Šįvakar Prezidentas Brazauskas, jau iš įrašo, kalbėjo apie dvi savo svajones – didelę ir mažą.
Didelė svajonė – kad Lietuva išmoktų gyventi pati ir save valdytų.
Maža svajonė – kad pagaliau būtų užbaigti Valdovų rūmai, mūsų valstybingumo simbolis.
2010-06-26
2010-06-25
Paliokas Londone
Dar nebuvom ES, dar krizės nebuvo, o brolis ėmė skųstis kad, atseit, darbų ant Lietuvos nesą.
Taip sakė – darbų, bet gal omeny turėjo – pinigų?
Tai, kadangi buvau po Europą pakeliavęs dviračiu, sugalvojau tokią akciją – vasaros vidury nuplaukėm Kylin iš Klaipėdos, sėdom abudu ant dviračių ir numynėm Londonan.
Ten, mat, yra ir darbų, ir pinigų.
O nedviratininkų lietuvių tuomsyk nenorėdavo įleist ton karalystėn.
Tai tas žaltys jau patį pirmą vakarą tam Londone nusigrūdo baran ir parsinešė Maklaudo pravardę.
Ir užkroviau tą Palių kalnietį savo švogeriui, kuris ligšiol Londone tebegyvena, ant galvos.
Tasai dar sovietmečiu susigalvojo ir parašė laišką kompartijos Centro komitetan kad, būk tai, pageidauja dirbt Anglijoj, statybininku, kaip ir Lietuvos TSR. Ir atsakymą gavo iš CK – tie atrašė, kad jo pageidavimą apsvarstė, o bet tačiau dabar jam pasidarbuot Albione nesą galimybių.
Černiachovskio jam, kažkodėl, nepasiūlė.
Tai, kai tik tos galimybės atsirado, jis ir atsidūrė Landynėj.
Tai ir dirbo jiedu ten pas tokį juodoką su keliais chocholais, statė Londoną, nelegaliai.
Važiuoja brolis po darbo autobusu, prieina kitas juodukas, sako:
- Change.
Pinigų prašo.
Tai brolis, kaipo geras žmogus, pasirausė kišenėj, rado penkis svarus, duoda jam:
- Take a pound.
Atseit, keturis grąžos duok.
Pasakoja toliau:
- Žiūriu – ogi tasai „Stop“ mygtuką spaudžia – nusiplaut nori. Tai kaip čiupau jam už giesmės, tas ėmė žviegt kaip kiaulė.
Autobusas sustojo, visi bėga laukan.
- Nebėkit, - sako jiem brolis, - ko jūs bėgat - grąžą atsiimsiu, ir toliau važiuosim.
Bet išlakstė visi.
- Važiuoju vienas, - sako, - o kituos autobusuos juodukai man pakeltus pirštus rodo. Ir sužinok taip greit ...
O užbaigė istoriją šitaip:
- Gerai, kad vairuotojas anglikas buvo, policijon nepaskambino. O tai būt buvę...
P.S. Pastebėjau, kad šitas rašinys patiko:) Tai įdedu herojaus nuotrauką - sovietmečiu, jaunas, buvo slidinėt Dombajuj.
Taip sakė – darbų, bet gal omeny turėjo – pinigų?
Tai, kadangi buvau po Europą pakeliavęs dviračiu, sugalvojau tokią akciją – vasaros vidury nuplaukėm Kylin iš Klaipėdos, sėdom abudu ant dviračių ir numynėm Londonan.
Ten, mat, yra ir darbų, ir pinigų.
O nedviratininkų lietuvių tuomsyk nenorėdavo įleist ton karalystėn.
Tai tas žaltys jau patį pirmą vakarą tam Londone nusigrūdo baran ir parsinešė Maklaudo pravardę.
Ir užkroviau tą Palių kalnietį savo švogeriui, kuris ligšiol Londone tebegyvena, ant galvos.
Tasai dar sovietmečiu susigalvojo ir parašė laišką kompartijos Centro komitetan kad, būk tai, pageidauja dirbt Anglijoj, statybininku, kaip ir Lietuvos TSR. Ir atsakymą gavo iš CK – tie atrašė, kad jo pageidavimą apsvarstė, o bet tačiau dabar jam pasidarbuot Albione nesą galimybių.
Černiachovskio jam, kažkodėl, nepasiūlė.
Tai, kai tik tos galimybės atsirado, jis ir atsidūrė Landynėj.
Tai ir dirbo jiedu ten pas tokį juodoką su keliais chocholais, statė Londoną, nelegaliai.
Važiuoja brolis po darbo autobusu, prieina kitas juodukas, sako:
- Change.
Pinigų prašo.
Tai brolis, kaipo geras žmogus, pasirausė kišenėj, rado penkis svarus, duoda jam:
- Take a pound.
Atseit, keturis grąžos duok.
Pasakoja toliau:
- Žiūriu – ogi tasai „Stop“ mygtuką spaudžia – nusiplaut nori. Tai kaip čiupau jam už giesmės, tas ėmė žviegt kaip kiaulė.
Autobusas sustojo, visi bėga laukan.
- Nebėkit, - sako jiem brolis, - ko jūs bėgat - grąžą atsiimsiu, ir toliau važiuosim.
Bet išlakstė visi.
- Važiuoju vienas, - sako, - o kituos autobusuos juodukai man pakeltus pirštus rodo. Ir sužinok taip greit ...
O užbaigė istoriją šitaip:
- Gerai, kad vairuotojas anglikas buvo, policijon nepaskambino. O tai būt buvę...
P.S. Pastebėjau, kad šitas rašinys patiko:) Tai įdedu herojaus nuotrauką - sovietmečiu, jaunas, buvo slidinėt Dombajuj.
2010-06-23
Skola - ne rona
Kreditas tiesiogine prasme yra išsivysčiusią ekonomiką maitinantis kraujas, kuris naudingas visai visuomenei.
Nė viena išsivysčiusi ekonomika negali funkcionuoti be kredito sukūrimo sistemos.
Šiandien tos monetos ir banknotai, kuriuos žmonės nešiojasi savo kišenėse ar rankinėse ir tie pinigai, kuriuos jie sutaupo ir padeda į bankus ar pensijų fondus, yra tik maža dalis kreditų, sukuriamų finansų struktūroje.
Taip vyksta jau nuo devyniolikto amžiaus.
Šiaip tai, gyvenom ne tik iki XIX amžiaus, bet ir iki Kristaus.
Kad dabar ekonomika negali funkcionuoti be kreditų - nereiškia, kad negalės be jų apsieit ateity.
Kad kreditai, būk tai, visai visuomenei naudingi - sako, o kad jie, kreditai, yra iš palūkanų sukonstruotas instrumentas, leidžiantis visuomenės kuriamom gėrybėm naudotis gudriesiems kreditų kūrėjams - nesako.
Užtat pasakė, kad kišenėj nešiojam ne monetas ir banknotus, o kreditus.
Maža tik dalis visų kreditų, tie žinovai sako, žmonių kišenėse ir žmonių sąskaitose.
O kieno kišenėse ta didžioji dalis?
Ne žmonių?
Tai kieno?
Betgi...
Kad ne jie, tie ..., būtumėm išvis tuščiom kišenėm...
Tai geradariai...
Bet ... ar būtina kišenėse monetas ir banknotus nešiotis?
A banknote) (often known as a bill, paper money or simply a note)...
note (v.)
early 13c., "observe, mark carefully," from O.Fr. noter, from L. notare...
Taip išeina ... notarai ir banknotai - iš ten pat...
Galima buvo ir atspėt.
Bankai pažada, notarai patvirtina.
Laikas nuo laiko pažadų burbulus krizės ir karai nurašo.
Šitą...
Negi ir jurisdikcija tėra eurisdikcija?
Kreditas - irgi ne mūsiškas žodis.
Kas tokiais mandrais žodžiais kalba?
Ar ne apie tokius sako - barzdos pas ožką pasiskolinęs, nori žmones pamokyti?
Kreditas lietuviškai - skola.
Ką protėviai šneka apie skolas?
Mėnulis skolyta šviesa šviečia.
Tas, kas esti apsisegęs skolytiniu fraku, jaučia tikras kančias.
Skolintas arklys ant lygaus kelio klumpa.
Skolintais kailiniais greičiau sušalsi.
Ir eis dabar kaip skolintom kojom.
Skolintas pinigas už ledą slidesnis.
Dejuoja lyg būtų pasiskolinęs.
Berneli jaunasai, daug skolų turi.
Pasistatėm budinką, tai visai į skolas sulindom.
Skola auga be lytaus.
Prastai jis tę gyvena – skolose paskendęs.
Viens žmogus turėjęs daug skolos ir nežinojęs, kaip išmokėt.
Kol skolas išmokėjo, vaikai ejo tarnauti.
Dvaras buvo praskolintas Vilnios bankoj.
Koks ans ponas būtų, kad skolos neturėtų.
Skolon inlindo.
Negaliu iš skolų išlįst.
Atsėdžiu skolą kalinėj.
Aimanuok neaimanuok, o skolą atiduok!
Buvo visai nususęs, skolomis kaip utėlėmis aptekęs.
Žmogus prapuolęs skolose.
Jis ir būtų palikęs vaikams praskolintą žemę.
Prasiskolinęs amžinai.
Tenumiršt, bedievis, palikdamas skolas.
Anas skoloj i numirė, neatadavė.
Skola – ne rona, neužgis.
Maušienėlė skolas rašo, nuo galvos kepurės prašo.
Velnias dūšios, o šuva skolos neturi.
Šuo be skolos.
Nepavydu dar?
Nė viena išsivysčiusi ekonomika negali funkcionuoti be kredito sukūrimo sistemos.
Šiandien tos monetos ir banknotai, kuriuos žmonės nešiojasi savo kišenėse ar rankinėse ir tie pinigai, kuriuos jie sutaupo ir padeda į bankus ar pensijų fondus, yra tik maža dalis kreditų, sukuriamų finansų struktūroje.
Taip vyksta jau nuo devyniolikto amžiaus.
Šiaip tai, gyvenom ne tik iki XIX amžiaus, bet ir iki Kristaus.
Kad dabar ekonomika negali funkcionuoti be kreditų - nereiškia, kad negalės be jų apsieit ateity.
Kad kreditai, būk tai, visai visuomenei naudingi - sako, o kad jie, kreditai, yra iš palūkanų sukonstruotas instrumentas, leidžiantis visuomenės kuriamom gėrybėm naudotis gudriesiems kreditų kūrėjams - nesako.
Užtat pasakė, kad kišenėj nešiojam ne monetas ir banknotus, o kreditus.
Maža tik dalis visų kreditų, tie žinovai sako, žmonių kišenėse ir žmonių sąskaitose.
O kieno kišenėse ta didžioji dalis?
Ne žmonių?
Tai kieno?
Betgi...
Kad ne jie, tie ..., būtumėm išvis tuščiom kišenėm...
Tai geradariai...
Bet ... ar būtina kišenėse monetas ir banknotus nešiotis?
A banknote) (often known as a bill, paper money or simply a note)...
note (v.)
early 13c., "observe, mark carefully," from O.Fr. noter, from L. notare...
Taip išeina ... notarai ir banknotai - iš ten pat...
Galima buvo ir atspėt.
Bankai pažada, notarai patvirtina.
Laikas nuo laiko pažadų burbulus krizės ir karai nurašo.
Šitą...
Negi ir jurisdikcija tėra eurisdikcija?
Kreditas - irgi ne mūsiškas žodis.
Kas tokiais mandrais žodžiais kalba?
Ar ne apie tokius sako - barzdos pas ožką pasiskolinęs, nori žmones pamokyti?
Kreditas lietuviškai - skola.
Ką protėviai šneka apie skolas?
Mėnulis skolyta šviesa šviečia.
Tas, kas esti apsisegęs skolytiniu fraku, jaučia tikras kančias.
Skolintas arklys ant lygaus kelio klumpa.
Skolintais kailiniais greičiau sušalsi.
Ir eis dabar kaip skolintom kojom.
Skolintas pinigas už ledą slidesnis.
Dejuoja lyg būtų pasiskolinęs.
Berneli jaunasai, daug skolų turi.
Pasistatėm budinką, tai visai į skolas sulindom.
Skola auga be lytaus.
Prastai jis tę gyvena – skolose paskendęs.
Viens žmogus turėjęs daug skolos ir nežinojęs, kaip išmokėt.
Kol skolas išmokėjo, vaikai ejo tarnauti.
Dvaras buvo praskolintas Vilnios bankoj.
Koks ans ponas būtų, kad skolos neturėtų.
Skolon inlindo.
Negaliu iš skolų išlįst.
Atsėdžiu skolą kalinėj.
Aimanuok neaimanuok, o skolą atiduok!
Buvo visai nususęs, skolomis kaip utėlėmis aptekęs.
Žmogus prapuolęs skolose.
Jis ir būtų palikęs vaikams praskolintą žemę.
Prasiskolinęs amžinai.
Tenumiršt, bedievis, palikdamas skolas.
Anas skoloj i numirė, neatadavė.
Skola – ne rona, neužgis.
Maušienėlė skolas rašo, nuo galvos kepurės prašo.
Velnias dūšios, o šuva skolos neturi.
Šuo be skolos.
Nepavydu dar?
2010-06-22
Sunkmečio teismai
Sunkmetis užėjo.
Tai mes senius - į roges, ir miškan išv...
Ne, nevežėm, tik jiem pensijas, bedarbiam pašalpas, o mamytėm ir kūdikėliam - motinystės išmokas nukarpėm.
Na, ne mes, ne mes - mes taip nedarėm, ne.
Valdžia mūsų šitaip.
Valstybės vardu.
Betgi, ta Valstybė, vienok - mes...
Kas gi dar, jei ne mes?
O tą valdžią Konstitucinis teismas už tuos nedorus darbelius pabarė.
Ir sunkmetį Konstitucinis teismas įžvelgė - "pasak KT, jeigu valstybės finansai leidžia, pensijos turi būti tuojau pat grąžintos į iki sunkmečio buvusį lygį."
Sunkmečio pradžią Konstitucinis teismas tai pamatė, bet pabaigos - neparodė.
Tik priminė, kieno čia viršus - jei tik finansai leis, kai tik anie leis - kad tuoj pat iškart pensininkam būtų grąžinta tai, kas neteisėtai valdžios atimta buvo!
Finansai yra metodai.
Tai tie mūsų Valstybės metodai pakolei kas pensininkams grąžinti, kas buvo neteisėtai atimta, neleidžia, o, bet, tačiau, atimti iš jų, ir, dargi, anot Konstitucinio teismo, neteisėtai - leido.
- Ir ką tu jiem padarysi! - sakytų, o gal ir sako, gimtajam kaime, - tokie metodai.
Mūsų premjeras kūrybingai perskaitė Konstitucinio teismo išaiškinimą:
6. Konstitucinis Teismas aiškina 16:44 06-21 IP: 80.240.9.72
Vyriausybė kitą savaitę žada patvirtinti sumažintų pensijų kompensavimo planą, tačiau pats kompensavimas prasidės tik konstatavus sunkmečio pabaigą, teigia Premjeras Andrius Kubilius. „Kitą savaitę bus patvirtintas nutarimas, kurio reikalauja įstatymas. Jis bus patvirtintas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kuris nurodė, kad esant sunkmečiui negalima galvoti apie papildomas išlaidas“, - pirmadienį po Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė A.Kubilius.
Čia apie kokias išlaidas?
Valstybės?
O apie pajamas Konstitucinis teismas nieko nesakė?
Nesakė.
Tai ko nepagalvoti apie jų sumažinimą?
Nepagalvojot?
Ar tikrai?
7. Kitas Lietuvos Teismas aiškina 16:44 06-21 IP: 80.240.9.72
„VP grupės“ valdoma bendrovė „Akropolis“ valstybei neprivalės sumokėti pusės suderėtos kainos – apie 21 mln. litų – už įsigytą sklypą Vilniuje, prie Vingio parko. „Akropolis“, kuris įsigytame sklype ketina statyti naują prekybos centrą, už žemę valstybei turėjo sumokėti 40, 478 mln. litų, iš kurių 32, 4 mln. litų dalies mokėjimas buvo atidėtas. Šių metų sausį už valstybinę žemę buvo sumokėta 19, 371 mln. litų. „Akropolis“, pasak teisėjos, sutinka dar sumokėti 2, 598 mln. litų ir 422 tūkst. litų palūkanų, tuo tarpu likusią sumą siekė panaikinti. Google: Teismas: „Akropolis“ neprivalės valstybei sumokėti 21 mln. litų
.
Privalėjo, bet nebeprivalės.
Valstybė pensininkams privalo, o "Akropolis" Valstybei (mums, vadinasi), neprivalo.
Aiškiai ir, svarbiausia, teisingai išaiškinta.
Juk teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
Lietuvos Respublikos Konstitucija, 109 straipsnis.
Pabaigai mūsų (o gal bankininkų?) premjero komentaras:
"Neatsargūs žingsniai vėl neribotai didinant išlaidas gali pažeisti vieną pagrindinių teisėtų lūkesčių – stabilios valiutos ir stabilios finansų sistemos. O kitus dalykus turime svarstyti, bet svarstyti taip, kad bendras finansinis taupymo paketas liktų nepakitęs".
Susvyruos "Akropolis" - gali pakisti "bendras finansinis taupymo paketas".
Negi norim pažeisti "vieną pagrindinių teisėtų lūkesčių"?
Nenorim.
Vadinasi, visi turim rūpintis "Akropoliu".
O pensininkai...
Argi jų ori senatvė svarbiau už "vieną pagrindinių teisėtų lūkesčių" ir "bendro finansinio taupymo paketo" nekintamumą?
Pakentės tie pensininkai.
Dabar gi - sunkmetis.
O sunkmety mūsų metodai mums kitoniškai elgtis neleidžia.
O sunkmetis tasai ... sykiais ne dėl tų pačių metodų nutiko?
Tai mes senius - į roges, ir miškan išv...
Ne, nevežėm, tik jiem pensijas, bedarbiam pašalpas, o mamytėm ir kūdikėliam - motinystės išmokas nukarpėm.
Na, ne mes, ne mes - mes taip nedarėm, ne.
Valdžia mūsų šitaip.
Valstybės vardu.
Betgi, ta Valstybė, vienok - mes...
Kas gi dar, jei ne mes?
O tą valdžią Konstitucinis teismas už tuos nedorus darbelius pabarė.
Ir sunkmetį Konstitucinis teismas įžvelgė - "pasak KT, jeigu valstybės finansai leidžia, pensijos turi būti tuojau pat grąžintos į iki sunkmečio buvusį lygį."
Sunkmečio pradžią Konstitucinis teismas tai pamatė, bet pabaigos - neparodė.
Tik priminė, kieno čia viršus - jei tik finansai leis, kai tik anie leis - kad tuoj pat iškart pensininkam būtų grąžinta tai, kas neteisėtai valdžios atimta buvo!
Finansai yra metodai.
Tai tie mūsų Valstybės metodai pakolei kas pensininkams grąžinti, kas buvo neteisėtai atimta, neleidžia, o, bet, tačiau, atimti iš jų, ir, dargi, anot Konstitucinio teismo, neteisėtai - leido.
- Ir ką tu jiem padarysi! - sakytų, o gal ir sako, gimtajam kaime, - tokie metodai.
Mūsų premjeras kūrybingai perskaitė Konstitucinio teismo išaiškinimą:
6. Konstitucinis Teismas aiškina 16:44 06-21 IP: 80.240.9.72
Vyriausybė kitą savaitę žada patvirtinti sumažintų pensijų kompensavimo planą, tačiau pats kompensavimas prasidės tik konstatavus sunkmečio pabaigą, teigia Premjeras Andrius Kubilius. „Kitą savaitę bus patvirtintas nutarimas, kurio reikalauja įstatymas. Jis bus patvirtintas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kuris nurodė, kad esant sunkmečiui negalima galvoti apie papildomas išlaidas“, - pirmadienį po Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė A.Kubilius.
Čia apie kokias išlaidas?
Valstybės?
O apie pajamas Konstitucinis teismas nieko nesakė?
Nesakė.
Tai ko nepagalvoti apie jų sumažinimą?
Nepagalvojot?
Ar tikrai?
7. Kitas Lietuvos Teismas aiškina 16:44 06-21 IP: 80.240.9.72
„VP grupės“ valdoma bendrovė „Akropolis“ valstybei neprivalės sumokėti pusės suderėtos kainos – apie 21 mln. litų – už įsigytą sklypą Vilniuje, prie Vingio parko. „Akropolis“, kuris įsigytame sklype ketina statyti naują prekybos centrą, už žemę valstybei turėjo sumokėti 40, 478 mln. litų, iš kurių 32, 4 mln. litų dalies mokėjimas buvo atidėtas. Šių metų sausį už valstybinę žemę buvo sumokėta 19, 371 mln. litų. „Akropolis“, pasak teisėjos, sutinka dar sumokėti 2, 598 mln. litų ir 422 tūkst. litų palūkanų, tuo tarpu likusią sumą siekė panaikinti. Google: Teismas: „Akropolis“ neprivalės valstybei sumokėti 21 mln. litų
.
Privalėjo, bet nebeprivalės.
Valstybė pensininkams privalo, o "Akropolis" Valstybei (mums, vadinasi), neprivalo.
Aiškiai ir, svarbiausia, teisingai išaiškinta.
Juk teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
Lietuvos Respublikos Konstitucija, 109 straipsnis.
Pabaigai mūsų (o gal bankininkų?) premjero komentaras:
"Neatsargūs žingsniai vėl neribotai didinant išlaidas gali pažeisti vieną pagrindinių teisėtų lūkesčių – stabilios valiutos ir stabilios finansų sistemos. O kitus dalykus turime svarstyti, bet svarstyti taip, kad bendras finansinis taupymo paketas liktų nepakitęs".
Susvyruos "Akropolis" - gali pakisti "bendras finansinis taupymo paketas".
Negi norim pažeisti "vieną pagrindinių teisėtų lūkesčių"?
Nenorim.
Vadinasi, visi turim rūpintis "Akropoliu".
O pensininkai...
Argi jų ori senatvė svarbiau už "vieną pagrindinių teisėtų lūkesčių" ir "bendro finansinio taupymo paketo" nekintamumą?
Pakentės tie pensininkai.
Dabar gi - sunkmetis.
O sunkmety mūsų metodai mums kitoniškai elgtis neleidžia.
O sunkmetis tasai ... sykiais ne dėl tų pačių metodų nutiko?
2010-06-20
Aristokratija
1992-ais metais teko būt priėmime pas Širaką.
Mat, dalyvavau 1-jame Europos matematikų kongrese, už kelionę ir pragyvenimą užmokėjo Sorošas ir net 100$ į rankas davė.
Jei ne geradarys, nebūč ten buvęs.
Mat, tuomsyk Lietuvos Mokslų Akademija, kurios Matematikos ir informatikos institute moksliniu bendradarbiu dirbau, mokėjo man maždaug 20$ /mėn. atlyginimą.
Tai už filantropo Sorošo pinigus pripyliau žibalo savo Lada Samara bakan, įsimečiau skilandį krepšin ir nudūmiau Paryžiun.
Paryžius…
Tais laikais Paryžiun dauguma tautiečių tarybinį šampaną ir ikrus vežė, idant parduot ir gaut “valiutos”.
O aš ten - prancūzišką šampaną gėriau, ikrais, rusiškais, užsikąsdamas.
Mat, Širakas, tuomsyk dar ne Prancūzijos Prezidentas, o tik Paryžiaus zuokas, mus, matiekorius, priėmiman pakvietė.
Ir atėjom, į Ville de Paris.
Vaizdas toks: stalai ilgiausi paryžietiškais skanėstais nukloti, o Širakas pusę valandos – bla bla bla bla – prancūziškai, žinoma, o niekas gi prancūziškai nemoka…
Tai, kai, galop, baigė ir plačiu mostu nurodė direkciją – visi kad rovė!
Griebia šampano taurę, kitas jo alkūnę kliudo, tas pila sau už kalnieriaus, ikrus barsto…
Stoviu suglumęs – negi jie niekada šampano negėrė ir ikrų neragavo?
Apsidairiau – ne vienas stoviu, ir kiti mūsiškiai stovi - iš Lietuvos buvom šešiese.
Užteko visko ir mums, ligi soties - negi Paryžius pristigs šampano ir ikrų?
Tas vaizdinys man įstrigo galvon.
Grįždamas iš Paryžiaus praradau orientaciją - vis dėl tų 20$ /mėn. - ir, Vokietijoj, atvirtau biznierium, šokolado didmenininku.
Gal po metų - kitų pakvietė mane Juozapas, iš “Pas Juozapą”, į savo parduotuvės atidarymą.
Juozapo furšetas Pašilaičiuose buvo nė kiek ne prastesnis negu Širako, tikrai.
Bet labiausiai mane nustebino publikos elgesys.
Kaip Pitery, kur mokiausi, pasakytų – „как в лучших домах Лондона и Парижа“.
Tarti reikia - Landoona.
Juozapo publika elgėsi - gražu žiūrėt.
Tuomsyk maniau kad taip yra todėl, kad pas Juozapą susirinko sotūs buržuinai, o pas Širaką – amžinai alkani matematikai.
Paskui supratau, kad – ne, ne taip.
Paprasčiausiai, mes ir esam – patys, tikrų tikriausi, aristokratai.
Mat, dalyvavau 1-jame Europos matematikų kongrese, už kelionę ir pragyvenimą užmokėjo Sorošas ir net 100$ į rankas davė.
Jei ne geradarys, nebūč ten buvęs.
Mat, tuomsyk Lietuvos Mokslų Akademija, kurios Matematikos ir informatikos institute moksliniu bendradarbiu dirbau, mokėjo man maždaug 20$ /mėn. atlyginimą.
Tai už filantropo Sorošo pinigus pripyliau žibalo savo Lada Samara bakan, įsimečiau skilandį krepšin ir nudūmiau Paryžiun.
Paryžius…
Tais laikais Paryžiun dauguma tautiečių tarybinį šampaną ir ikrus vežė, idant parduot ir gaut “valiutos”.
O aš ten - prancūzišką šampaną gėriau, ikrais, rusiškais, užsikąsdamas.
Mat, Širakas, tuomsyk dar ne Prancūzijos Prezidentas, o tik Paryžiaus zuokas, mus, matiekorius, priėmiman pakvietė.
Ir atėjom, į Ville de Paris.
Vaizdas toks: stalai ilgiausi paryžietiškais skanėstais nukloti, o Širakas pusę valandos – bla bla bla bla – prancūziškai, žinoma, o niekas gi prancūziškai nemoka…
Tai, kai, galop, baigė ir plačiu mostu nurodė direkciją – visi kad rovė!
Griebia šampano taurę, kitas jo alkūnę kliudo, tas pila sau už kalnieriaus, ikrus barsto…
Stoviu suglumęs – negi jie niekada šampano negėrė ir ikrų neragavo?
Apsidairiau – ne vienas stoviu, ir kiti mūsiškiai stovi - iš Lietuvos buvom šešiese.
Užteko visko ir mums, ligi soties - negi Paryžius pristigs šampano ir ikrų?
Tas vaizdinys man įstrigo galvon.
Grįždamas iš Paryžiaus praradau orientaciją - vis dėl tų 20$ /mėn. - ir, Vokietijoj, atvirtau biznierium, šokolado didmenininku.
Gal po metų - kitų pakvietė mane Juozapas, iš “Pas Juozapą”, į savo parduotuvės atidarymą.
Juozapo furšetas Pašilaičiuose buvo nė kiek ne prastesnis negu Širako, tikrai.
Bet labiausiai mane nustebino publikos elgesys.
Kaip Pitery, kur mokiausi, pasakytų – „как в лучших домах Лондона и Парижа“.
Tarti reikia - Landoona.
Juozapo publika elgėsi - gražu žiūrėt.
Tuomsyk maniau kad taip yra todėl, kad pas Juozapą susirinko sotūs buržuinai, o pas Širaką – amžinai alkani matematikai.
Paskui supratau, kad – ne, ne taip.
Paprasčiausiai, mes ir esam – patys, tikrų tikriausi, aristokratai.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
