Aristokratija

1992-ais metais teko būt priėmime pas Širaką.

Mat, dalyvavau 1-jame Europos matematikų kongrese, už kelionę ir pragyvenimą užmokėjo Sorošas ir net 100$ į rankas davė.

Jei ne geradarys, nebūč ten buvęs.

Mat, tuomsyk Lietuvos Mokslų Akademija, kurios Matematikos ir informatikos institute moksliniu bendradarbiu dirbau, mokėjo man maždaug 20$ /mėn. atlyginimą.

Tai už filantropo Sorošo pinigus pripyliau žibalo savo Lada Samara bakan, įsimečiau skilandį krepšin ir nudūmiau Paryžiun.

Paryžius…

Tais laikais Paryžiun dauguma tautiečių tarybinį šampaną ir ikrus vežė, idant parduot ir gaut “valiutos”.

O aš ten - prancūzišką šampaną gėriau, ikrais, rusiškais, užsikąsdamas.

Mat, Širakas, tuomsyk dar ne Prancūzijos Prezidentas, o tik Paryžiaus zuokas, mus, matiekorius, priėmiman pakvietė.

Ir atėjom, į Ville de Paris.

Vaizdas toks: stalai ilgiausi paryžietiškais skanėstais nukloti, o Širakas pusę valandos – bla bla bla bla – prancūziškai, žinoma, o niekas gi prancūziškai nemoka…

Tai, kai, galop, baigė ir plačiu mostu nurodė direkciją – visi kad rovė!

Griebia šampano taurę, kitas jo alkūnę kliudo, tas pila sau už kalnieriaus, ikrus barsto…

Stoviu suglumęs – negi jie niekada šampano negėrė ir ikrų neragavo?

Apsidairiau – ne vienas stoviu, ir kiti mūsiškiai stovi - iš Lietuvos buvom šešiese.

Užteko visko ir mums, ligi soties - negi Paryžius pristigs šampano ir ikrų?

Tas vaizdinys man įstrigo galvon.

Grįždamas iš Paryžiaus praradau orientaciją - vis dėl tų 20$ /mėn. - ir, Vokietijoj, atvirtau biznierium, šokolado didmenininku.

Gal po metų - kitų pakvietė mane Juozapas, iš “Pas Juozapą”, į savo parduotuvės atidarymą.

Juozapo furšetas Pašilaičiuose buvo nė kiek ne prastesnis negu Širako, tikrai.

Bet labiausiai mane nustebino publikos elgesys.

Kaip Pitery, kur mokiausi, pasakytų – „как в лучших домах Лондона и Парижа“.

Tarti reikia - Landoona.

Juozapo publika elgėsi - gražu žiūrėt.

Tuomsyk maniau kad taip yra todėl, kad pas Juozapą susirinko sotūs buržuinai, o pas Širaką – amžinai alkani matematikai.

Paskui supratau, kad – ne, ne taip.

Paprasčiausiai, mes ir esam – patys, tikrų tikriausi, aristokratai.