"The Numismatist", 1921, vol. 34, p.p. 233-236.
Nuomonės
smarkiai skiriasi dėl to, ar numizmatikoje pinigais turėtų būti laikomos
kriauklės, sraigės, kabliukai žuvims gaudyti, žiedai, kriauklelių vėriniai,
gintaras, porcelianas ir popieriniai pinigai. De gustibus non est disputandum – todėl šio klausimo čia
nesvarstysiu. Vis dėlto atrodo, kad beveik visus numizmatus domina visi
daiktai, kurie yra ar buvo naudojami kaip mainų priemonė.
Beveik
kiekvienas Amerikos numizmatas savo spintoje turi keletą pavyzdžių kriauklelių
vėrinių arba „dentalia pretiosum“, indėnų naudotų ne vien kaip papuošalai, bet
ir kaip pinigų pakaitalai.
Kai
kurie Europos numizmatai savo spintose laiko keistus senos odos gabalus,
viduramžiais naudotus vietoj pinigų Vakarų Rusijoje. Esama daugybės kitų
vietinių mainų priemonių, jau žinomų numizmatikos pasaulyje.
Aš,
kaip kilęs iš Lietuvos, specializuojuosi Lietuvos numizmatikoje. Galbūt
Amerikos numizmatus ganėtinai sudomins, kad maždaug prieš 3000 metų gintaras
jau buvo naudojamas kaip mainų priemonė Lietuvoje, Finikijoje, Judėjoje, Graikijoje,
Egipte, o vėliau ir Romoje.
Ankstyviausius
įrašus apie gintarą turime hebrajiškuose, egiptietiškuose, graikiškuose ir
lotyniškuose šaltiniuose – maždaug 1475 m. pr. Kr. Mozė ir Aaronas degino ant
altorių gintarus, egiptiečių vadintus „sakal“. Pagal Mozės nurodymus, gintaras
buvo viena iš keturių kvapiųjų medžiagų, naudotų tabernakulyje1. Iš
kur Mozė ir Aaronas gavo gintaro? Jokios abejonės, egiptietiškais kanalais. Kam
žydams apsikrauti gintaro našta iškeliaujant iš Egipto, jeigu jis nebūtų
turėjęs visuotinės vertės? Turbūt jie nebūtų to darę. Jeigu Aaronas,
atstovaudamas žydų tautai kaip aukščiausiasis žynys, drįso atnašauti Dievui
degindamas gintarą; ir jeigu mana išore lyginama su bdellium (gintaru)2,
galima daryti išvadą, kad gintaras buvo vienas
vertingiausių iš jų turėtų daiktų. Dar žinoma, kad finikiečių pirkliai
nuolatos tiekdavo karaliui Saliamonui gintarą, kad šis galėtų deginti jį savo nuostabiojoje
šventykloje3.
Gintaras
gana dažnai minimas graikų poezijoje. „Odisėjoje“ Homeras mini gintarą tris
kartus. Kai žuvo garsusis Graikijos didvyris Ajaksas (1209 m. pr. Kr.), graikai
sudegino jo palaikus ant gintaro krūvos ir šitaip sudievino. Menelajas, garsus
Graikijos valdovas (apie 950 m. pr. Kr.), žinomas kaip turtingiausias pasaulio
valdovas, savo menių sienas inkrustavo ne vien auksu ir dramblio kaulu, bet ir
brangiu gintaru. Maždaug 430 m. pr. Kr. Graikų rašytojas Herodotas tvirtino,
kad gintaras buvo apyvartoje (kaip pinigai) Graikijoje ir kitose šalyse ir kad
jis buvo viena brangiausių iš tuo metu žinomų medžiagų. Kaip amerikiečiai prieš
keletą metų puolė į Vakarus ieškoti aukso, taip senovės žmonės iš Finikijos,
Graikijos, Asirijos ir Romos skubėjo į Lietuvą ieškoti gintaro. Kai kuriems šių
senovės klajūnų pavyko rasti gintaro kraštą, bet daugumą suklaidino pavydūs ir
gudrūs Finikijos pirkliai.
Nenuostabu,
kad tiek daug randame apie gintarą ir lietuvių gentis, gyvenusias Baltijos
jūros pakrantėje ir rinkusius gintarą, Herodoto, Pitėjo, Diodoro, Tacito,
Plinijaus, Strabono, Pomponijaus ir kitų senovės autorių rašiniuose.
Matyt,
Romoje gintaras buvo naudojamas kaip mainų priemonė ir papuošalas, ypač tarp
Romos kariškių ir patricijų. Neronas nusiuntė į Lietuvą specialią ekspediciją
gauti gintaro; Plinijus rašo, kad ekspedicija buvo labai sėkminga.4
Sakoma,
esą prieš Finikijos pirkliams atvykstant į Baltijos pakrantę, lietuviai
nežinojo gintaro vertės. Lietuviai apstulbo, kai finikiečiai ėmė siūlyti savo
kardus, ietis, bronzinius papuošalus ir visokius vertingus daiktus už gintaro
gabalus, bangų išmestus į jūros krantą. Lietuviai „atėjo į protą“: ėmė rinkti
gintarą ir mainyti į naudingus daiktus. Keista, bet faktas, kad net teutonai
mielai pirko gintarą iš lietuvių5. Akivaizdu, kad tuomet gintarą
imta vertinti net Lietuvoje, ir Pitėjas, keliavęs iš Graikijos į gintaro kraštą
apie 300 m. pr. Kr., pasakoja, esą aisčiai (Lietuvos čiabuviai) „vietoj malkų
degino gintarą“, t. y. „ant altorių vietoj medžio degino gintarą“ (Žr. J.
Voigt, „Geschichte Preussens“, I, 29, 35).
Kai
kam gali kilti klausimas, kodėl gintaras buvo taip didžiai vertinamas. Gintaras
tapo vertingas dėl daugelio priežasčių. Kaip ir auksas, gintaras randamas ne
visur, taigi jis retas. Gintaro paklausa gerokai pranoko pasiūlą. Finikiečiai
ne tik buvo drąsūs jūrininkai ir gudrūs pirkliai – jie dar puikiai mokėjo
sukurti paklausą savo prekėms. Jie buvo labai pastabūs. Jie pastebėjo, kad
patrynus gintarą pasklinda labai malonus kvapas; gintaras tada pritraukia
papiruso daleles, ir tamsoje galima pamatyti kibirkštis. Gintarą deginant kyla
tiršti labai malonaus kvapo dūmai. Tokių keistų savybių turintis gintaras buvo
paslaptis; atrodė, kad jis antgamtiškos kilmės. Taigi buvo nesunku įtikinti
prietaringus žmones, kad gintaras – „Apolono ašaros“ ar „dieviškųjų Heliadų* akmenys“.
Apie gintarą buvo pasakojama daugybė pasakiškų istorijų, jam buvo priskiriama
daug neįtikėtinų savybių. Beveik visi senovės žmonės tikėjo, kad „gintarų
vėrinys ant kūdikių kaklo ypač gerai apsaugo nuo slaptų nuodų, taip pat nuo
burtų ir užkeikimų.“ Egiptiečiai, ko gero, pirmieji ėmė nešioti gintarinius
amuletus ir talismanus. Ypač buvo vertinami gintarai su juose įklimpusiais
žaliais vabalais: žmonėms buvo nesuvokiama, kaip tokio stulbinančio grožio
vabzdys gali gyventi gintare. Tas, kuris turėdavo tokį amuletą, buvo laimingas
– jis turėjo lobį! Už gintarą su žaliu vabalu viduje buvo mokami milžiniški pinigai, tad
juos galėjo įsigyti tik turtuoliai. Sakoma, net Lietuvoje finikiečiai siūlė 120
kardų ir 60 iečių už gintarą su žaliu vabalu viduje, nepriklausomai nuo
mineralo dydžio. Mažiau pasiturintys finikiečiai turėjo tenkintis nešiodami skarabėjus
– vabalus, kuriuos finikiečiai dirbdindavosi iš kokios nors kitos medžiagos.
Reikia pažymėti tiems, kas kolekcionuoja Egipto amuletus su skarabėjais, kad
paprotys juos nešioti prasidėjo nuo gintaro. Kita svarbi priežastis, kodėl
gintaras taip išpopuliarėjo ir tapo toks vertingas, yra ta, kad senovėje žmonės
atnašaudavo dievams įteikdami gintarą šventikams ir šventikėms. Paprotys
deginti gintarą įvairiose šventyklose ir orakuluose plačiai paplito dėl to, kad
buvo manoma, jog tai, kas brangu žmogui, nėra pernelyg gerai dievams; be to,
gintaras buvo pelningas šventikams ir šventikėms. Smilkalų, ypač vertingojo
gintaro, kvapas stipriai veikė tikinčiųjų psichologiją. Kas žino, gal dėl
gintaro visur ir imta naudoti per religines apeigas smilkalus.
Kiekvieną
tikrą numizmatą ar archeologą domina ne vien nuo ko mainams pradėta naudoti
viena ar kita medžiaga, bet ir iš kurios ji vietos. Senovėje Lietuva, Sirija ir
Katanija buvo vienintelės vietovės, kuriose buvo randamas gintaras. Lietuva
daugybę amžių buvo didžiausias gintaro gavybos šaltinis; lietuviškas gintaras
turėjo didesnę paklausą negu bet kuris kitas, nes buvo kietesnis, skaidresnis
ir labiau žvilgėjo, be to, skleidė stipresnį ir malonesnį kvapą negu siriškas
ar katanietiškas. Kvapnumas susijęs su tuo, kad šis gintaras atsirado iš
suakmenėjusių vietinių pušų sakų, o niekur kitur pasaulyje nerasi tokių kvapnių
pušų kaip Lietuvoje. Garsus vokiečių mokslininkas ir iškilus chemikas daktaras
Otto Helmas iš Dancigo nuodugniai ištyrė įvairias gintaro atmainas ir įrodė,
kad gintaras, atkastas seniausiuose Mikėnų kapuose, kilęs iš Baltijos jūros6.
Profesorius T. Opertas, asiriologijos autoritetas, iš dantiraščio įrašo,
padaryto Ninevijos karaliaus sudaužytame obeliske, įrodinėja, kad prekybiniai
ryšiai egzistavo labai seniai tarp Asirijos ir šiaurinės Europos. Garsiajame
savo veikale „Lʼ Ambre Jaune chez les Assyriens“ jis šitaip išvertė šį
dantiraščio užrašą:
„Permainingų
vėjų jūroje (t. y. Persijos įlankoje) jo pirkliai gaudė perlus; toje jūroje,
kur apogėjų pasiekia Šiaurinė žvaigždė (t. y. Baltijoje) jie gaudė geltoną
gintarą.“
Žalvario
įrankiai, įvairūs papuošalai iš aukso, sidabro ir bronzos, bei senovinės
monetos, kurių gausiai randama Lietuvos žemėje, ypač Memelio apylinkėse, įrodo,
kad gintaro eksportas iš Lietuvos buvo pasiekęs kulminaciją labai senais
laikais.7
Sunku
pasakyti, kokiu pavidalu apyvartoje sukosi gintaras ir kokia buvo apytikrė jo
vertė. Numizmatai dar turi ištirti šį klausimą. Žinome štai ką: Lietuvoje ir
Finikijoje gintaras cirkuliavo neapdirbtu pavidalu ir jo vertė priklausė nuo
dydžio, kokybės ir vietovės. Egiptiečiai gintare išraižydavo savo dievų
atvaizdus.8 Graikijoje gintaras cirkuliavo karolių ir amuletų
pavidalu. Romoje tarp patricijų buvo paplitusios įvairios statulėlės ir
dirbiniai; mažiausias dirbinys (apie 40 m. po Kr.) buvo vertas vieno sveiko
vergo9. Matyt, gintaras buvo pernelyg vertingas, kad būtų pjaustomas
į tam tikrus dydžius, nes kuo didesnis buvo, tuo daugiau buvo vertas. Be to,
jei gintaras būdavo supjaustytas ar su juo būdavo padaroma kokia nors klaida,
jos nebegalėjai ištaisyti, nes gintaro negalima sulydyti ar sulituoti kaip
metalo.
Kai
kuriems numizmatams gali pasirodyti, kad aš per drąsiai tvirtinu, jog gintaras
buvo naudojamas kaip mainų priemonė. Ilgai studijavau šį klausimą ir štai dėl
kokių dalykų patikėjau, kad vienu metu gintaras buvo naudojamas kaip pinigai:
1.
Daug šimtmečių
gintaras buvo laikomas vienu brangiausių mineralų, kartais verte pranokstančiu
auksą.
2.
Gintaras nuo
neatmenamų laikų buvo visuotinai naudojamas beveik visose Europos, Azijos ir
Afrikos šalyse. Gintaras randamas net tarp ežerų gyventojų palaikų Šveicarijoje
ir Prancūzijoje.10
3.
Hebrajiškas žodis
„šekel“ ar „sekel“ labai panašus į žodį „sakal“ – „gintaras“. Finikiečiai
gintarą vadino „sakal“. Egiptiečiai taip pat vadino gintarą „sakal“, o šis
žodis nėra nei finikietiškas, nei egiptietiškas.11 Taigi akivaizdu,
kad jie pasiskolino šį žodį iš kokios nors kitos tautos. Net šiandien lietuviai
kartais vadina gintarą „sakais“, ar žemaičių tarme „saka“ (šis žodis reiškia
dervą (sakus) ar gintarą). Taigi drąsiai galima daryti išvadą, kad finikiečiai
ir egiptiečiai pritaikė terminą „sakai“, lietuviams reiškiantį gintarą. Kadangi
žydų tauta ilgą laiką buvo Egipto priespaudoje, hebrajų kalba yra artimai
susijusi su egiptiečių; negana to, kiti Egipto kultūriniai bruožai paliko gilų
įspaudą žydų tautai. Kai žydai ėmė kaldintis savo pinigus, pavadinimą savo
sidabrinei monetai „šekel“ ar „sekel“ jie pasiskolino iš egiptiečių. Kai kurie
autoritetai jau įteigė numizmatams, kad pavadinimas „sekel“ (šekelis) kilęs iš
asirietiško „šak**al“, reiškiančio „sverti“, todėl padarė skubotą išvadą, kad
žydų žodis šekelis buvo pirmiausia vartojamas kaip svorio matas, o ne monetos
pavadinimas. Gal jų nuomonė teisinga, o klystu aš. Tačiau manau, kad logiškiau piniginiam
vienetui suteikti pavadinimą pagal jo vertę, negu pagal svorį, nors svoris čia
irgi svarbu. Nesuprantu, kodėl svoriai turi būti gaminami vien iš sidabro, o ne
iš kokio mažiau vertingo metalo. Nejaugi sidabro tais laikais buvo taip gausu
ir jis buvo tokios menkos vertės? Ne tik hebrajai, bet ir finikiečiai,
babiloniečiai ir persai turėjo monetų pavadintų „sekel“; jų svoris gerokai skyrėsi.
Jeigu „sekel“ reiškia svorio vienetą, o ne kainą, atitinkančią gintaro, tuomet
visų tų šalių „sekeliai“ turėtų būti vienodo svorio. Vis dar esu linkęs manyti,
kad esama didesnio panašumo tarp pavadinimų „sekel“ (šekel) ir „sakal“
(gintaras), negu tarp „sekel“ ir „šakal“
(sverti) – dėl to, kad beveik visur pripažįstama gintaro ir sidabro vertė.
4.
Graikai vadino
gintarą „elektron“. Gerai žinomą lydinį iš trijų dalių aukso ir vienos sidabro
graikai taip pat vadino „elektron“. Graikų poezijoje šie du „elektron“, atrodo,
vartojami sinonimiškai, tad sunku pasakyti, kas turima galvoje kiekvienu
konkrečiu atveju. Žodžio „elektron“ etimologija vis dar nėra galutinai aiški.
Antikos tyrėjai mano, kad „elektron“ kilęs iš vieno iš Homero vartotų saulės
dievo vardų „Elektor“. Profesorius Curtins kalba apie žodžio šaknį „ark“
(spindėti). Tačiau veikiausiai žodis kilęs iš arabiško „el*** ek“ – „sakai“. Kyla klausimas, kodėl graikai pavadino
šviesųjį auksą gintaru? Pasak kai kurių, šviesusis auksas buvo pavadintas
„elektron“ dėl to, kad spalva labai panašus į gintarą. Negaliu sutikti su tokiu
aiškinimu. Gintaras nepanašus į minėtą lydinį, kaip ir tas lydinys nepanašus į
gintarą. Kadangi gimiau ir augau „gintaro krašte“, turiu įvairių šio mineralo
pavyzdžių; be to, man pasisekė: turiu keletą pavyzdžių senovinių monetų,
nukaltų iš lydinio, pavadinto „elektron“. Vieni visai nepanašūs į kitus! Baimindamasis, kad esu daltonikas, apklausiau keletą
menininkų, itin jautriai skiriančių spalvas. Jie negalėjo suprasti, kaip
elektroną (lydinį) spalvos požiūriu galima lyginti su gintaru. Grynas auksas
panašesnis į gintarą negu elektronas. Mano nuomone, vadindami lydinį „elektronu“
graikai turėjo galvoje ne tiek gintaro spalvą, kiek jo didelę vertę ir
visuotinį paplitimą. Ir, galimas daiktas, elektrono kaina tuo metu buvo tokia
pati kaip gintaro, ir abu buvo žmonėms vienodai priimtini kaip mainų priemonė.
5.
Atrodo, Romoje už
gabalą gintaro galėjai nusipirkti viską. Plinijus aiškiai rašo: „Gintarinės
statulėlės, kad ir kokios mažos, kaina viršijo gyvo, sveiko vergo.“12.
Labai
gaila, kad tiek mažai žinome apie gintaro panaudojimą vietoj pinigų. Niekada
nebuvo rastas nė vienas gintaro gabalas su įspaudu. Esama egiptietiškų
skarabėjų ir gintarinių amuletų su juose padarytais įrašais, bet jų nevadiname
numizmatiniu įrodymu. Net žydiškas žodis „siegel“ ar lotyniškas „sigillum“
(„antspaudas“), kurį etimologiškai galima kildinti iš egiptietiško „sakal“
(gintarinis skarabėjus), o moneta tėra metalo gabalėlis, su valdžios
įgaliojimus turinčios įstaigos padarytu įspaudu. Bet ir tai mums nepadėtų. Kita
vertus, aišku, kad daryti kokius įspaudus gintare nebuvo reikalo. Auksą ir
sidabrą buvo galima lengvai suklastoti; elektrono imitaciją irgi buvo nesunku
pagaminti. Taigi buvo būtina, kad koks nors oficialus įspaudas būtų padarytas
metaliniuose piniguose žmonėms apsaugoti nuo klastočių. O štai gintaro buvo
neįmanoma suklastoti ar imituoti. Kiekvieno uoslė ir lytėjimas lengvai galėjo
įrodyti, kad gintaras tikras, todėl nebuvo reikalo dėti ant jo kokio
įspaudo.
Kai
pirmą kartą pamačiau indėnų kriauklelių vėrinį, negalėjau patikėti, kad kai
kurios indėnų gentys naudoja šiuos iš pažiūros šlykščius karolius kaip pinigus.
Ant karolių nebuvo jokių įrašų, kurie būtų išsklaidę mano abejones. Tačiau
dabar tikiu, kad tie vėriniai išties buvo naudojami kaip pinigai, nes esama
įrodymų, patvirtinančių tai, kas užfiksuota numizmatinėje literatūroje.
Numizmatikos požiūriu mano argumentai gali pasirodyti pernelyg silpni, bet aš
tik neseniai ėmiausi šios užduoties. Gintaras nėra numizmatinė naujovė, bet
beveik priešistorinis klausimas. Galimas daiktas, numizmatinis pasaulis užmiršo
gintarą todėl, kad viduramžiais krikščionybė įnirtingai kovojo slopindama ir
laidodama visas pagonybės idėjas ir senovinius prietarus. Gintaras, kaip
daugybės prietarų pagrindas, turėjo būti nugalėtas, palaidotas ir užmirštas.
Daug kruopščių tyrimų, susijusių su gintaru, galėtų atskleisti mums vertingos,
įdomios informacijos. Gintaras išties nusipelno nemažesnio dėmesio negu indėnų
kriauklelių vėriniai ir kitokios mainų priemonės.
1 Arnold Buffum, „The Tears of the Heliades, or Amber
As a Gem.“, Londonas, 1897, p. 42.
2 Num., xi, 7.
3 Simanas Daukantas. „Būdas senovės lietuvių:.
Plimutas, Pensilvanijos valstija, 1892, p. 173.
4 Plinius. Hist. Natur., L. XXXVI, c. 3.
5 Plinius. Hist. Natur., L. XXXVII, c. 2.
6 Schliemanns Tiryns, 1886. App. p. 372.
7 Runge Wilhelm. „Der Bernstein Ostpreussen.“ Zwei
Vortrage. Berlin. Karl Lohmeyer. „Preussen das Bernsteinlander Alten gewessen.“
Koenigsberg, 1872.
p.
3–7, 16–17.
8 Arnold Buffum, „The Tears of the Heliades, or Amber
As a Gem.“, Londonas, 1897, p. 42.
9 Plinius. Hist. Natur., XXXVII, 12.
10 Arnold Buffum, „The Tears of the Heliades, or Amber
As a Gem.“, Londonas, 1897, p. 32.
11 Plinius. Hist. Natur., XXXVII, 11, 36.
12 Plinius. Hist. Natur., XXXVII, 12.
*septyni
Helijo ir Rodės sūnūs – V. P.
** gomurinis
„k“ – V. P.
***el
arabiškai – žymimasis artikelis, atitinkantis anglišką „the“ – V. P.
Vertė
Vytautas Petrukaitis
2 komentarai:
Visai nedaug betrūksta, kad įrodytume, jog pinigas ir Lietuvoje turėjo vadintis saikeliais. O ne mainetomis. Saikelis sakelių smulkių.
KorEni Augi PerKūnų GaLiA ir DaLiA (arba sukurens sausas sakeles inkvizicija)
https://sun9-30.userapi.com/impg/C4dCbuZ8MVzybGyRLr-Svm94S-e68khV4Qp-QA/lpNnQo81ZyA.jpg?size=691x1230&quality=96&sign=37a005c46d7aec523bad03931a20eef8&type=album
https://sun9-66.userapi.com/impg/ZMiPF90dU4LfPAdTEXFZu4WvyNzcDzfOuuh-6A/IR8G9IXIDtA.jpg?size=720x1280&quality=96&sign=e3c637363439f8c17dd39ffce079be27&type=album
Rašyti komentarą