2007-04-30

Temidė 2

Praėjusį penktadienį Vilniaus 1 apylinkės teisman registruotu paštu išsiunčiau šį, kaip bebūtų apmaudu, prašymą dėl teismo nuosprendžio apskundimo.

Sakau apmaudu, nes dokumento pavadinimas toks. Prašymas. Kaip bebūtų keista, anais tarybiniais laikais toks popierius būtų, spėju, vadinamas pareiškimu. Jei norit paskaityti, spustelkit pele - padidės.

Dar apmaudu, kad parašiau jį tik penktadienį. O tik penktadienį parašiau todėl, kad tik dieną prieš tai, ketvirtadienį, savo byloje gavau eilinio Pasiuntinių pašto – UAB „Rubo“ – tik balandžio 10 dieną man atnešusio kovo 29 dienos teismo nuosprendį kažkodėl balandžio 4 dienos spaudu pažymėtame voke, Registruotos siuntos gavimo pranešimo, mano paties pasirašyto su prierašu, kad gavau siuntą tik balandžio 10 dieną, kopiją:

Tokį ilgą sakinį parašiau todėl, kad pagal mylimos Tėvynės Lietuvos Respublikos įstatymus kovo 29 – os dienos teismo nuosprendį kovo 4 dieną (kuri pažymėta spaudu voke kaipo gavimo data) apskųsti dar galėjau, o kovo 10 dieną – nebe, nes praėjo daugiau kaip 10 dienų po teismo posėdžio. O praėjusią savaitę, kai atėjau susipažinti su bylos dokumentais, šio Registruotos siuntos gavimo pranešimo vietoje mano byloje buvo įsegtas kitas, ne mano pasirašytas, popierėlis. Kai nuvažiavau į UAB „Rubo“ būstinę Aguonų gatvėje ieškoti tikrojo popierėlio, ten dirbančios pasiuntinėmis moterys dievagojosi, kad popierėlis – teisme. Kai, darsyk paprašęs bylos, laukiau jos, spėliojau, kurį popierėlį rasiu. Šįsyk radau originalą. Tada vėl teisėjui Zalubai parašiau ką? teisingai, prašymą padaryti to popierėlio kopiją, palaukiau kelias dienas ir tą kopiją gavau. Ketvirtadienį.

Girdėjau pletkų, kad bylos Lietuvos teismuose „nenumiršta“ po teismo posėdžio, o toliau „gyvena“ – keičiasi "dokumentai", esantys byloje. Dabar pats tuo įsitikinau.

Pridedu ir 13 - jį bylos protokolo lapą, kuriame apačioje aiškinama: "Teisėjas ... grįžęs skelbia nutarimą, išaiškina jo turinį, apskundimo tvarką ir terminą. Nutarimas suprastas".


Priminsiu, kad teismo dieną – kovo 29 - nuosprendžio nesulaukiau ir sutikau su teisėjo Zalubos siūlymu išsiųsti jį man paštu, nes 17:30 turėjau 4 valandas paskaitų ISM. O prieš tai 6 valandas paskaitų praleidau VGTU iš anksto sutaręs su studentais (atskaičiau vėliau savo laisvu laiku). Mat mano atstovė advokato padėjėja Jolanta Aškinytė išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos teisę dalyvauti teisme yra piliečio pareiga. jis gali būti net atvesdintas. O į paskaitas niekas nevesdina. Ir skaityti jas nėra piliečio pareiga. Net 6 valandas paskaitų praleidau, nes teisėjas paskyrė papildomą posėdį 15 val. Apie kurį iš anksto nežinojau. Dieniniams VGTU studentams, nuvažiavęs į Universitetą, pranešiau, kad popietinės paskaitos irgi nebus. O vakariniams ISM studentams pranešti negalėjau. O jie nepigiai moka už mokslą, ateina į paskaitas po darbo, todėl neateiti į tokias paskaitas dėstytojui būtų labai negerai. O teisėjas Zaluba žadėjo parašyti teismo nuosprendį apie 17 valandą. Kadangi teisėjas vėlavo į rytinį posėdį daugiau kaip valandą, sulaukti teismo nuosprendžio laiku nesitikėjau. Ir pataikiau, nes pagal protokolą teisėjas Zaluba teismo nuosprendį paskelbė 17:10. Būčiau smarkiai pavėlavęs. Jei, aišku, galima tikėti protokolu. Nes jame rašoma: „Nuosprendis suprastas“. Kas suprato, jei niekas nesiklausė? Aš išėjau į paskaitas, o mano atstovė – tuo metu gal jau nebe K. Čilinsko ir R. Brazauskienės advokatų kontoros advokato padėjėja Jolanta Aškinytė išdūmė dar skubiau. Nesakė kur.

Pirmas sutapimas.

Tarkime, kažkas atsitiktinai, netyčia, nešė teismo nuosprendį dvylika dienų (atstumas, beje, apie kilometrą). Gali būti. Nors mažai tikėtina. Tas pats UAB „Rubo“ teismo šaukimą, atvirkščiai, atnešė tą pačią dieną.

Antras sutapimas.

Betgi popierėlius byloje taigi kaitaliojo tyčia! Kitokio paaiškinimo kaip šitas dėl tokio „rūpinimosi“ mano – įtariamojo smulkiu chuliganizmu – byla neturiu. Bet, tarkime, ir šitai nutiko netyčia. Kažkas netyčia mano bylon įdėjo ne mano pasirašytą popierėlį. Tarkime, kad po to, kai UAB „Rubo“ moterys paskambino teisman ir papasakojo, ko aš ieškau, kažkas įdėjo bylon tikrąjį popierėlį. Negalima, aišku, taip daryti. Na, bet ką padarysi. Reikia gi klaidą ištaisyti. Tegul bus antras sutapimas. Sutikit, visai mažai tikėtinas.

Priminsiu, kad teisėjui atidaviau šį mano girtumą tariamai fiksuojantį „dokumentą“, kuriame nubrauktas nulis ir parašyta 3,33 promilių:

Trečias atsitiktinis įvykių sutapimas? Ir vis mano nenaudai! Buvo nulis, tapo 3,33.

Teisėjo Zalubos, beje, tas dokumentas tąsyk, regis, nė kiek nesuglumino. Anot jo, mano girtumas ar negirtumas – nėra bylos objektas. Ir tikrai, savo sprendime jis rašo: “Vyras atrodė neblaivus, nes elgėsi neadekvačiai“. Daugiau nė žodžio apie girtumą. Kitaip sakant, jei eisit ant rankų, teisėjui Zalubai matant, galit atrodyti neblaivūs. Jei tas jūsų vaikščiojimas ant rankų jam pasirodys neadekvačiu elgesiu. Pabrėžiu, apie mano girtumą teismo sprendime daugiau nė žodžio. Atspėkit, ar taip būtų buvę tame nutarime parašyta, jei būčiau neatsinešęs tos policijos žurnalo kopijos su nubrauktu nuliu? O kaip tada su viceministru Čiupaila, kuris mano bendradarbiams apskelbė mane buvus „girtut girtutėlį“?

Kitaip sakant, teisėjo buvau nubaustas už neadekvatų elgesį. Nes, vienok, kaip rašoma apsauginio tarnybiniame pranešime, spardžiausi, spjaudžiausi ir keikiausi. Dabar jau tik „atrodydamas neblaivus“. O keiksmai, kuriuos girdėjau liudijant teisme (apsauginis neliudijo keikiantis), tokie: kavinės gamybos vedėja, trečiąkart teisėjo paprašyta, paliudijo mane necenzūriškai šitaip sakant – „sup...ta kavinė, suš...ta vedėja“. Taigi, nors ir tik „atrodydamas neblaivus“, aš vis tiek „spardžiausi, spjaudžiausi, keikiausi ir reikalavau išgerti“. Kodėl?

O vat kažkodėl! Nors abu mano kviesti liudytojai liudijo, kad nesikeikiau, buvau ir atrodžiau blaivus, kad ėjau prieštarauti vakaro vedėjui dėl jo teiginių dėl hebrajų kalbos, kad pastarasis nedavė man mikrofono, kad tada pasakiau ką maniau esant reikalinga pasakyti garsiai, eidamas per salę.

Teisėjui Zalubai tai nepasirodė mano nekaltumo įrodymais. Jam nekilo ir abejonių dėl to, kad man, kaip ten bebūtų, žmogui, turinčiam mokslų daktaro laipsnį ir dirbančiam docentu, standartinius kaltinimus surašė du specialaus vidurinio išsilavinimo asmenys. Kurių antrasis – apsauginis – popietiniame posėdyje liudijo, kad nenaudojo elektros šoko. Nors savo ankstesniame rašte rašė priešingai:

Kuris teisme šnekėjo, kad atpažino mane kaip nusikaltėlį pats, o savo ankstesniame rašte rašė priešingai – kad mane nurodė kavinės darbuotoja. Kad abu kaltinimo liudytojai prabilo apie renginį, vykusį "Katpėdėlėje", tik popietiniame posėdyje. Ir apie hebrajų kalbą, kaip turinčią ryšį su įvykiu, tik tada prakalbo. Ir apie tai, kad areštuojamas šaukiau „Lietuva!. Savo ankstesniuose raštuose šių naujų aplinkybių, anot teisėjo Zalubos, neminėjo. Bet visa tai teisėjui Zalubai, matyt, pasirodė nesvarbu. Jam nepasirodė įdomūs ir mano argumentai, kad po sulaikymo paleistas atsisakiau išeiti iš Vilniaus 6 -jo policijos komisariato ir reikalavau televizijos. Išėjau tik tada, kai tik atsitiktinai nepapuoliau beprotnamin.

Nors ir teisėjui Zalubai mano atsivestų liudininkų ir mano parodymai pasirodė neverti būti mano nekaltumo įrodymais, vienok, galimybė apskųsti šį teismo sprendimą man kažkokiu paslaptingu ir mažai tikėtinu būdu susikomplikavo.

Ketvirtas sutapimas.

Kai balandžio 10 dieną gavau teismo sprendimą, kuriame parašyta, jog galiu apskųsti jį per 10 dienų po jo paskelbimo, ir paskambinau savo atstovei, ji paaiškino – nieko panašaus, apskųsti galima per 10 dienų po teismo nuosprendžio gavimo dienos. Ir paprašė atsiųsti to sprendimo kopiją. Pažadėjo parašyti apeliaciją ir man atsiųsti paskaityti. Nusiraminau. Kopiją jai nusiunčiau. Balandžio 10-ji buvo antradienis (nedarbo diena, buvo ilgas savaitgalis, kaip dabar). Laukiau iki penktadienio. Nesulaukiau.

Sekmadienį ji paskambino. Kažkodėl iškart užsipuolė mane sakydama, kad aš neteisingai elgęsis teisme atsakydamas "ne" į teisėjo Zalubos klausimą, ar ji, mano atstovė išaiškinusi man, kad mano girtumas ar negirtumas nėra bylos objektas. Kai pasakiau, kad vienaip vertinamas girto, kitaip – negirto žmogaus elgesys, ėmė šnekėti, kad ji neturinti pagrindo nuosprendį apskųsti. Nes gamybos vedėja rašymo popieriuje būdu paliudijusi, kad aš necenzūriškai keikęsis: „sup...ta kavinė, suš...ta vedėja“, ko jokie liudytojai nebegalintys paneigti. Betgi abu mano liudytojai paliudijo, kad nesikeikiau! Nesispardžiau ir elgiausi normaliai. Bėda ta, kad mano liudytojai visą laiką nesekiojo manęs lyg šešėlis, sako mano gynėja. Vadinasi, niekas negali paneigti, kad, nutaikęs progą ir pasilikęs vienas, galėjau pribėgti prie vedėjos ir išdrožti jai: „sup...ta kavinė, suš...ta vedėja“. Šnekėjau su ja telefonu gal dešimt minučių, kalbėjau apie nekaltumo prezumpciją ir kitokius dalykus, kol man „daėjo“: kažkas čia ne taip.

Padėkojau ir atsisveikinau. Prisiminiau, kad, gal savaitei praėjus po mūsų susitarimo apie jos atstovavimą teisme, ji pranešė gavusi gerą darbą tarptautinėje kompanijoje. Ir išėjo iš K. Čilinsko kontoros. Prieš teismą, nors žadėjo, neatsiuntė pasirašytosios kalbos – nerado kompiuteryje.

Tegul šie paskutiniai įvykiai jos gyvenime – tikrai nereikšmingi man sutapimai. Bet kitą dieną po paskaitų, Google parašęs „advokatų kontora“ ir pasirinkęs S.Šedbaro advokatų kontorą, nuvažiavau konsultacijos ir sužinojau, kad aš ir manoji atstovė paprasčiausiai praleidome teismo sprendimo apskundimo terminą.

Į šį mano laišką, nusiųstą jai triskart, ji neatsako:

Siunčiu dar sykį. Gal ano negavote?

----- Original Message -----

From: Eugenijus Paliokas

To: Jolanta Aškinytė

Sent: Tuesday, April 17, 2007 10:39 PM

Subject: Dar dėl apeliacijos

Laba diena,

šiandien buvau konsultuotis S. Šedbaro advokatų kontoroje ir sužinojau, kad aš (mes) paprasčiausiai praleidome apeliacijos pateikimo terminą (10 dienų po teismo sprendimo). Jie stebėjosi, kodėl nei aš, nei mano atstovė nepasirūpino gauti teismo sprendimą anksčiau, kad galėtų jį apskųsti.

Pakomentuokit, prašau.

Ačiū,

Eugenijus Paliokas

Telefono ji irgi nekelia.

Nemanykit, kad visiškai nesirūpinau gauti teismo sprendimą. Visą savaitę po teismo posėdžio (balandžio 2 - 6) paštu jo nesulaukęs, penktadienį, balandžio 6 dieną, nuvažiavau į Vilniaus 1 apylinkės teismą. Manot, man parodė teismo sprendimą? Liepė parašyti eilinį prašymą. Jį parašiau. Bet ir tada to sprendimo negavau. Paaiškino, kad tai užtrunka porą - trejetą dienų. Dar toji mergina iš klientų priėmimo skyriaus paskambino raštinėn ir pasakė, kad tas sprendimas man išsiųstas paštu balandžio 2 dieną.

Kiek tokie keturi nepriklausomų atsitiktinių įvykių sutapimai tikėtini, spręskite patys. Manau, kad nemaža dalis skaitančių išmano tikimybių teoriją.

Pirmi kartai.

  1. Pirmą kartą matau! Tai baudžiamoji byla?,- sakė advokato padėjėja Jolanta Aškinytė, kai pirmąją pažinties dieną parodžiau teismo šaukimą.

Mat, jai paliko įspūdį bylos „tyrimo“ ir teismo datos paskyrimo sparta. Mat, Lietuvoje sparčiai judinamos būtent baudžiamosios bylos. Net mane tada ji išgąsdino. Tik namie įsiskaičiau, kad byla - administracinė.

  1. Pirmą kartą tokį matau!,- sakė S. Šedbaro advokatų kontoroje mane konsultavusi mergina, pavarčiusi teismo sprendimą.
  2. – Ar teisingai nurodėte kodą? – klausė „Snoro“ kioske sėdinti moteris, kai mokėjau teismo skirtąją 100 litų baudą. – Pirmą kartą matau tokį kodą.

Baudą sumokėjau S. Šedbaro advokatų kontoroj patartas.

Vienas žmogus, kuriam apie šiuos pirmus kartus papasakojau, pasakė:

- Mokate stebinti žmones.

Penktas sutapimas.

Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Vytautas Navickas savo rašte rašo:

„Budėtojų grupės specialisto... Ruslan Selimovič... tarnybiniame pranešime teigiama, kad aš daugiau kaip dvi paras nevalgiau ir negėriau“. Todėl, esą, jis, Ruslan Selimovič, kvietęs greitąją pagalbą konsultacijai. Nes labai rūpinosi mano sveikata.

Kad tame tarnybiniame pranešime grynas melas, gali patvirtinti: mano sūnus, mano brolis, mano draugai, mano paprašyti atnešę man maisto ir vandens ir matę, kaip aš geriu bei valgau. Kad vietoj greitosios pagalbos atvažiavo gyd. Develtov su pagalbininku, atsivežęs gatavai užpildytą kortelę, kur aš, Eugenijus Paliokas, buvau įvardytas „psich.lig“, ratuku buvo apvesta žyma „ūmi liga“ ir „atsisako maisto ir vandens“, turiu raštišką dviejų liudininkų liudijimą. Priešingai, negu parašyta tame rašte. Apie kokią konsultaciją kalba Vytautas Navickas?

Kas čia per velniava? Kas užėjo tam Ruslanui? Juk puikiai žinojo, kad savo tarnybiniame pranešime rašo netiesą? Šito dar paklausiu. Tik visiškai nenoriu, kad kliūtų būtent tam „kraštiniam Ruslanui“. Noriu žinoti tiesą - kodėl jis taip padarė! Netikiu, kad pats susigalvojo ir parašė tą melagingą tarnybinį pranešimą.

Neseniai gavau šį raštą:

Kažkas vyksta. Tyrimas dar nebaigtas. Mecelica rašo. Gal ir Grigaravičius parašys?

Juokauju. Visi pareigūnai, su kuriais dvi paras bendravau Vilniaus 6 -jame policijos komisariate, atrodė labai normalūs. Įskaitant vadus. Tai kas tą košę verda? Ir kodėl tie vyrai dalyvauja?

Aš visam tam turiu tik tokį paaiškinimą. Kitokio - neturiu.

Miegančioji gražuolė

Po Naujųjų Metų praėjus keliom dienom, pakvietė mane į baletą. Sakė, bus „Gulbių ežeras“. O buvo „Miegančioji gražuolė“.

Tuo metu buvau užsiėmęs maždaug tokiais galvosūkiais. Tarkime, Vilnius – sostinė. Nes čia – sostas. Klausimų nėra.

Maskva – stolica. Bet ten kažkodėl – priestol. Kiek bandžiau ieškoti, rusai patys tuos vardus su žodžio stol – stalas šaknimi sieja. Priestol – kaip ir prie stalo. Įdomiausia, kad – įsijunkit televizorių – jie Kremliuj, lyg tyčia, visada ir būtinai prie stalo susėdę ir sėdi.

Berlin – Hauptstad. Pagrindinis miestas. Ir tiek. Na, tarkim, London – The Capital City. Jau žinau kad britai daugiaprasmybėm šneka. Gali galvoti kaip nori – didelis miestas (kaip didžioji raidė), pagrindinis miestas, kapitalo miestas. Sosto, beje, ten irgi nebūta. Kaip ir Berlyne. Kaip ir Maskvoj.

Toj „Miegančioj gražuolėj“ buvo jaunuolis, parvažiavęs atostogų iš Japonijos. Kur studijavo. Užėjo jam, ir prieš trejetą metų išvažiavo į Japoniją. Dar bandžiau tada atkalbinėti. Bet jis labai norėjo, susirado pinigų ir išlėkė. O dabar, po pirmojo „Miegančios gražuolės“ kėlinio, vaikščiojo Operos ir baleto teatro fojė ratu kartu su tamsiaode dailia mergina iš Šri Lankos, kurios vardas lietuviškai reiškė Pinigų Dievą. Kuri irgi studijavo Japonijoj.

Su jais ir aš vaikščiojau ratu tame fojė. Papasakojau apie sostą, sėdėjimą prie stalo ir pagrindinį bei kapitalo miestus ir klausiu:

- O kaip ten pas jus, Japonijoj?

Jiedu pasišnibždėjo ir sako;

- Tokyo – pagrindinis miestas.

- Neįdomu, - sakau - pasakykit ką nors įdomiau.

Ir sužinojau, kad Tokyo – du hieroglifai – To ir Kyo. Vienas virš kito. Būk tai vienas reiškia „pagrindinis“, o kitas – „miestas“. O anksčiau sostine buvęs Kyoto, tada buvę atvirkščiai – „miestas pagrindinis“. Kažkodėl iškart prisiminiau Kyo – garsų tarybinių laikų iliuzionistą ir pagalvojau: čia bus kažkoks „šaker maker“!

„Miegančioj gražuolėj“ buvo ir mano sesė, kurią, spektakliui pasibaigus, parvežiau namo. Ir užėjau arbatos gerti. Atėjo apsimiegojęs svainis. Architektas. Kaip ir sesė. Jam ir papasakojau apie sostą, sėdėjimą prie stalo, pagrindinius ir kapitalo miestus bei Tokyo su Kyoto. O jis ir sako:

- Kai buvau mažas, tėtė man pasakojo: pastatė japonai sostinę. Kyoto. O žemės drebėjimas ją ėmė ir sugriovė. Pastatė japonai kitą. Kitoj vietoj. Ir galvoja: kaip apgauti tą, kuris griauna? Kad nebesugriautų. Ir sugalvojo: sukeitė hieroglifus vietom: vietoj Kyo To radosi To Kyo. Dabar tas, kuris griauna, nebeatpažins! Ir nebesugriaus.

Svainio istorija man patiko. Parvažiavęs namo, sėdau prie kompo. Žodynų juk internete daug. Rausiau gal pusvalandį. Mat, verčiau „per anglų kalbą“. Jau sakiau, kokie jie daugiaprasmiai, tie anglakalbiai. Vargau, kol susiklijavo šios reikšmės:

Results for 'to'

Japanese English

to door (Japanese style)

to if (conjunction)

to person (suf)

to party, set, gang

to ten

Results for 'kyo'

Japanese English

kyo pride, squatting with legs outstretched

kyo cry

kyo big, large, great

Štai jums ir senoji japonų sostinė:

Kyoto – didelė gauja. Tokyo – gauja didelė.

Pirmasis vardas – originalus. Todėl geriau ir skamba.

Kliedžiu? O prisiminkit tai, ką žinot apie japonų istoriją, kilmę ir tradicijas.

Banzai!

Pasiskaičiau, ką patys japonai apie savo sostines pasakoja. Jie sako, kad Tokyo – Rytų sostinė. Paskaitykit aiškinimą, painioja. Tokyo tikrai rytuose. Bet tada Kyoto būtų Sostinė rytų. O bet tačiau, ji ne rytuose. O hieroglifai tie patys, kaip ir Tokyo. Tik sudėlioti atvirkščiai. Ir anksčiau sudėlioti, negu žodyje Tokyo. Netinka man toks japonų aiškinimas. Manasis man labiau patinka.

O Kyoto Nijo pilis su girgždančiomis "lakštingalų grindimis", turėjusiomis įspėti šeimininkus apie ateinančius žudikus? Plėšikų gaujoje gyvenant tokios grindys išties pravarčios.

Pasiskaičiau Japonijos istoriją. Japonų rašytą. Jie pripažįsta stiprią ir neabejotiną Korėjos ir Kinijos įtaką viduramžiais. Beje, minėtasis tarybinis iliuzionistas Kyo buvo korėjiečių kilmės.

Ir aplamai, Japonijos istorija stebėtinai primena Anglijos istoriją. Paskaitykit ir palyginkit patys. Labai panašu. Įskaitant tai, kad abi įsikūrę salose. Abi viduramžiais buvo stipriai įtakojamos iš žemyno. Abi tautos jaunos ir panašaus charakterio. Todėl abi labai puoselėja savo jaunas (istoriniu požiūriu jaunas) tradicijas. Abi pastaraisiais amžiais buvo imperijos. Ir abidvi tebėra. Finansinės. Žinome, kad Tokyo - finansinis centras. Tik tiek Londono City, tiek Tokyo finansinė galia sukoncentruota ir valdoma mažo žmonių rato.

Britai nešaukia banzai! Kaip japonai. Bet žodžių prasmes abudu keičia ilgai nedvejodami. Gal dėl to pomėgio kaitalioti ir priešgyniauti abu ir kairiąja puse važinėja?

Jei paklausčiau korėjiečių Korėjoj arba kiniečių Kinijoj apie japonus (istorine prasme), ir tie ir kiti, spėju, maždaug taip pasakytų:

- A, šitie... Žinom, žinom. Nuo seno juos žinom.

Daugiau iš jų reikėtų sugebėti išklausti.

Japonija. Tekančios saulės šalis. Pas juos ką, Saulė tiesiai iš po kojų teka? Kodėl ne Amerika Japonijoje yra Tekančios saulės šalis? Juk saulė Japonijon iš Amerikos atiteka!

Akivaizdu, kad tai – Japonijos įvaizdis. Skirtas mums, europiečiams ir kitiems, vakariau Japonijos gyvenantiems.

Japonija – tekančios saulės šalis.

Kas žinot kitą sostinę, kurioje būtų sostas, parašykit. Kol kas žinau tik vieną.

Vilnius – sostinė.

2007-04-29

Bretwalda

Įsivaizduokit, kad mes aiškiname Vilniaus atsiradimo istoriją šitaip: seniai seniai, Kristaus laikais, gyvenęs čia žmogus pavarde Vilnietis (arba Vilniovas). Dėl to ir miestas, atsiradęs toj vietoj, buvo pavadintas Vilnium. Juokinga? Bet britai Londono vardo kilmę aiškina būtent taip: gyvenęs Kristaus laikais toj vietoj žmogus pavarde Londinios:
"London Londinium c.AD115. An ancient name often explained as 'place belonging to a man called Londinios'. From a Celtic personal name with adjectival suffix, but now considered obscure in origin and meaning."
Tiek apie tą Londinios ir težinoma. Na ir nesvarbu, kad nieko daugiau apie jį nežinom, bet jo vardu miestas vadinasi! Londonas. Lotyniškai – Londinium. Apie Kristų gerokai daugiau žinom, bet miesto jo garbei kažkodėl nepavadinom. Na, nebent Kristianiją Kopenhagoj. Bet tai - irgi nesvarbu.
Kiek pašnekovų beklausiau, ką lietuviškai ausiai primena šie žodžiai – londinios, londinium, visi atsakė – landynę. Kodėl taip imu domėn lietuvišką skambesį? Todėl:
Lithuanian is considered one of the more conservative modern Indo-European languages, and certain Lithuanian words are very similar to their Sanskrit counterparts. The Lithuanian and Sanskrit words sūnus (son) and avis (sheep) are exactly the same, and many other word pairs differ only slightly, such as dūmas for smoke (dhumas in Sanskrit), antras for second (antaras in Sanskrit), and vilkas for wolf (vrkas in Sanskrit).
Lithuanian has some vocabulary items descended from the proto-language which are also found in Latin. Examples include the following words (the first word is Latin, the second is the Lithuanian cognate): rota — ratas (wheel), senex — senis (an old man), vir — vyras (a man), anguis — angis (a snake in Latin, a species of snakes in Lithuanian), linum — linas (flax, compare with English 'linen'), aro — ariu (I plow), iungo — jungiu (I join), duo — du (two), tres — trys (three), septem — septyni (seven), gentes — gentys (tribes), mensis — mėnesis (month), dentes — dantys (teeth), noctes — naktys (nights), sedemus — sėdime (we sit) and so on. This even extends to grammar, where for example Latin noun declensions ending in -um often correspond to Lithuanian . Many of the words from this list share similarities with other Indo-European languages, including English.
...This fact was puzzling to many linguists prior to the middle of the 19th century, but was later influential in the re-creation of the Proto Indo-European language.
Čia tik dalis motyvacijos. Kalbomis domėjausi nuo vaikystės. Panevėžio J.Balčikonio vidurinėje mokykloje, dabar vadinamoje gimnazija, turėjau puikų lietuvių kalbos mokytoją - rašytoją ir vertėją Benediktą Puodžiukaitį. Nuo tada žinau ir tai, kad anglų kalba – bene jauniausia Europoje:
Whatever their origin, these Germanic dialects eventually coalesced to a degree and formed what is today called the Old English language, which resembled some coastal dialects in what are now north-west Germany and the Netherlands (i.e. Frisia). Throughout the history of written Old English, it retained a synthetic structure closer to that of Proto-Indo-European, being based on a single literary standard, while spoken Old English became increasingly analytic in nature, losing the more complex noun case system, relying more heavily on prepositions and fixed word-order to convey meaning.
Then came the Norman Conquest of England in 1066. For about 300 years following, the Norman kings and the high nobility spoke only Anglo-Norman, which was very close to Old French. A large number of Norman words found their way into Old English. Later, a large number of words were borrowed directly from Latin and Greek, leaving a parallel vocabulary that persists into modern times. The Norman influence strongly affected the evolution of the language over the following centuries, resulting in what is now referred to as Middle English.
During the 15th century, Middle English was transformed by the Great Vowel Shift, the spread of a standardised London-based dialect in government and administration, and the standardising effect of printing. Early Modern English can be traced back to around the time of William Shakespeare.
Čia jau galima pajuokauti: kadangi kalba jauniausia - aristokratija, be abejo, turėtų būti seniausia.
Taigi, tiek, kiek mūsų kalba sąlyginai nekito, tiek anglai savąją keitė. Todėl senąsias žodžių prasmes galime rasti senosiose kalbose, kaip mūsiškoji. Nes naujosios kalbos tas prasmes tiesiog pametė - pakeitė.
Sugrįžkim pas Londinius ir Londinium. Prisiminkim britų istoriją: admirolas Dreikas, jūrų plėšikai. Netgi žodis chuliganas – britų kilmės:
1890s, of unknown origin, first found in British newspaper police-court reports in the summer of 1898, almost certainly from the surname Houlihan, supposedly from a lively family of that name in London (who figured in music hall songs of the decade).
Kokios šalies futbolo sirgaliai didžiausi mušeikos – visi žinom.
Pažiūrėkim, kaip Klaudijus Ptolemėjus ankstesniuose raštuose vadinama Temzę: pasirodo, tai Tamesa.

Štai jums ir plėšikų landynė prie upės tamsios!
Per silpna motyvacija? Tuoj pastiprinsiu.
Anglai patys save kildina iš vikingų, apie kuriuos pasakoja taip:
Viking Look up Viking at Dictionary.com
Scandinavian pirate, 1807, vikingr; modern spelling attested from 1840. The word is a historical revival; it was not used in M.E., but it was revived from O.N. vikingr, which usually is explained as prop. "one who came from the fjords," from vik "creek, inlet" (cf. O.E. wic, M.H.G. wich "bay," and second element in Reykjavik).
O pabandykit prisiminti Anglijos istoriją. Kiek joje jūrų plėšikų? Frensis Dreikas (Francis Drake) riterio titulą iš Elžbietos I gavo už tai, kad Pietų Amerikoj apiplėšė Ispanijos galionus su ispanų pagrobtomis inkų brangenybėmis. Tada, beje, tomis brangenybėmis Elžbieta I sumokėjo valstybės skolas. Už tai ir pakėlė Francis Drake į riterius. Juokingiausia, kad "drake" - "antinas, gaigalas". Irgi plaukioja.

Legendinio senosios Anglijos herojaus Robin Hood vardas ir pavardė stebėtinai lengvai verčiama į Plėšiko Gaubtuvą. Gal ta pavardė netikra, tik pravardė? Tokia, kokios skelbiamos mūsų dienų policijos kriminalinių įvykių suvestinėse. Mūsų Robino Hoodo analogo Tado Blindos vardo ir pavardės juk neišversi. O gal po Robino Hoodo vietoj žodžio "plėšti" ir imta sakyti "to rob" - "robinti".
Kaip žinia, užpuldinėdamas gali gauti grąžos. Ir į dantis gali gauti. Kartais gali tuos dantis ir paberti. Nesunkiai sutiksit, kad dantų trūkumas - profesionalaus plėšiko bruožas. O anais laikais stomatologija, žinia, buvo silpna. Pernai įkalbėjau vieną garbingą senolį išsiimti įdedamus dirbtinius dantis ir ištarti „r“, „z“, „v“. Turiu eksperimento liudininkus, kurie krito juokais, kai garbusis senelis prabilo "švaria angliškąja" tartimi. Pabandykit patys, ir pamatysit, kad lietuviškų garsų „r“, „z“ ir „v“ be priekinių dantų jums ištarti nepavyks. Jiems tarti reikalingi priekiniai viršutiniai dantys. Jei jų neturėtumėt, gautumėt angliškus „r“, „th“ ir „w“.
Štai jums ir angliškosios tarties kilmės versija.
Paklauskit anglų, kokia jų šalies vardo England kilmė:
O.E. Engla land, lit. "the land of the Angles" (see English)
Kas tie Angles?
"the Angles," one of the Gmc. groups that overran the island 5c., supposedly so-called because Angul, the land they inhabited on the Jutland coast, was shaped like a fish hook (but how could they know this from the ground?). The term was used from earliest times without distinction for all the Gmc. invaders -- Angles, Saxon, Jutes (Bede's gens Anglorum) -- and applied to their group of related languages by Alfred the Great.
Tuo tarpu bet koks lietuvis pasakys, kad Anglija jam siejasi su anglimi. Ir ką jūs manot? Dar romėnai šitaip rašė apie Angliją ir anglis:
Roman historians describe coal as a heating source in Britannia.
Beje, rusai irgi sako Anglija, bet šitaip, kaip mes, nepepaaiškins. Nes jų anglis tapo уголь. O lenkų - węgiel. Jie kiek pakeitė senuosius žodžius. Bet ne taip smarkiai, kaip anglai. Mes anglį tebekasam, o anglai tai dabar vadina „coal mining“. Mes anglį kasam kasyklose, ir ne kitaip, o anglai savo "coal" gali maininti "in coal-pits". Mat, jie labai mėgo keisti žodžių prasmes. Todėl ir jų kalba taip sparčiai kito. Ir tebekinta. Naujus terminus jie kuria kasdien.
Ypač ekonomikoje. Bet koks City slengas tuoj pat įteisinamas pasaulio finansinėje bendruomenėje. Galvojate, kad žodis "discount" reiškia nuolaidą? Gal kartais ir taip. Bet "discount rate" - bazinė palūkanų norma, už kurią naujai išleistus pinigus centrinis bankas skolina kitiems bankams. Prasmė juk priešinga! Sakykit, tokia dviprasmybė įneša aiškumą į finansinius reikalus, ar atvirkščiai?
Einam toliau:





also spelled Brytenwalda, Bretenanwealda, or Brytenweald, any of several Anglo-Saxon kings said to have had overlordship of kingdoms beyond their own. The word is used in the Anglo-Saxon Chronicle under the date 827 and also in a charter of Aethelstan, king of the English, and probably means “ruler of the Britons” or “ruler of Britain.” In the Chronicle the title is given to Egbert (died 839) of Wessex, “the eighth king that was Bretwalda,” and…
Taigi, turim senosios Britanijos valdovą, tituluojamą Bretwalda. Ieškojau, kaip britai patys aiškina šito žodžio kilmę. Na, sako jie, „bret“ – nes Britanija, o „wald“ – nes jie iš germanų kilę, o senovėj, būk tai saloj buvę daug miškų, kurie vokiškai - „wald“. Bet kodėl valdovo titulan įspraustas miškas – neaišku. Kam gale priklijuota raidė „a“ – taipogi nežinia.
O kaip jums, tebemokantiems lietuviškai, skamba šis senovinis angliškas žodis – Bretvalda? Ar pakankamai prasmingai ir suprantamai?
Other known personal names formed on other words for 'ranks' are also familiar, such as Vortimer (*Wortamorix 'Highest King') and the Anglized Tudor (the family of Henry the VIII), which stemmed from Tudyr (Teutorix 'King of the Tribe')! None of these or other name compounds in *tigernos or *rix or the like expressed social ranks as common-nouns. Aristocratic names in -rix are common in early Celtic without any implication that any of the holders of them were kings.
Palyginkit:
Minėto karaliaus vardas buvo Netimeras.
Čia apie Prūsijos karalių Netimerą, su kurio vardu siejamas šventuoju paskelbto misionieriaus Brunono Bonifacijaus žūtis ir, tokiu būdu, ir pirmasis rašytinis Lietuvos vardo pagarsinimas. Štai kiti prūsų vardai:
Nammer / Nammir, Manemer / Manemir, Nawtemer.
Panašu į Vortimer?
Palyginkit sakinį
„Aristocratic names in -rix are common in early Celtic without any implication that any of the holders of them were kings“
su tokiu:
Rikis (baltų) – prūsų ar lietuvių vadas ar kilmingas asmuo.
Prisiminkit mūsų rikius žiūrėdami Asterix-ą su Obelix-u. Arba žaisdami šachmatais. Šis žodis liko pas švedus kaip "rik" - "turtingas", o anglai jį pakeitė iki "rich".
O paklausykit kaip britai aiškina savo žodžio "king" kilmę:
O.E. cyning, from P.Gmc. *kuninggaz (cf. Du. koning, O.H.G. kuning, O.N. konungr, Dan. konge, Ger. könig). Possibly related to O.E. cynn "family, race" (see kin), making a king originally a "leader of the people;" or from a related root suggesting "noble birth," making a king originally "one who descended from noble birth." The sociological and ideological implications make this a topic of much debate. Finnish kuningas "king," O.C.S. kunegu "prince" (Rus. knyaz, Boh. knez), Lith. kunigas "clergyman" are loans from Gmc.
Pasirodo, mes žodį "kunigas", o suomiai akivaizdžiai baltiškos kilmės žodį "kuningas" (senesnį už žodį "kunigas", nes jame dar nepamesta "n" raidė) pasiskolinom iš senovės germanų (Gmc.)! Paskaitykit mano šio valdovui vadinti skirto žodžio raidos aiškinimą:
Kuningas 2007-03-09 08:09:05
Kuningas -> Konung (šved.), Koenig (vok.)-> Konge (norveg.), King (angl.). Štai seka, rikiuojanti senuosius ir naujuosius bei rodanti, kas po ko. Kai kryžiokai nukirto mūsų Kuningą, atvedė giesmes giedantį vyrą su suknia ir pasakė - jis nuo šiol bus jums už vadovą. Tam tikra prasme taip ir nutiko. O mums, Kuningo netekusiems, beliko kuningaikščiai. Kai kuriuos buvom Didžiaisiais Kuningaikščiais paskelbę. O kryžiokai Kuningo miesto nepervardino - gal nepajėgė, o gal ir nenorėjo. Mat, jiems labai norėjosi Kuningo galios, šlovės ir valdžios. Štai kaip iki mūsų atėjo mietas Koenigsberg. Paskui tie Kuningo galios "perėmėjai" patį senąjį Kuningą daugelį amžių slėpė, trynė iš raštų ir knygų. Bet kur paslėpsi - atvažiuoja suomis ir sako - Kuningas. Jie, suomiai (kaip ir dabartiniai estai), buvo to senojo, tikrojo Kuningo pavaldiniai. Taip ir liko tasai vardas jų kalbose. O mes Koenigsbergą vadiname Karaliaučiumi. Nepatinka man tas vardas, nes Karalius - karan šaukia. O Kuningas - mūsų lūkesčius įkūnija.
O britams kuninggaz yra senoviškas germaniškas žodis. Nors jokių prasminių paaiškinimų pateikti nesugeba. O žodis kūningas jums prasmingas?
Kaip sakė vienas kolega, anglai davė ne Hipokrato, bet Hipokrito priesaiką. Hypocrite - veidmainis. Galit ir gilesnių, graikiškųjų, šio žodžio šaknų paieškoti.
Tokia šiandienė "the land of the Angles".
Dabar priderinkit „chuliganiškąją“ britų kilmės versiją ir lietuviško žodžio „britkus“ prasmę. To žodžio nėra lietuvių kalbos oficialiame žodyne, bet jis tebegyvas. Jei jo prasmės nežinot, pagooglinkit, ir suprasit ją.
Tokia toji Brytenwalda, kadaise ir dabar.
Parašiau 6itai norėdamas parodyti, kad mus su Britanija senovėje daug kas siejo. Bet paskui keliai išsiskyrė. Mes su lenkais 1791 metų gegužės 3 dieną paskelbėme pirmąją Europoje konstituciją.
Neužilgo žlugome kaip valstybė. Iki šiol trūksta valios ir stiprybės atsitiesti. O štai Britanijoje dar net po 40 metų netgi Anglikonų bažnyčia turėjo vergų:
Bažnyčiai priklausę vergai galutinai išlaisvinti buvo 1833 metais – praėjus 26 metams po vergovės atšaukimo Britų imperijoje. Paleidusi vergus, bažnyčia gavo vyriausybės kompensaciją dėl „darbo jėgos netekimo“, siekusią 9 tūkst. svarų.
Vergų turėjo bažnyčia, besiskelbianti esanti krikščioniška!

Imperijos bažnyčia.

Tokia toji Britanija. Ar tebesižavit ja? Ar ir dabar ji jums tebeatrodo aristokratiška šalis?
Buvau Londone dusyk, abu kartus atvažiavau dviračiu. Važiuodamas ten tikrai neturėjau priešiško nusiteikimo, greičiau atvirkščiai. Bet abusyk liko slogus įspūdis. Sutinku, kad dalis įspūdžių - dviratininko. Sutinku, kad įspūdį gadino kamantinėjimas pasieny tuo metu, kai kiti europiečiai to su mumis, lietuviais, nebedarė. Bet tokių prišiukšlintų šalikelių, kaip Anglijos keliuose, pas mus nėra. Nacionalinis britų dviračių kelias Nr.1 tarpais buvo nepravažiuojamas, o paskui ir visai dingo, ir į Londoną teko brautis mašinų prikimštais plentais, pečiu beveik braukant pravažiuojančių sunkvežimių bortus.
Sfinksas Temzės krantinėje atrodė pavogtas. Londonas atrodė toks, koks ir yra – imperijos sostinė. Buvusios imperijos. Griūvančios imperijos.
Važiuojant provincija slėgė absoliučiai visur tvoromis aptvertos žemės vaizdas. Nė vienos laisvos pėdos! Private property. Prancūzijoje, iš kurios atvažiavau, šitaip nebuvo.
Slėgė pojūtis - griūvanti šalis. Londone gyvenau pas juodadarbius tautiečius. Jie nemažai papasakojo. Visą laiką atrodė, kad jų šnekose, aplinkoje, visoje visumoje - kažkas ne taip.
Kas ne taip, supratau vėliau:
Kaip patinka skulptūros? O šeši Towerio varnai, nuo kurių, pasak legendos, priklauso Didžiosios Britanijos gerovė? Sutikit, simboliai iškalbingi.
Dabar žinau, kad britai - patys vergai. Neo - vergai. Savo pačių ant savo galvų užsileistos finansinės sistemos vergai. Ir gali būti, kad patys nebeišsivaduos. Todėl, kad net jų pasąmonėje finance - fine! O realty - reality.
Nesuklyskit manydami, kad britai, priešingai negu sakau, ką nors turi. Jie jau daugiau kaip 300 metų vergauja. Ne, ne karalienei, o tiems, kas valdo privatų Bank of England. Tiems, kas valdo The City. Vergauja tiems, kas yra tikrasis Britanijos valdovas - The Crown. Šis keistas ritualas, kuriuo anksčiau nekart stebėjausi, akivaizdžiai demonstruoja kad Anglijos Karalienė tėra fiktyvi figūra tiek Britanijoje, tiek Londone:
The relation of this monarch of the City to the monarch of the realm [Queen] is curious and tells much. It certainly is and certainly does! When the Queen of England goes to visit the City she is met by the Lord Mayor at Temple Bar, the symbolic gate of the City. She bows and asks for permission to enter his private, sovereign State. During such State visits the Lord Mayor in his robes and chain, and his entourage in medieval costume, outshines the royal party, which can dress up no furhter than service uniforms. The Lord Mayor leads the queen into his city. The reason should be clear. The Lord Mayor is the monarch. The Queen is his subject! The monarch always leads the way. The subject always stays a pace or two behind!
Ne Anglijos Karalienės ir ne Anglijos Karaliai valdė tai, kas vadinosi Didžioji Britanija. Valdė žmonės, save vadinantys Karūna - The Crown:
All the colonial possessions that were white were under the Sovereign - i.e. under the authority of the British government. Such nations as the Union of South Africa, Australia, New Zealand and Canada were governed under British law. These only represented thirteen percent of the people who made up the inhabitants of the British Empire.

All the other parts of the British Empire - nations like India, Eqypt, Bermuda, Malta, Cyprus and colonies in Central Africa, Sinapore, Hong Kong and Gilbraltar (those areas inhabited by the browns, yellows and blacks) were all Crown Colonies. These were not under British rule. The British parliament had no authority over them. They were privately owned and ruled by a private club in London, England known as the Crown. The Crown's representative in such areas held the absolute power of life and death over all the people under his juristiction. There were no courts and no method of appeal or retribution against a decision rendered by the representatives of the Crown. Even a British citizen who committed a crime in a Crown colony was subject to the Crown law. He couldn't appeal to British law as it didn't apply.
Kam tarnavo Anglikonų bažnyčia, dabar aišku.

Kuo buvo ir tebėra eiliniai britai, matyt, supratot. Jie šiandien "pranašesni" už mūsų tautiečius, dirbančius Albione, tuo, kad yra "arčiau pinigų šaltinio" - tos vietos, kur "gaminami" pinigai. Panašiai kaip baudžiavos laikais patarnaujantieji dvare buvo "pranašesni" už dirbančius laukuose.

Belieka tikėtis, kad tai, kad Britanija neprisijungė prie euro zonos - geras ženklas mums. Ar tai - tik nauja klasta? Kaip manot? Kaip galvojat, ar Europos centrinis bankas - kitoks negu Bank of England?

Lažinamės, kad po Bretwaldų kiti besiskelbiantieji Britanijos valdovais tokiais iš tikrųjų nebebuvo, nes "iš šešėlio" juos valdė kiti?

Kalbų kodai

Lietuvių kalba – seniausia iš gyvųjų Indoeuropiečių kalbų. Struktūriškai ji tokia pati, kokia buvo vartojama tūkstantį metų iki Kristaus. Štai jos grynumo ir senos kilmės įrodymai:

Lietuvių kalbos kodas:

Lietus lyja

Sniegas sninga

Žolė želia

Kirvis kerta

Gimda gimdo

Dangus dengia

Mainulis mainos

Pinigai pinga

Pabandykit šitokį ryšį rasti kitose kalbose, kurias mokate. Nerasit. Jis pamestas. Iškreiptas keičiant prasmes. Kam reikėjo keisti žodžių prasmes? Siekiant pateikti melą kaip tiesą?

Anglų kalbos kodas

Finance fine

Realty real

Professional profitable

Merfio apibrėžimas: Profesionalas - žmogus, žinantis viską apie nieką.

Anglakalbiui kritikuoti finansų sistemą yra maždaug tas pats, kas mums burnoti ant puikumėlio. Tik beprotis gali taip elgtis, tiesa? Nekilnojamos nuosavybės sąvoka angliškai mąstančio žmogaus smegenyse yra tapati realybės sąvokai. Profesionalo sąvoka anglui, priešingai nei sako Merfis, neatsiejama nuo pelningumo.

Ne veltui anglų kalba, kuri yra bene jauniausia Europoje, taip tinkama finansinės piramidinės struktūros buveinei – The City – įkurdinti. Ji kito, tiksliau, salą valdančių žmonių buvo keičiama, siekiant pateisinti ir įteisinti galiojančią tvarką. Įteisinti dabartinę finansinę sistemą. Todėl toji kalba visiškai nelogiška, įskaitant jos rašybą.

Anglų kalba – būsimoji antroji lotynų kalba. Lengvai tuo įsitikinsite, savo kompiuteryje paspaudę Control Panel/Regional and Language Options ir suskaičiavę anglų kalbas. Savo kompiuteryje jų radau 13. Noriu pasakyti, kad anglų kalbos, kaip vientiso dalyko, jau dabar nebėra. Kaip, griuvus Romai, tuometės imperijos kalba - lotynų - skilo į prancūzų, italų ir kitas Pietų Europos kalbas, taip ir anglų kalba galutinai skils kai grius Karūna – The Crown.

Tegul šis paskvilis visiems parodo anglų kalbos kilmę ir esmę:

Forwarded interpersonal message :
The European Union commissioners have announced that agreement has been reached to adopt English as the preferred language for European communications, rather than German, which was the other option. As part of the negotiations, Her Majesty's Government conceded that English spelling had some room for improvement and has accepted a five-year phased plan for what will be known as EuroEnglish (Euro for short).

In the first year, "s" will be used instead of soft "c". Sertainly, sivil servants will resieve this news with joy. Also, the hard "c" will be replaced with "k". Not only will this klear up any konfusion, but typewriters kan have one less letter.

There will be growing publik enthusiasm in the sekond year, when the troublesome "ph" will be replased by "f". This will make words like "fotograf" 20 per sent shorter.

In the third year, publik akseptanse of the new spelling kan be expekted to reach the stage where more komplikated changes are possible. Governments will enkorage the removal of double letters, which have always ben a deterent to akurate speling. Also, al wil agre that the horible mes of silent "e"s in the languag is disgrasful, and they would go.

By the fourth year, peopl wil be reseptive to steps such as replasing "th" by "z" and "w" by "v".

During ze fifz year, ze unesesary "o" kan be dropd from vords kontaining "ou", and similiar changes vud of kors be aplid to ozer kombinations of leters.

After zis fifz yer, ve vil hav a reli sensibl riten styl. Zer vil be no more trubls or difikultis and evrivun vil find it ezi tu understand ech ozer.

Ze drem vil finali kum tru.

Kodėl ir dėl ko

Kodėl tai darau?

Apsisprendžiau pernai prieš Kūčias. Kas yra pinigai, tuo metu jau buvau supratęs. Bet apie tai buvau kalbėjęs tik keliems draugams. Jų reakcija buvo tokia: trūkt pečiais. Ir tiek.

Manau, prisimenat, kokia buvo gruodžio pabaiga. Šiluma – kaip vasarą. Dieną prieš Kūčias buvau prie Žaliųjų ežerų pasivaikščioti. Ir priskyniau ten ramunėlių. Dieną prieš Kūčias. Vilniuj įteikiau jas vienai poniai, toji klausia:

- Kur gavai?

- Prie ežero priskyniau, - sakau.

Tada ir tariau sau: gana! Pirmosios Naujųjų 2007 metų dienos tik sutvirtino mano apsisprendimą. Tie, kas buvo nors kiek pastabūs ir neabejingi, supras, ką turiu omeny.

Nors dėstau matematiką, per paskaitas pradėjau šnekėti studentams ir apie finansus. Pateikdamas tai kaip loginius uždavinius. Tokius komentarus pradėjau rašyti vasario mėnesį. Šitie atsirado vasario 20 dieną. O vasario 17 dieną, savaitgalį, buvau vakarėlyje, kuriame viešai paskelbiau pinigų demaskavimo idėjas. Londono City apskelbiau esant blogio irštva. Nurodžiau blogio šaknį – Karūną (The Crown). Vakarėlyje dalyvavo asmuo, dirbantis Lietuvos banke. Taip pakomentavo:

- Kiek gyvenimų tau prireiks?

Lygiai po savaitės, vasario 24, gavau antrankius ir elektros šoką. Nuovadoje dvi paras streikavau, reikalaudamas televizijos. Vos neatsidūriau beprotnamy.

Išėjęs iš Vilniaus 6 – tojo policijos komisariato, radau savo automobilį su dviem peiliu iš šono pradurtom padangom. Gavau grasinantį SMS. Šį susirašinėjimą, kurį paskelbiau tame vasario 17 vakarėlyje, išėjęs iš areštinės, radau savo kompiuterio šiukšliadėžėje, ir dar išgadintą.

Nutiko įdomių dalykų abiejose darbovietėse.

Dėl ko taip elgiuosi? Gali būti, kad mano supratimas apie finansinius dalykus kitoks, negu vidutinis, todėl, kad esu matematikas ir keletą metų buvau verslininkas. Didmeninė prekyba. Nebankrutavau. Nelikau skolingas. Tame tarpe bankams. Jie man liko skolingi. Bankrutavę. Tikrai nemažai tada patyriau. Visada stengiausi suprasti, kas vyksta. Gali būti, kad šį bei tą supratau.

Tai rašiau vakar:

kęstui, 2007 04 28 23:09

Nors ir prasivardžiuojat, bet atsakysiu. Finansinės sistemos reforma - bus! Jos esmė - jokių naujų pinigų emisijų. Jei šios reformos nebus, pražudysim save. Globalusis atšilimas, gamtos pusiausvyros destabilizacija - mūsų, žmonių darbas. Dabartinė padėtis, kai žmonės daro viską, kad gautų kuo daugiau pinigų, kuriuos tik centrinius bankus kontroliuojantiems asmenims žinomais kiekiais "leidžia apyvarton" centriniai bankai - visiškai ydinga. Ji leidžia finansuoti karą. Už kurį užmoka visuomenė savo darbu. Ji leidžia centriniams bankams daryti savo juodus darbus NEKONTROLIUOJAMIEMS. Finansų studentai (visi, kuriuos to klausiau) NEŽINOJO, kaip pinigai patenka apyvarton. Jiems NESAKĖ. Dabartinė finansų sistema grįsta melu, apgaule ir krauju. Ji bus pakeista. Dabar. Nes atsirado PASAULINIS TINKLAS. Dauguma atsiskaitymų - elektroniniai. TEREIKIA PERPROGRAMUOTI KOMPIUTERĮ. Anksčiau tokiai reformai atlikti būtų reikėję jūros kraujo. Anksčiau nebuvo interneto. O mano kišenėse vėjai nesiplaiksto. Ir laukas neplikas. Tiesiog supratau, kaip yra, ir sakau kitiems. Konkurencija liks. Biznelio, kaip jį vadinat, supratimas keisis. Finansų reforma - bus!

Pinigai pinga

Mainams prireikė vertės ekvivalento. Sako, juo buvę auksas, sidabras ar kokios kitos ilgą laiką nesikeičiančios patrauklios visuomenei medžiagos. Nors nesyk skaičiau, kad Sarmatijoje jos nebuvo vertinamos. Apie Sarmatiją visiems pravartu paskaityti. Kai kas sako, kad ji – mūsų senoji Tėvynė. Dar sako, kad pirmieji pinigai buvę pagal savo tikrąją vertę (suprask - savikainą) tapatūs savo nominalui (suprask – kainai). Aš tuo netikiu. Bent jau tada, kai atsirado jų dabartinis pavadinimas pinigai, neginčijamai turintis tą pačią šaknį, kaip veiksmažodis pinga, jokio savikainos ir kainos tapatumo nebebuvo. Nuo tada jokie mainai nebebuvo tik mainikaujančiųjų sandoris. Jame nemačia dalyvavo trečiasis – kontroliuojantis pinigų gimimą. Kuris visada gaudavo savo dalį. Nes jis pagamindavo pinigus pigiau, negu "parduodavo" kitiems.
Norėtų Cezaris dar daugiau žemių nukariauti. Bet iš kur alinantiems žygiams pinigų imti? Juk reikia mokėti kariams ir proviziją tiekiantiems. Nukariautieji kraštai duoklę, žinoma, moka, betgi kol surinksi padorią sumą...
Turėjo Cezaris gudrų patarėją...
Ateina Cezario brigadininkas pataisytų karo vežėčių į servisą pasiimti. Meistras išridena jas kieman ir laukia suderėtojo auksino. Brigadininkas apžiūri darbą, linkteli ir meta meistrui auksinę monetą. Meistras pagauna, jau dės kišenėn, bet, delne pajutęs mažesnį nei įprastą svorį, apžiūri monetą ir šaukia:
- Ei, čia ne auksinas! Auksinas – dvigubai didesnis!
Pribėga jis prie brigadininko, reikalaudamas tikrojo auksino. Tas paima tą pinigėlį, apverčia ir rodo meistrui:
- Matai, kieno fizionomija iškalta? Paties Cezario! Prieš Didįjį Cezarį burnosi?
- Ne, ne!, - dabar meistras ne juokais išsigando. – Čia – auksinas, ačiū jums, ačiū!
Paskui taip galvojo: o kam kalti dvigubai mažesnį auksiną? Galima ir keturgubai. O kam naudoti tiek daug aukso monetoms? Iš kur jo tiek imsi, kai šitiek monetų reikia? Tiks ir paauksuotos! Dar vėliau tiko ir sidabrinės. Varinės, žalvarinės. Svarbu, kad visi jas ima už tikrą pinigą. O padaryti jas kainuoja mažai. Ko ir reikia.
Dar vėliau tiko ir popieriniai pinigai. O dabar tinka ir elektroniniai. Kas galit aprašyti tą didžiai paslaptingą procesą: Centrinis bankas daro naują e - pinigų emisiją?
Visą tą laiką, kurį žmonija keliavo iki šių dienų, naujų pinigų atsiradimo ir judėjimo paslaptį reikėjo slėpti. Tai buvo daroma ir tebedaroma gana sėkmingai. Kelių ekonomikos ir finansų studentų klausiau kaip pinigai patenka apyvarton. Nė vienas jų nežinojo. Kad centrinis bankas pinigus skolina bankams už bazines palūkanas, studentams nesakoma. Sakoma – leidžia apyvarton. Meluojama, kad pinigai yra vertės matas. Mato vienetai – pastovūs, nekintami dydžiai. Pavyzdžiui, metras. Arba kilogramas. Kaip jums patiktų vis trumpėjantis metras? Taip mažėjantis, kaip doleris? Arba anglų svaras?
Anglijos svaro pilnas vardas - svaras sterlingų (pound sterling). Tai Towerio svaras (lygus 5400 grūdų svoriui) Sterlingo sidabro (turinčio 92,5 % gryno sidabro). Taigi, svaro sterlingų vertė ir turėtų būti lygi svaro strelingų (to sidabro lydinio) vertei. Tuo tarpu, kaip dabar deklaruojama, kad ano, originaliojo, svaro sterlingų vertė lygi £78.75 dabartinių. Matyt, lyginama matuojant dabartine sidabro kaina svarais. Nepaisant to, kad per tuos šimtmečius, prabėgusius po svaro sterlingų gimimo, sidabro buvo išgauti milžiniški kiekiai.
Išvada: GB valiutą – svarą sterlingų – tebevadiname šiuo vardu, nors jis seniai jo nebevertas. Tie, kas valdė svarą sterlingų, žinojo, kad jis nuvertėja. Slėpė tai nuo visuomenės. Slėpė ir jo apibrėžimą, kurį ką tik perskaitėt. O visuomenė irgi gera: pernelyg pasitikėjo. Sukčiais.
Gal tų valiutų vertės nesumenko kitų prekių kainų atžvilgiu?

Jei netikite, kad jos sumenko, pasidomėkite bet kokių analogiškų produktų kainomis dabar ir prieš 20, 50, 100 metų. Meluojama, kad infliacija atsiranda dėl ekonomikos augimo, visuomenės nekantrumo ir klaidų. Slepiama, kad vienintelė infliacijos priežastis – naujos centrinių bankų daromos emisijos. Būtent dėl to, kad apyvartoje esanti pinigų masė tolydžio papildoma naujai centrinių bankų pagamintų pinigų kiekiais, pinigai pinga. Sudaroma iliuzija, kad toji vis naujai emituotais pinigais papildoma pinigų masė padengta vertybėmis. Tuo tarpu nuo 1971 metų, kai išlindo aikštėn faktas, kad centriniai bankai neturi nieko – jokių vertybių - kurios bent dalinai dengtų jų naujai spausdinamus pinigus, taip vadinamas Aukso standartas buvo oficialiai panaikintas. Toliau šis procesas vyksta taip: šalies valdžia įstatymais įtvirtina „finansinę tvarką“, versdama savo piliečius imti mokėjimams „nepriklausomų centrinių bankų“ emituojamus pinigus. Dabartinėje anglakalbėje pasaulio finansų bendruomenėje tokie pinigai turi Fiat currency terminą. Tai - centrinius bankus kontroliuojančiųjų su valdžioje esančiųjų pagalba visuomenei įpirštas produktas. Centriniai bankai yra šalies visuomenės nekontroliuojami. Geriausias to įrodymas – JAV centrinis bankas – Federalinis Atsargų bankas, kuris nėra nei federalinis, nei atsargų. Nefederalinis, nes privatus (toks pat, kaip FeDex – Federal Express), ne atsargų - nes neturi jų. Europoje pirmasis privatus valstybės bankas (šmaikščiai skamba ?) buvo Bank of England. Tuo, kad Lietuvos bankas kitoks, suabejosite paskaitę oficialius Lietuvos Respublikos institucijų tinklapius:
Kam priklauso Lietuvos bankas? Lietuvos bankas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Ar Lietuvos bankas yra Vyriausybės padalinys? Ne. Lietuvos bankas yra valstybės centrinis bankas, nepriklausomas nuo Vyriausybės ir kitų Lietuvos valstybinių institucijų. http://www.lb.lt/lt/klausimai.htm
Valstybės kontrolė neturi teisės atlikti Lietuvos banko finansinio audito. http://www.vkontrole.lt/pub_14.shtml
R.ŠARKINAS. Laba diena. Aš galbūt pasakysiu trumpą įžangą, o po to atsakysiu į klausimus. Kaip žinoma, visuose bankuose, o kartu ir Lietuvos banke, atlikti auditai, visuose bankuose auditus atliko tarptautinės audito firmos. Galbūt pradėsiu nuo Lietuvos banko ataskaitos. Lietuvos banko valdyba patvirtino audituotą ataskaitą. Ją auditavo “Arthur Andersen” firma. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=783

Trumpas pasakojimas tiems, kas nepagalvojo, ką reiškia ir kur veda šitokia finansinė tvarka, kai Centrinis bankas skolina pinigus kitiems bankams už bazines palūkanas (pastarieji, kaip taisyklė, pamiršta mums pasakyti, kad tie pinigai, kuriuos gauname kaip atlyginimą, yra ne mūsų).
Pradžia. Aš - Centrinis bankas. Tu - šalis. Aš padirbau pirmuosius 100 pinigų ir paskolinau tau per bankus. Pigiai, po 2% metinių palūkanų (jos vadinamos bazinėmis palūkanomis). Per kiek metų tu, šalie, gražinsi man mano šimtinę palūkanomis? Teisingai, per 50 metų. Ir liksi man skolinga tą patį 100 pinigėlių.
IŠ KUR IMSI?
Pinigėliai juk pas mane?
DABAR TU - MANO VERGĖ!
JAV turi didžiulį įsiskolinimą. Kam? Savo centriniam bankui! Kuris nuo 1913 metų - privatus. Kam skolinga Lietuvos Respublika? Vien jos Centrinės valdžios skola šiandien viršija 14 milijardų litų.
1809 metais JAV prezidentas Tomas Jefferson pranašiškai sakė:
"I believe that banking institutions are more dangerous to our liberties than standing armies . . . If the American people ever allow private banks to control the issue of their currency, first by inflation, then by deflation, the banks and corporations that will grow up around [the banks] . . . will deprive the people of all property until their children wake-up homeless on the continent their fathers conquered . . . The issuing power should be taken from the banks and restored to the people, to whom it properly belongs."
Gali būti, kad daugeliui tai skambės šokiruojančiai. Šiuolaikinis Vakarų pasaulis - vergų pasaulis. Finansinių vergų pasaulis. Manau, kad tie, kas artimiau bendravo su vakariečiais, tai suprato. Arba pajuto intuityviai. Vakaruose taip vadinama privati nuosavybė vis labiau centralizuojama. Centrinius bankus valdančių žmonių rankose.
Suprantama, yla iš maišo lindo jau seniai. Reikėjo slėpti faktą, kad centriniai bankai pridirbo tiek pinigų, kad, visus juos paleidus apyvarton, totaliai pritrūktų prekių jiems padengti. Kai nebepakako skatinimų taupyti, kai nebepavykdavo sunaikinti didžiosios visuomenės dalies santaupų valstybių bankų bankrotais (taip vadinamais default‘ais – finansinėmis krizėmis), imta eskaluoti biržos idėja. Kad už uždirbtuosius pinigus nepirktumėt prekių – pirkit nuosavybės teises – akcijas. Pirkit teises į ateities sandėrius (tyčia rašau sandėris vietoj dabar proteguojamo žodžio sandoris), kad tik ten sukaupiama pinigų masė nepatektų apyvarton. Mat, kai apyvartoje pristigs pinigų, kontroliuojantys centrinius bankus pagamins jų kiek reikia. Ir paskolins mums. Per kitus bankus. Už bazines palūkanas. Kuo daugiau mes taupysime ir investuosime, tuo jiems geriau. Mat, tada šis procesas tęsis. O visuomenė juk už tuos naujai emituotus pinigus dirba. Kiekvienas iš mūsų už tą naujai atspaustą niekuo nedengtą popierėlį atidirba.
Karas finansuojamas išleidžiant milžinišką pinigų emisiją. Už kurią atidirba visuomenė. Atidirba, nes paklūsta šiai tvarkai. Iš inercijos.
Valdžios vyrai ir moterys, įteisinantys tokią tvarką, paklūsta jai.

"Let me issue and control a nation's money and I care not who writes the laws."
Mayer Amschel Rothschild

Blogiausia, kad visuomenė, sekdama esamu "finansiniu modeliu", naikina ne tik savo moralę (pelnas pateisina viską!), bet ir pradeda griauti pasaulį. Mes lyg apakę lekiame paskui tariamą vertybę - pinigus. Jie - nėra vertybė.

Nes pinigai - pinga.