įvairios aplinkybės: inercija, stereotipai ir šaltinių interpretacijos problemos.

Pagrindinis šaltinis – Mindaugo Vakarų Lietuvos žemių dovanojimo Vokiečių ordino Livonijos šakai aktas – baigiasi žodžiais: „Duota Letovijoje (in Lettowia), mūsų dvare, 1253 viešpaties metų liepos mėnesį“. Žodžiu „Lettowia“ šiame dokumente ir kai kuriuose kituose to meto šaltiniuose buvo vadinama Lietuva, todėl 1253 m. akto datavimo frazė dažnai būdavo suprantama „Duota Lietuvoje, mūsų dvare...“ Vis dėlto ši paprasta ir iš pirmo žvilgsnio nepriekaištinga interpretacija tampa mažų mažiausiai problemiška atkreipus dėmesį į kitą Mindaugui priskiriamą aktą (XIV a. falsifikatas su 1261 m. data), kuriame aprašoma Sėlos žemės riba. Pietuose ši riba vedama Šventosios upe ir jos dešiniuoju intaku Letovijos (Lettowiae) upeliu. Aprašymas nepalieka abejonių, kad kalbama apie Latavos upelį (Anykščių rajone).

Taigi Lettowia – Lietuva ir Lettowia – Latava. Abu atitikmenys nedviprasmiškai paliudyti šaltiniuose. Kuris variantas taikytinas 1253 m. Mindaugo akto datavimo formulei? Atsakymą sufleruoja kitų to meto aktų analogijos: datavimo formulėse paprastai būdavo nurodomos konkrečios vietovės, ir jeigu nurodoma, kad aktas išduotas dvare, tai šalia visada būdavo to dvaro pavadinimas, o ne abstrakti jo lokalizacija kažkurioje šalyje. Be to, viduramžių diplomatijoje buvo įprasta norma, kad valdovai susitinka savo valdų pasienyje. Mindaugo karūnavime dalyvavo Livonijos žemės magistras Andrius Štirlandas, o Sėla buvo žemė, didesne dalimi atsidūrusi Livonijos įtakos zonoje, taigi Latavos padėtis Sėlos pasienyje atitinka šią praktiką ir sustiprina tikimybę, kad Mindaugo karūnavimas buvo surengtas būtent Latavoje – karūnavimo iniciatoriui Livonijos magistrui patogioje vietoje.

Tačiau ar buvo tokio pavadinimo dvaras – juk Mindaugas neišdavinėjo savo dokumentų upelyje? Šaltiniai duoda pakankamai aiškų atsakymą ir į šį klausimą. XIV a. pabaiga datuojamame kitame Sėlos ribų aprašyme vietoj „Letovijos“ upelio tame pačiame sienos ruože kaip orientyras nurodomas „piliakalnis, vardu Lettow“. Vadinasi, šalia Latavos-Letovijos upelio stovėjo ir to paties pavadinimo pilis.

Bet prie Latavos upelio iki pat 1997 metų joks piliakalnis nebuvo žinomas. Tai davė pagrindo interpretacijoms – esą čia kalbama apie kažkokį neįvardytą piliakalnį, esantį „Lietuvos pusėje“ – esą gal čia turimas galvoje prie Anykščių esantis Šeimyniškėlių piliakalnis. Šias interpretacijas visiškai sugriovė kraštotyrininko Raimundo Guobio 1997 m. vasarą padarytas atradimas. Paaiškėjo, kad Palatavio kaimo ribose, Latavos upelio kairiajame krante, iš tiesų yra Piliakalniu vadinama kalva. Tai sužinojęs, R. Guobis iš karto kreipėsi į tuo metu Šeimyniškėlių piliakalnį tyrinėjusį archeologą Gintautą Zabielą, kuris ne tik patvirtino, kad atrastas neabejotinas piliakalnis, bet ir metalo detektoriumi piliakalnio paviršiuje aptiko keletą radinių, datuojamų XIII–XIV amžiais.

Po šio atradimo viskas atsistojo į savo vietas ir spekuliatyvios interpretacijos, regis, turėjo neišvengiamai nunykti. Realybėje atradimo kelias į viešumą pasirodė ne toks paprastas. Iš vienos pusės suveikė inercija: kai kuriems istorikams pasirodė neparanku keisti nusistovėjusias interpretacijas, prie kurių jau buvo spėta įprasti. Iš kitos pusės, atradimas nepatraukė platesnės visuomenės dėmesio. Paaiškėjo, kad, nepaisant kasmetinio Mindaugo karūnavimo šventimo valstybiniu mastu, šio įvykio vieta iš esmės niekam nereikalinga ir neįdomi.

Iš tiesų daugeliui pasirodė patogiau įsivaizduoti, kad Mindaugo karūnavimas įvykęs Vilniuje, kur šiandien vyksta svarbiausi šio įvykio minėjimo renginiai. Tai utilitarinis požiūris į istoriją, panašus į tą, kuris šiuo metu vyrauja Baltarusijoje. Pastarojoje Mindaugo karūnavimas nukeliamas į Naugarduką, kuris klaidingai įsivaizduojamas kaip tuometinė Lietuvos sostinė – apie tai rašoma ne tik šios šalies mokykliniuose vadovėliuose bei populiarioje literatūroje, bet ir moksliniuose veikaluose. Turint prieš akis tokį utilitarinį tikslą (patogumas ir politinis naudingumas), knaisiojimasis po šaltinius ir kažkur miške surastas piliakalnis tik trikdo šventinį patosą bei dvasinę ramybę.

Bet Mindaugo dvaras Latava vis dėlto pamažu skinasi kelią į viešumą. Prie Anykščių – Troškūnų kelio kelininkai šiemet pagaliau pastatė rodyklę, kuri nukreipia vis dar nelengvai surandamo Palatavio piliakalnio link. Mindaugo dienos minėjimai liepos 6-ąją ant Palatavio piliakalnio jau tampa tradicija. Kol kas tai šventė tik saujelei išrinktųjų, bet į šių išrinktųjų tarpą gali patekti kiekvienas. Tas, kuris nėra abejingas, kuris nelaukia reklamos, o domisi pats, kuris nepatingi atvykti į šį Dievo užmirštą kampelį, tas ir yra išrinktas dalyvauti kuklioje karaliaus Mindaugo puotoje.

Rasos

Buvau ceitnote. Tikiuosi, baigėsi.

Nuvažiavau Kernavėn švęsti Joninių. Po teisybei, ne Joninių važiavau, o Rasų. Mat, internete perskaičiau, kad pagonys Kernavėj švęs Rasas. Gal pavėlavau, o gal per anksti išvažiavau, bet Rasų nemačiau. Kitąmet rimčiau paieškosiu.

Jei tai, kas žemiau parašyta, kam nors bus naujiena, vadinasi, ne veltui rašiau.

Rasos (Rasa, Rasos šventė, Kupolės, Saulės, Krešės) – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Dabar beveik neįmanoma atrasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo. Šaltiniuose minima Rasos šventė, Kupolės ir kiti pavadinimai išsaugojo esminius šventės momentus, tačiau nebūtinai šiais žodžiais buvo vadinama visa šventė – galbūt tik tam tikra apeiga ar dalis. Bene pirmasis šią šventę Rasa pavadino T. Narbutas. J. Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu. Tačiau Rasa arba Rasos lieka populiaresnės už Kupoles, Saules, Krešes ar tiesiog Vasaros saulėgrįžą.

Ilgiausių dienų apeigose garbinti Perkūnas, Lada.

Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Lietus ir vanduo ne tik „apvaisina“ žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Pats pavadinimas Rasa gali būti siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasmenindavo, dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.

Nepatingėkit daugiau paskaityti.

Kodėl senosios Vilniaus kapinės – Rasų kapinėm vadinamos?

Rasos. Anot A. H. Kirkoro, dar XIX a. viduryje vilniečiai čia rinkdavosi švęsti vasaros saulėgrįžos šventės Rasų (kitaip – Kupolių, Joninių). "Kalvų apsuptame, didingų ąžuolų ir beržų svyruoklių apgaubtame slėnyje Vilniaus gyventojai rengdavo šias iškilmes. Birželio 23-iosios vakarą čia susirinkdavo lietuvių ir lietuvaičių minios, sukraudavo malkų rietuves, užkurdavo laužus ir šokdami aplinkui ar šokinėdami per juos vaišindavosi, linksmindavosi, aukodavo deivei baltus gaidžius, o merginos giedodavo deivės garbei giesmes, dažnai kartodamos priedainį: „Lada, Lada, Lada, didi mūsų deive". Anot A. L. Jucevičiaus (1846), "Vilniuje švento Jono vaikštynės yra plačiai žinomos pavadinimu eiti į Rasas, kur žaidžiama iki saulės tekėjimo. [Pastaba:] Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionierių parapijos kapinių. Tenai švento Jono Krikštytojo dieną skuba ne tiktai prastuomenė, Vytauto sostinės darbininkai ir amatininkai, prisiminti Lizdeikos laikų, bet ir aukštesnioji klasė eina pasižiūrėti į savo šeimynykščių apeigas, bet su tokiu nusiteikimu, su kokiu eitų žiūrėti dramblio arba šiaurės lokio".

Su Rasų švente siejama vietovės pavadinimo kilmė. J. Jurkšto nuomone, šis klausimas esąs atviras. Tačiau nauji duomenys apie Švento Jono akmenį, XIX a. pradžioje atsidūrusį Rasų kapinių teritorijoje, byloja už pirminę prielaidą.

Šis akmuo, A. Vojevodskaitės duomenimis, gulėjo ant kalvos, kur 1802–1807 m. buvo pastatyti Rasų kapinių kolumbariumai. Jis minimas keliuose Markučių dvaro atribojimo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje dokumentuose (пред камнем Светно Яским). Vėlesnis akmens likimas nežinomas. (Beje, iš Misionierių į Šv. Jono bažnyčios dispoziciją Rasų kapinės pateko 1844 m., todėl tokia akmens pavadinimo aiškinimo galimybė atkrinta;

Tuometei caro valdžiai reikėjo nugalėti Rasų tradiciją. Tai ir padarė šventoj vietoj kapines. Kapinėse per laužą juk nešokinėsi!

Lada, Leta - įasmeninto pasaulio gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja didžioji baltų deivė motina Lada, pagimdžiusi pirmuosius dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lėlį.

Didžioji deivė Motina, viso pasaulio gimdytoja, o jos duktė Lela tapo tarpininke tarp dangaus ir žemės. Jos abi buvo laikomos pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos žadintojomis, lietaus ir rasos davėjomis, taip pat vaisingumo ir santuokų, santuokinio gyvenimo, gimimo globėjomis. Pastarosios funkcijos daugiau priklausė jaunesniajai deivei Lelai. Vaidilos savo giesmėse šaukdavosi deivių Lados ir Lelos.

Didžioji motina gimdytoja Lada labiausiai buvo garbinama per laiko atgimimo apeigas - pavasario ir vasaros šventes. Lietuviai, kuršiai ir latviai Lados garbei per Jonines kaišė šaltinius medžių šakomis, gėlėmis ir rinko gydomąsias žoles. Jų pagerbimo dienomis žmonės nieko nedirbo, kad apsaugotų savo javus nuo perkūnijų ir krušų, bet kėlė puotas, aukojo aukas. Vaikščiodami iš vieno namo į kitą, giesmėmis užkalbinėjimais prašė deivės, kad dygtų žolė, sektųsi lauko darbai, kad būtų geras derlius, kad merginos ištekėtų. Priedainyje kartodavo: "Ei, Lada! Ei, Lela!", priegiesmiuose dažni "lado", "ladum", "leliumai". Ladą ir Lelą lietuviai pagerbdavo pirmąkart išgindami gyvulius, pradėdami arimą ir sėją. Lada dainose buvo vadinama didžiąja deive, auksine boba ir pan.

Dailėje ji dažniausiai vaizduojama su iškeltomis į dangų rankomis, tarsi prašanti dangaus palaimos augančiam ir bręstančiam derliui. Per pavasario šventes jaunimas šokdavo “Lados ratelius” su iškeltomis į viršų rankomis. Didžioji deivė motina Lada dar vaizduojama ir stovinti su nuleistomis rankomis, t. y. rodanti į žemę su jau pribrendusiu derliumi. Tada žmonės deivei nešdavo pirmąjį įvairių javų ir vaisių derlių. Tuo baigdavosi pagrindinis jos kulto laikas.

Deivė Lela buvo vaizduojama trigalvė. Ją laikė tarpininke tarp žmonių ir dievų, tarp žemės ir dangaus.

Ilgainiui Lados ir Lelos funkcijos priartėjo prie žemės deivės Žemynos ir kitų vaisingumo bei derlingumo deivių. Tačiau dar ilgai gyvavo jų kultas. Deivių vardai išliko ir rusų bei kitų slavų apeiginių dainų priedainiuose: "Oi didi Lada!", nes jų garbinimas buvo išplitęs didelėje teritorijoje, kurioje kadaise gyveno baltų gentys, vėliau asimiliuotos slavų. Slavai perėmė baltų archainio ritualo šūksnį: "Didi Lada!".

Šios dievybės artimos graikų Ledai, Kretos-Mikėnų Latai, romėnų Ladonai. Jų kulto arealas buvo labai didelis – pradedant nuo Adrijos jūros tęsėsi iki Karnos, nuo Balkanų iki Baltijos jūros. Toks didelis kulto išplitimas rodo jo archaiškumą.

Достоверно только то, что припев "ладо" встречается в песнях весенних, летних и свадебных. Формы припева разнообразятся: "Ай дид, ой ладо", "диди-лади, ди-диладушки", "ой диди ладу", "диди ладой", "ой дид ладо", "ладо, ладо, ладо мое" и другие. Как в Саратовской губернии говорят "давайте дидикать", то есть играть хороводные песни, от припева "диди", так сербохорватский припев "ладо" дал производный глагол "ладати", то есть петь песни с этим припевом накануне Юрьева дня. Слово "лада" - старинное русское; в "Слове о полку Игореве" оно встречается в 4-х случаях, в применении к мужу; в нынешних великорусских песнях оно употребляется частью в женском роде ("я ищу себе ладу милую"), частью в среднем ("мое ладо ревниво").

За долгую историческую жизнь классический припев "Ой-дид-Ладо" видоизменялся по мере забвения первоначального смысла. Получались также варианты:

Ой-дид-Ладо... (исконная форма)
Ой дид со Ладою...
Ай де младо...
Ай же младо...
Ой диди Ладо...
Диди Лада...
Та в ладу ладом... и др.

Niekas, matyt, slavams nebepaaiškina, kodėl jie „didikajut“. Na, bet kai kas netyli (nepykit už šį įžūloką tekstą):

"Blin" yra kilęs iš žodžio "bliad", o pastarasis kilęs iš deivės Lados. Kaip žinote atėjus krikščionybei, pagoniškiems dievams ir deivėms buvo suteikta neigiama prasmė, Ladai taip pat. Buvo sakoma "byla Lada", vėliau sutrumpėjo ir liko tik "bliad", bet prasmė išliko neigiama: kūrva, prostitutė. Primenu nežinantiems, kad deivė Lada yra viena žymiausių baltų pagoniškosios kultūros deivių. Gal dėl to dar įgavo labai neigiamą prasmę, nes baltų asimiliuotojai - slavai norėjo greičiau išstumti senąsias deives ir senąją kultūrą, jie priėmė krikščionybę 10 amžiuje Kijeve, o vėliau su krikščionybės pagalba ėmė naikinti senąją kultūrą, ypač aukštutiniame Dniepre ir Volgos aukštupyje, kur gyveno rytiniai baltai- galindai. Maskava ir Tvėrė yra baltiški pavadinimai. O Rusijoje, kaimuose, dar Pugačiovo sukilimo laikais ir vėliau dar buvo meldžiamasi deivei Ladai: "Didi , didi Lada". Sudie, ponai.

Getas iš Trojos

Apie Perkūną visi žinom kur kas daugiau. Bet šitokią sakmę daug kas pamiršo:

Neturtingas žmogus, neturėdamas ko valgyti ir pačią su vaikais maitinti, sumanė dvasiai Duliui atiduoti savo vėlę. Atėjęs Velnias pasakė, kad jis nenori jo vėlės, bet gali paskolinti pinigų. Po trejų metų žmogus turi atnešti skolą į tą pačią girią ir pašaukti jį: “Duliau, Duliau”. Atnešė Dulius jam maišą sidabrinių pinigų. Bet kai žmogus norėjo grąžinti skolą, girioje išgirdo balsą, kad Dulių Perkūnas nutrenkė, o pinigus žmogus gali pasilikti sau.

Kuriems galams čia velnią įkišau? Ogi Kernavėj per šiųmetes Rasas nemažai merginų vaikščiojo pasipuošusios ne lauko gėlių vainikais, o šviečiančiais raudonais ragais – ten, vietoj, prekeiviai juos ir pardavinėjo.

„Augalų elektromagnetiniai laukai kelia euforiją, atpalaiduoja, tonizuoja, veikia linksminamai. Todėl pinkite vainikus iš žolių ir gėlių, dėkite juos draugams ant galvų ir jie iki 24 valandų išlaikys savo energiją, labai teigiamai veikdami, – pataria žolininkas. – Reikėtų skinti puokštes tų gėlių ir augalų, kurios patinka: vienintelis būdas rasti sau tinkamus augalus, kurie teigiamai veiktų per sąmonę ir pasąmonę, – vadovautis intuicija.“

Štai kodėl, anot gydytojo, per vasaros šventes, ypač per Jonines, mergaitės intuityviai pinasi vainikus iš tų gėlių ir žolių, kurios jas teigiamai veikia, kurios pagerina joms nuotaiką – tada žmogaus centrinę nervų sistemą veikia galingi elektromagnetiniai laukai.

Še tau ir intuicija!