Palios

Parašiau Google „Išjojo tėvulis paliavoti“.

Darbštusis Google rado vieną nuorodą ir paslaugiai paklausė:

Ar jūs turėjote omenyje: Išjojo tėvulis baliavoti?

Spūstelėjau, atseit, tai ir turėjau omenyje.

Jūsų užklausa - Išjojo tėvulis baliavoti. - neatitiko jokių dokumentų.

Labai džiaugtis neverta, nes Google

Rezultatai nuo 1 iki 10 iš maždaug 1.680 užklausai baliavoti. (0,49 sekundės)

Rezultatai nuo 1 iki 1 iš 1 užklausai paliavoti . (0,23 sekundės)

Ta vienintelė nuoroda. Vaikiška dainelė:

Išjojo tėvulis paliavoti.

Vadinasi, tėvuliai nūnai labiau baliavoja.

Negu paliavoja.

Tik baliavoti nejoja.

Važiuoja.

×paliavóti, -ója, -ójo (l. polować) tr., intr. Akm, Šauk, Mlt, Trgn, Rdm, Kb medžioti: Šiandien gera diena paliavóti Up. Nū eisim paliavot, ba pasnigo, tai gerai sliedas prast Mrk. Išėjau paliavot zuikių PnmA. Išjojo jojo ponas paliavot, paleidė kurtus per žalią girią LTR(Klt). Ʊ Kai reikia paliavot, tada šunis lakina LTR(Slk). Ne tada gončius lakyti, kaip reikia eit paliavot Šln.©®™eV.

1 ×pripaliavóti intr., tr. primedžioti: Na, tai jau pripaliavójot? Ssk.

1 ×supaliavóti tr., intr. prk. sumedžioti, surasti: Led supaliavó[ja]u [išėjusį kur] Lp. Jos ir su šunim nesupaliavosi LTR(Ds).

Kas ten tokie paliavodavo?

O lenkai, matai, nelygu kokie polovcai - polować susiruošė!

O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai ir polovcai su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.

Ir sutilpo visi Žemaitijoj. Va kaip.

O čia dabar kas?

Deja, nei polovcai, nei pečenegai, kaip beje ir hunai su avarais nieko bendro su indoeuropiečiais neturi. Šiuo klausimu siūlyčiau pasiskaityti Gumiliovo darbus. Šios tautos yra aiškiai tiurkų kilmės.

Matai, turkai, o paliavoja nelygu mūsų proseneliai tėvuliai!

Na, tie polovcai, o gal palauciai, tiurkai jie ar ne, tiek jau jų.

Dalykas tas, kad senokai klausinėjau visų apie vardo Polska kilmę, ne tik čia, bet niekas nepaaiškino nieko daugiau, negu oficialus dabartinės Lenkijos Respublikos tinklalapis aiškina:

Nie wiadomo na pewno jakie jest pochodzenie nazwy Polska. Według najbardziej rozpowszechnionej teorii nazwa ta wywodzi się od plemienia Polan, zamieszkującego tereny obecnej Wielkopolski. Słowo Polanie szeroko przyjęta teoria wywodzi od słowa pole, gdyż przypuszcza się, że głównym zajęciem plemienia Polan była uprawa roli lub dlatego, że po prostu żyli na niezalesionych terenach, w odróżnieniu od innych plemion np. Wiślan czy Mazowszan, zamieszkujących tereny lesiste (taką opozycję LAS-POLE [step] spotykamy u wschodnich Polan i ich sąsiadów Drzewian).

Inne nazwy Polski (Lechia, perskie Lachistan, litewskie Lenkija) i Polaków (tureckie Lehce, ruskie Lach, węgierskie Lengyel) wywodzi się najprawdopodobniej od nazwy plemienia Lędzian, które, jak się przypuszcza, zamieszkiwało w obecnej południowo-wschodniej części Polski.

Nesiginčysiu, Polonija iš Polianų „išeina“.

Bet Polska – ne, „neišeina“.

Patsai žodis koks – lyg kirtis šoble!

šõblė (brus. шaбля, l. szabla) sf. (2) Rtr, FrnW, KŽ, Šmn, šoblDž (4) NdŽ, Vž
1. Q476, R323, MŽ433, Sut, N, M, L, Klp, Lk, Plut kardas, kalavijas: Trumpoji šoblė I. Kabo šõblės ligi žemei, barkšt barkšt, kap eina Plv. Kazokų būrys įjojo su bizūnais i su šõblėms Als. Kardužiais kirtom, šoblėmis kapojom BsO233. Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs, kardus ir šoblès į margas sunešė pievas K.Donel. Šoblaitė seseraitė buvo S.Dauk. Ʊ Kaip šoblès išstatė rietus End. Su aukso šoble kariaudamas visus pargalėsi VP42.

Matot, kadaise draugiškai tokiom pačiom šoblėm švaistėmės – lietuviai, baltarusiai, lenkai!

Gal ir dar kai kas?

Jotvingių etnosas, kuris tiek savo kalba, tiek kultūra buvo artimiausias seniesiems prūsai , galutinai susiformavo I tūkstm. pr. m. e. II pusėje, prieš tai apie to paties tūkstm. vidurį Brūkšniuotos keramikos kultūra arealo pietvakarinėje dalyje įsikūrus išeiviams iš Milogrado kultūros arealo. III a. jotvingių naujakuriams dar giliau įsiskverbus į brūkšniuotos keramikos kultūros arealą, kurį laiką etniniu požiūriu jotvingiška buvo ir didesnė Nemuno bei Neries tarpupio dalis. V-VI a. į rytus nuo Nemuno gyvenusius jotvingius asimiliavo lietuviai ; Valkaviskas - Naugardukas ruože gyvenusią jotvingų dalį tuo pat metu išstūmė ar asimiliavo IV-V a. susiformavusi baltiška dregovičiai gentis.

Tautovardis "jotvingiai" (jatviagi, jatviazi, jacviagi, jacvingi, jadzvingi, jatvezen ir pan.) istoriniuose šaltiniuose pasirodo tik X a., tačiau mokslinėje literatūroje su jotvingiais tapatinami jau Klaudijus Ptolemėjus II a. sudarytame žemėlapyje minimi sudinoi. Dėl autentiškos jotvingių genties savivardžio ir apskritai jų tautovardžio formos nesutariama; kai kurie tyrinėtojai (lenkų archeologas Ježis Nalepa (Jerzy Nalepa) ir jo sekėjai) spėja, kad jotvingių etnosą sudarė 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys ("gentys"), tačiau labiau argumentuotu turbūt laikytinas alternatyvus aiškinimas, anot kurio "etniškai monolitišką" jotvingių etnosą skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai, bet jų kaimynai,- tikrai žinoma, kad lietuviai jotvingius vadino
- "dainuviais", vokiečiai - "sūduviais" (sudauen ir pan.), prūsai , rusėnai ir (kurį laiką) lenkai - "jotvingiais" (- jotvingys, jatviagi, jacvingi ir pan.), lenkai - "polieksianais" (sen. lenkų literatūroje jotvingiai lotyniškai vadinami žodžiu polexiani, o Jotva - Polexia,- galimas daiktas, kad ši lotyniška lenkiško kraštovardžio Polieksija forma kilusi iš liet.
- palenkšiai, t.y. Palenkės gyventojai).

Палексены
Сформировались во 2 - 7 вв. в бассейне реки Лек. С 12 в. на палексен начинают нападать польские феодалы (особенно князь Болеслав III). С 6-го десятилетия 13 в. в их земли вторгается Тевтонский орден, который захватил большинство земель палексен до конца 13 в. После Мельнского мира (1422) часть земель была присоединина к Польше. До середины 16 в. оставшиеся палексены ополячились или онемечились.

Jotvingių kalba - nebevartojama baltų kalba, kuria kalbėjo jotvingiai. Pietuose šios kalbos arealas kurį laiką siekė Vakarų Bugo vidurupį, o nuo XII-XIII a. – Narevo aukštupį. Iš žinomų baltų kalbų artimiausia jotvingių kalbai buvo lietuvių kalba.

Jotvingių vardas mus pasiekė per slavų metraščius. Ptolomėjo minėti “soudinoi” ir vokiečių rašytiniuose šaltiniuose fiksuotieji pietiniai baltai - tai tie patys sūduviai. Lietuviai juos, matyt, vadino dainaviais, o lenkai - palėkais.

Nazywano ich Jadźwięgami, Jaćwingami, Jatwiagami. Przyjmuje się że nazwa wzięła swoje istnienie od rzeki Jatva - lud mieszkający nad nią to Jatvingi. Krzyżacy nazywali ich Sudowami (Sudowia) a Litwini Denove - Deynove. Jak siebie nazywali sami, nie wiemy. Południowe plemiona nazywali Polacy Polekszanami ( Polxinai ) od nazwy rzeki Łek ( może Łuk, Łęk albo Łęg ) dzisaj rzeka Ełk. Ludy pruskie nie mieli króla (???), tzn. jednego wspólnego wodza, ani spisanych praw. Nie zdołali utworzyć własnego państwa. O Jaćwingach wspomina Klaudiusz Ptolemeusz mówiąc o Sudowii i Sudowach ( greckie Sudinai ).

Полешане – это народ гетов или пруссов, племя жесточайшее, отличающееся звериной свирепостью, населяет обширную пустыню. Дорога к ним недоступна из-за очень густых лесов и смоляных болот».
Полешанами поляки называли ятвягов.Польский исследователь Я. Отромбовский в работе «Язык ятвягов» писал: «Территорией ятвяжского воздействия стала восточная Польша, в состав которой входили Мазовше и Малопольска». Он же считал, что последними потомками ятвягов являются литовцы, которые поныне живут в околице Дятлово (Гродненская область).
Исходя из этих фактов, можно утверждать, что в XIII веке ятвяги занимали большой ареал современной Беларуси и Польши.

Кроме Литвы, в наших летописях встречаем еще народ, с которым Русь также очень рано входит в неприязненные столкновения и которого страна после вошла в состав империи - это загадочный народ ятвягов. Ятвяги жили, во-первых, в западной части Полесья, потом - во всем Подляшье, в части Мазовии, находившейся между речкой Валпушей, впадающей в Нарву, и Бугом; наконец, в древней Судавии. О происхождении ятвягов древние писатели разногласят: одни говорят, что ятвяги языком, религиею и нравами были схожи с Литвою, пруссами и самогитами, другие же, что ятвяги совершенно отличались языком от славян и литвы. Новейшие исследователи признают их потомками язигов сарматских, но без положительно ясных доказательств. Каково бы ни было происхождение ятвягов, народ этот является в истории диким, разбойническим и очень долго сохраняет язычество. Веря в переселение душ, ятвяги в битвах не обращались в бегство и не давались в плен, но погибали вместе с женами; вели образ жизни полуоседлый, полукочевой. Указывают и теперь еще остатки ятвягов в Скидельском округе, на левой стороне реки Пелясы и Котры, они резко отделяются от белоруссов и литовцев смуглым видом, черным платьем, нравами и обычаями, хотя все уже говорят белорусским языком с литовским произношением. У белоруссов в Подляшье существует поговорка: "Смотрит ятвягом (выгляда як ядвинга)" в значении: смотрит разбойником.

Papasakojau vienam vakariečiui – vokiečiui, sutiktam mokslinėje konferencijoje, apie paleksėnus. O tas ir sako:

- We call them Palace People!

×palõciai sm. pl. (2) Ut, Vv, Als žr. palocius: Jis pasistatė namus taip kaip palocius Smn. Nabašnyko Kosciuškos dar ligi šių dienų riogso palõciai Btr. Apgriuvę grapo palõciai Km. Vis viena kai palõciuos gyvena OZ39. Paliepiu, kad man pastatytų ko nodailiausius palocius BsMtII222.palõcius (l. pałac, brus. пaлaц) sm. (2) Krp, Ds; VlnE193, R, S.Dauk rūmai: Aš tau pirksiu margą dvarą, margą dvarą, didį palocėlį JD478. Kad sylingas šarvinykas sergt palocių savą, pakajuj yra turtai jo DP118. Jis nori, idant ... anie apstingi palociūs jo būtų papildyti MP234.

Matai...

O štai dar ką sako Lietuvių kalbos žodynas:

palėkas, -ė smob. (2) OZ39, Švnč, Zt žr. paliokas.

paliõkas, -ė (brus. пaляк, l. polak) smob. (2) Rud, Lp, Mrc lenkas: Nesusidudena (nesusikalba) su paliõkais Dv. Visus sukilėlius vadinome paliokais LTR(Al). Tokia paliokė drįstanti ją įžeisti, kad ji lietuvė I.Simon.

Še tau kad nori!

Buvo jie pačių lenkų paleksėnais ar palėkais iš Palenkės vadinami, bet patapo lenkais!

brus. Пaляк, Палесьсе.

Podlachia, Podlesia, or Podlasie is a historical region in the eastern part of Poland and western Belarus. It is located between the Biebrza River in the north and its natural continuation to the south — the Polesie area. The region is called Podlasie, Podlasko or, Podlasze in Polish, Падляшша Padljašša in Belarusian, Підлісся Pidlissja, Підлясіє Pidljasije, Підляшшя Pidlyashya or Підляхія Pidljaxija in Ukrainian, Palenkė in Lithuanian, Подлясье Podljas’e in Russian, and Podlachia in Latin.

Throughout its early history, the Podlachia area was inhabited by various tribes of different ethnic roots. In the 9th and 10th centuries, the area was likely inhabited by Lechitic tribes in the south and Baltic (Yotvingian) tribes in the north. Between the 10th and 13th centuries, Podlachia was occupied by Ruthenian tribes, probably from Volhynia, speaking a form of proto-Ukrainian.

Тhere are two opinions regarding the origin of the name of the region. Some derive it from the Slavic word les or las meaning "forest", i.e., it is an "area near the forest" or "area of forests", making Podlachia synonymous in meaning to adjacent Polesia. Another view suggests that the term comes from the expression pod Lachem, i.e., "under the Poles" or under Polish rule (see: Lechia). A variant of this theory holds that the name originates from the period when the territory was within the Trakai Voivodeship of the Grand Duchy of Lithuania, along the borderline with the Kingdom of Poland, and hence pod Lachem would mean "near the Poles." The historical Lithuanian name Palenkė has exactly the same meaning.

O kaip Palenkės herbas patinka?

Ir lenkas, ir lietuvis?

Tik karūnos trūksta.

Podlachia is (today?) the land of the confluence of cultures – Polish, Belarusian, Ukrainian and Lithuanian – and is indicative of the ethnic territories limits.

Palenkė. Palei lenkus, jei lietuviškai.

Netoli miško? Jei slaviškai.

Ai, ko čia toj Palenkėj įstrigom?

Lekiam Paliesėn:

Polesė, Polesės žemuma (ukr.: Полісся, balt.: Палесьсе, rus.: Полесье) – gamtinis regionas Rytų Europoje; pietų Baltarusijoje ir šiaurės Ukrainoje (dalinai Rusijoje ir Lenkijoje). Tai pelkių ir maršų teritorija Rytų Europos lygumoje, daugiausia Pripetės, iš dalies Desnos baseine. Apima 270 tūkst. km². Vyraujantis aukštis 100-250 m. Aukščiausia vieta – 316 m (Ovručės aukštumoje). Charakteringos permirkusios smėlingos lygumos, kertamos daugybės upių, ežerų, pelkių. Apie trečdalį Polesės užima miškai (iš čia ir kilo pavadinimas; лес – „miškas“), daugiausia mišrūs. Šeštajame-aštuntajame dešimtmetyje vyko intensyvi melioracija. Yra naftos, rusvųjų anglių telkinių, gausu durpynų. Svarbiausi Polesės miestai: Brestas, Pinskas, Gomelis, Mozyrius (Baltarusija), Luckas, Rovnas, Žitomyras, Kijevas (Ukraina), Liublinas (Lenkija), Brianskas (Rusija).

Šito lietuviško straipsnio rašytojui – gėda!

Pirmiausia, už Poliesę vietoj Paliesės.

O baltarusiams - ačiū už Палесьсе.

O antrąkart gėda, nes bet kas, suprantantis slaviškai, pasakys, kad slaviškai Полісся , Палесьсе, Полесье - ne miškas, o pamiškė.

Be to,

Pagrindinis straipsnis: Lietuvos geografija

Laukai ir pievos užima 57 proc., miškai ir krūmai – 30 %, pelkės – 3 %, vidaus vandenys – 4 %, kitos žemės – 6 % teritorijos.

Tai gal ir Lietuvą kokia Pamiškine pavadinkim? A?

Juk apie trečdalį Lietuvos užima miškai ir krūmai!

Na, tarkim, toji Paliesė tebūnie slaviška Pamiškė.

Bet tada pavadinimo mastelis tampa nebesuprantamas: juk šita „pamiškė“ didumo sulig dabartine Baltarusija ir Lietuva kartu sudėjus!

Lietuvos plotas dabar 65 200 km²,

Baltarusijos - 207 600 km²,

o Paliesės - 270 tūkst. km².

Tai bent pamiškė!

Kokio didumo tada medžiai miške, jei pamiškė šitokia?

Polesia or Polesie is one of the largest European swampy areas, located in the South-Western part of the Eastern-European Lowland, mainly within the territories of Belarus and Ukraine but also partly within Poland and Russia. The swamp areas of Polesia are known as the Pripyat Marshes (after the Pripyat River) or Pinsk Marshes (after the major local city of Pinsk).

The name Polesia is from a Slavic root and loosely translates as "woodland". Polesie is the Polish spelling; Belarusian: Палесьсе, IPA: [pa'lʲesʲsʲe], Paleśsie; Ukrainian: Полісся, Polissja; Russian: Полесье, Poles’e; Latin: Polesia.
An inhabitant of Polesia is called Palašuk in Belarusian, Polishchuk in the local Ukrainian dialect, Poleszuk in Polish, Poleshchuk in Russian.
Polesia is a marshy region lining the Pripyat River in Southern Belarus (Brest, Pinsk, Kalinkavichy, Homel), Northern Ukraine (in the Volyn, Rivne, Zhytomyr, Kiev, and Chernihiv Oblasts), and partly in Poland (Lublin) and Russia (Bryansk). It is a flatland within the watersheds of the Western Bug and Prypyat rivers. The two rivers are connected by the Dnieper-Bug Canal, built during the reign of Stanisław August Poniatowski, the last king of the Polish-Lithuanian Commonwealth.

Vertimas irgi labai jau „loosely“. Bet ko norėti iš „anglakalbių“, jei lietuviai savo kalbos nebemoka!

Užtai sužinojom kad

Polesia or Polesie is one of the largest European swampy areas.

pãlios sf. pl. (2) Dkš, Smn, Krok užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyruliai: Spalgenos auga tik pãliose Krsn. Pãlių šieno arkliai nenori Rdm. Palios – tai pavyzdys to vaizdo, kurį turėjo mūsų kraštas senų senovėje, tuojau po ledynmečio T.Ivan. Yra mažiukių palaǰčių Brb. Šitas pelkes pas mus vadindavo palaitėmis, skirdami nuo didžiųjų palių V.Myk-Put.

Šitą žodį žinojau nuo vaikystės.

Paliesė – iki tų žemių suslavėjimo – Didžiosios Palios.

Kad jos bene didžiausios Europoje, rodo ir angliškoji Wikipedia.

Ne aš sugalvojau kildinti Paliesės vardą iš Palių. Kažkada skaičiau, kažkuris iš didžiųjų senųjų lietuvių kalbininkų taip rašė.

Dabar neberandu nuorodos internete.

Užtai radau tokią:

Paskaitykit. Rasit ir tokius žodžius:

Pavyzdžiui, pasakojama, kad Švedijos karalius Karolis XII persekiojamą rusų kariuomenę atsivijo iki Pinsko. Karalių taip apstulbinęs bekraštis Polesės ežerų, pelkių, upių okeanas, kad ant Pinsko jėzuitų kolegijos bokšto sienos jis užrašęs:

„Non plus ultra“ – „anapus nieko daugiau nėra“.

Todėl labiau tikėtina, kad pavadinimo pagrindu pasirinkę žodį, apibūdinantį Polesę fiziografiškai, senieji Polesės gyventojai ar jų kaimynai siekė pabrėžti teritorijos pelkėtumą, drėgnumą, reljefo žemumą.

Palėkai, paleksėnai, paliokai – senieji tų Palių gyventojai.

O kodėl pradėjau šį straipsnelį nuo paliavoti jojančio tėvulio?

Štai kodėl:

Poloni<Polangen>Polaken>Lekai (lt. ir žm.).

Tai buvo

Campeſtres benie Sarmatae (Sarmatijos karinių stovyklų vieta).

Senai senai iki atsirandant Rusijai, kaip valstybei, buvo.

Iš čia rusų žodžiai палить, пальба, запал, taip pat ir garsusis пли!

Kai slaviškai kalbantieji Paliose atsirado, irgi, žinoma paliavojo.

Karinėse stovyklose šito užtenka!

Kas toji Sarmatija?

Galit žvilgtelti čia:

sarmãtas, -ė smob. (2) NdŽ, RŽ istor. sarmatų genčiai priklausantis žmogus.

sarmãtai sm. pl. (2) rš istor. gentys, kalbėjusios iranėnų grupei artima kalba, gyvenusios Pavolgyje ir Urale iki VI m. e. amž.

Nepripažįsta LKŽ mus buvus Paliose?

Uralan nugrūdo!?

Iranėnais pravardžiuoja?

Ale žodžio sarmata svetimu nelaiko!

sarmatà sf. (2)
1. Lex99, [K], Sut, M, L, Rtr, Š, NdŽ, DŽ, Lš, Vv, Km, Sv, Žž, Šln, Gr, Tl, NmŽ nemalonus jausmas, padarius smerkiamą veiksmą, negerai pasielgus, pasakius, gėda: Sarmatà man buvo Nmč. Sarmatà būtų tokiai jaunai tingėt Avl. Sarmatà be darbo sėdėt kap šuniui Dglš. Kalbėt sarmatà prie jaunųjų Kvt. Ar ne sarmatà šitaip šnekėti?! Grdm. Sarmatà ir sakyt, ne tik klausyt Trgn. Senom net sarmatà giedot Pls. Net į žmonės sarmata išeiti LzP. Kad tu baloj, užmiršau, sarmatà JnšM. Pelės per akis eina, ale pelėkautų nestato – sarmatà Ps. Kaip tau nesarmata meluot! Zr. Daviau paklodaitę, kad būt nesarmatà LKT383(Mrk). Storas siūlas – verpėjai sarmata LTR(Vdk). Neimsiu aš [užmokesčio už patarnavimą] – sarmãtoj sudegsiu Str. Iš sarmatos tik nesudegiau KlbIV83(Mlk). Nors sudek iš tos sarmãtos! Bgs. Iš sarmãtos gali sprogt Dkš. Nuo sarmatos net ausys paraudo Dkš. Ma[n] baisią sarmãtą padarė – neturiu kur dingt Plv. Kap pažins vaikai sarmãtą, tai geriau klausis Dglš. Matai, parėjai su sarmatà (sugėdintas) Mrj. Nuėjo su sarmata kaip su teliuku (labai sugėdintas) Vel. Tai tu su sarmatà išėjai? Slm. Sarmatà (instr.) nėr kur dedas Dglš. Tu neturi sarmãtos taip daryti J. Neturi sarmãtos, tai ir laksto plikums kojums Kv. Sarmata žmogui sakyt Dkš. Dėl tavę turėjau sarmãtą Mrj. Turėk sarmãtą teip daryti! Ds. Sarmãtą paturėsiu, kai sugaus be bilieto Ktk. Sarmatà tai sarmatà, ale ka valgyt nori, i sarmãtą pasidedi Krž. Mane i sarmatà baigia palikt Skrb. Sarmãtą pametus, reiks ir man eit prašyt Krs. Pagedo svietas: nebe sarmatos nėra, nebe ko Št. Jam toji sarmata kaip žvirbliui lietus – pasipurtė, ir sausas!.. V.Krėv. Jei kaktą niežti, bus sarmatos Pnd. Sarmãtos sulig šuniu nėr par jį Klt. Jis neturi nei gėdos, nei sarmãtos Dkš. Nuliūdę su didele sarmata išėję BsMtII190. Nedaryk man sarmatą nuo kunigų N. Ni kiek nebuvom įsikaušę: sarmatà gi nuo žmonių girtiem roblinėt Mžš. Sarmatėlė tau, mergele, vėlai jaučiai gintie (d.) Btrm. Sarmata nešti, gaila pamesti NS240. Kešenę kratysim, sarmatą darysim NS810. Buvo pilna tuo metu sarmatos ir gėdos SPII33. Ʊ Bėda ir sarmata podraug vaikštinėja KrvP(Sb). Aš nebuvau namie, kai sarmãtą dalino Vs. Jų krašte neužulėkė [Dievas] su sarmatos maišu (visi besarmačiai) Pl. Sarmata – ne dūmai, akių negraužia Rdm. Sarmata akių nedergia, o tik veidą gražina (atšaunama sarmatijant) Ml. Sarmatà akių negadina Švnč. Dūmai – ne sarmatà, akių neišės Azr. Geros akys sarmatos nepažįsta KrvP(Al). Sarmata – ne armata, neužmuš LTsV274(Rm). Sarmata bernui klausyti mergos, vyrui – nevedusio berno Mrk. In stalą nesėsi, nė sarmatos neturėsi LTR(Jz). O vaikeli, nepigu yra sarmatos kalnan įlipti TŽV614. Kokiõs čia sarmãtos, kad akyse matos Ukm. Sarmatà – ne teliokas, nepakavosi Skdt. Ne sarmatà, kad pati vyrą muša, bet sarmatà, kad vyras, mušamas pačios, verkia Lp. Kokia čia sarmata, kad ima akvata LTR(Šmn). Kas sarmatos nepažįsta, tas badu nemirs LTR(Brž).
2. lyties organai: Sarmãtos nepadengia, kyšo sarmatėlė Smn.

Ačiū LKŽ, kad taip gausiai primokino iranėnišką žodį lietuviškai kalbant vartoti!

Ale vis tiek neramu.

Pažiūrėkim darsyk, kurgi toji Sarmatija:

Ten pat, kur ir buvo.

Paliavojo Paliose Paliokai!

Iš čia ir vardas – Polska kilo!

Įrodymai?

Jotvingių vardu negėda buvo vadintis.

Dar šitas:

Ir šitas:

Jotvingiškas pilkapis netoli Suvalkų.

Šitas:

paliõkas, -ė (brus. пaляк, l. polak) smob. (2) Rud, Lp, Mrc lenkas: Nesusidudena (nesusikalba) su paliõkais Dv. Visus sukilėlius vadinome paliokais LTR(Al). Tokia paliokė drįstanti ją įžeisti, kad ji lietuvė I.Simon.
Ir šitas:

Atokiau miške yra ''Paliokų kalnelis'', kur stovyklaudavo 1863 – 1864 m. sukilėliai.

Dar giminės legendos.