Ragai

Šitokį Mikelandželo Mozę

įdėjau iš bulgariškos Wikipedijos.

Šitoks jis lietuviškoje Wiki:

Lietuviškosios Wiki tvarkytojai kažkodėl pasuko Mozę šonu, ir Mikelandželo iškalti Mozės ragai pavirto garbana.

Ėjau pro Arkikatedrą Vilniuje.

Kas čia toks jos frontono dešinėj stovi?

Vis toji vertimo klaida? Ir dargi vertėjų globėjo šv. Jeronimo padaryta?

Pasirodo, kad šv. Jeronimas savo „vulgatoje“ (Biblia sacra juxta vulgatae editionis) privėlė pragaištingų klaidų; pasak hebrajiško originalo, Mozė, ant Sinajaus kalno šnektelėjęs su Viešpačiu, nulipo „švytinčiu veidu“, o ne „raguotu veidu“ (facies cornuta), kaip kad išvertė šv. Jeronimas.

Keista.

Tarkim, kad šv.Jeronimas prastai mokėjo hebrajiškai. Bet kaip jam ideologiškai, idėjiškai, neužkliuvo Mozė su ragais?

Beje, apginti Šv. Jeronimo vertimui, apart ką tik minėto, turiu daugiau argumentų:

1. Jo Biblijos vertimas į lotynų kalbą iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo rašto tekstas.

2. a) Senasis Testamentas buvo parašytas hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis.

b) Senasis Testamentas (XII–I a. pr. Kr.) parašytas hebrajų, o kai kurios dalys – aramėjų bei graikų kalbomis. Seniausias vertimas į graikų kalbą - vadinamas Septuaginta. Naujasis Testamentas (I a.) parašytas graikų kalba. Netrukus pasirodė ir lotyniškas vertimas, kuris vadinamas Vulgata.

Taigi, šv.Jeronimas savo Biblia sacra juxta vulgatae editionis negalėjo versti vien iš senovės hebrajų kalbos, kaip galima pagalvot paklausius dabarties vertėjų šnekų: jam dar prisiėjo skaityti senovės aramėjų ir graikų tekstus, jei tikrai vertė iš originalo.

3. Supainiojęs hebrajiško teksto žodžius „keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis), Jeronimas parašė „facies Mosi cornuta“, t.y. „raguotas Mozės veidas“, nors iš tiesų izraelitai pamatė „švytinčią jo veido odą“.

Ką iš tiesų pamatė izraelitai, derėtų paklausti jų pačių.

Tik kaip?

O man (visiškai nemoku hebrajiškai) „keren“ ir „karan“ priešprieša primena rusiškų žodžių "варяги" ir "ворюги" priešpriešą. Manau, kad variagai nebuvo slavai, antraip pastarieji vagišiui (ворюга) pavadinti būtų parinkę kitą žodį.

O gal tie варяги vieniems buvo herojai, o kitiems - tiesiog ворюги?

Šiaip ar taip, šv. Jeronimo Biblijos vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstas.

Mikelandželo Mozė - toks, kokį matot nuotraukose - sėdi Romoje, o mūsiškę Mozės skulptūrą visi galit pamatyti praeidami pro Vilniaus Arkikatedrą.

Iki krikščionybės įvedimo dabartinėje arkikatedros teritorijoje degė amžinoji ugnis, buvo Perkūno šventykla.

Rivijaus raštuose (Rivius chronicle) Šventaragio slėnyje tarp Neries ir Vilnios minima Perūno (Perkūno) žynyčia su 12 pakopų (laiptelių), su alka (altoriumi) ant kiekvieno. Ant pakopų degdavo ugnis žymėdama einamąjį mėnesį. Naujausi tyrimai šalia (ir pačioje) Vilniaus Katedros tai patvirtino.

Vyriausias yra Dievas, gyvenantis danguje. Prūsų panteone jis vadinamas Ukapirmu. Po jo eina griausmavaldis Perkūnas. Jis pavaldus Dievui, nuo jo priklausantis, bet kartais yra senesnis už jį (latvių Vecais Tēvs – Senasis Tėvas). Dievas turi vaikų, sūnų (liet. Dievo sūneliai, latv. Dieva dēli, greta Perkūno sūnūs – Pērkona dēli). Su jais susiję archaiški vaizdiniai, kilę iš indoeuropiečių dieviškųjų dvynių kulto. Latvių liaudies dainose išliko motyvų, siejančių Dievo vaikus su kitų tautų dievinamais dvyniais – graikų Dioskūrais, indų Ašvinais. Dievo sūnūs įsimyli Dievo dukterį (liet. Saulės duktė, latv. Saules meita). Dievo sūnūs įkūnija vaisingumą, siejami su žemdirbystės kultu. Agrarinė dvynių mito simbolika paaiškinama dvigubos varpos – dvigubo vaisiaus – ritualine svarba (liet. dvilypis, kemerys, latv. jumis – žodis, kilęs iš seno indoeuropietiško dieviškųjų dvynių pavadinimo).

Kaip aktyviausias, rūsčiausias ir galingiausias mitinis personažas veikia griausmo ir žaibo dievas Perkūnas, įkūnijantis karinę ir netiesiogiai ūkinę (susijusią su vaisingumu) funkciją. Jam priešingas yra Velnias, kurio kultas turi ryšio su galvijais žymių. Tai senos indoeuropietiškos tradicijos tąsa – pomirtinis pasaulis įsivaizduojamas kaip ganykla. Velnias susijęs su apatiniu pasauliu, mirtimi ir drauge su vaisingumu. Perkūnas persekioja savo priešininką, gyvenantį žemėje. Kartais tautosakoje pasakojama Perkūno rūstybės priežastis – Velnio ryšys su griausmavaldžio žmona, jos ir žmonių galvijų pagrobimas. Perkūnas turi padėjėją Kalvį.

Kitas archaiškas mitas, kurio fragmentų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje – Saulės ir Mėnulio dangiškos vestuvės. Lietuvių liaudies dainoje „Mėnulio svotba“ Perkūnas perkerta Mėnulį kardu (mėnulio dilimo paaiškinimas) už tai, kad šis, pamilęs Aušrinę, sulaužė ištikimybę Saulei. Kitame, tautosakoje išlikusiame, mite Aušrinė (rytmečio žvaigždė, latv. Austra) yra Perkūno žmona, kurią jis už neištikimybę nutrenkia į žemę ir ji pavirsta chtonine deive. Latvių ryto žvaigždė Auseklis, Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės (latv. Zvaigznes) sudaro dangiškąją šeimyną.

Senų senovėje dabartinės Katedros aikštės vietoje buvo Šventaragio slėnis. XVI a. Lietuvos metraštis (Bychovco kronika) jo pavadinimą kildina iš kunigaikščio Šventaragio. Metraštyje rašoma: „Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų /.../ dėl to ši vieta nuo tų laikų praminta Šventaragiu..." Tačiau yra ir kita šio vardo kilmės versija. Manoma, kad XIII a. nuo Pilies kalno vakarinio šlaito į Vilnios slėnį įsiterpęs aukštumos kyšulys (ragas) su jo gale buvusia ikikrikščioniškų apeigų vieta, žynių saugoma šventąja ugnimi, Perkūno šventykla buvo vadinamas šventuoju ragu — Šventaragiu. Čia ir galėjo būti kronikoje bei daugelio vėlesnių istorikų raštuose minima Lietuvos kunigaikščių ir kitų kilmingųjų deginimo ar laidojimo vieta.

Vėl ragai!

Kas čia per totali Raguva?

Negirdėjau kad mūsų Perkūnas būtų raguotas.

Kad jaunas mėnuo raguotas matome ir iš tautosako tekstų, pirmiausia - iš mįslių, pvz.: Šulny raguolis (mėnuo); Laukas nematuotas, avys neskaitytos, piemuo raguotas (dangus, žvaigždės, mėnuo)

Gal todėl Perkūnas perkerta Mėnulį?

Mėnulis - Mainulis.

Nes mainosi.

Tai kas, kada ir kodėl mūsų slėniui tegul ir šventus, bet ragus pritaisė?

Kas žinot?