Europos miškai

Tankūs Pabaltijo miškai pasižymi laukinės gamtos įvairove. Kai kurie miškai yra vieninteliai pirmykščių Europos miškų palikuonys.

Šitai cituoju tam, kad nemanytumėt jog tai, kas prirašyta žemiau, man pasivaideno. Ar pasirodė. Juk nesu miškininkas.

Bet nesu ir aklas. Be to, keletą pastarųjų metų kartkartėm pasibastau po miškus: dviračiu, kai sniego nėra, slidėmis žiemą. Keletą vasarų dviračiu pakeliavau po Europą. Kaip tikras laukinis lietuvis, jeigu toj vietoj, kur atsidurdavau vakare, nepasitaikydavo kempingo, nė kiek nenusimindavau – sukdavau miškan, statydavau palapinę ir apsinakvodavau. Be vilkų. Jei paskaitysit viršuj cituojamą straipsnį, sužinosit kodėl be.

Ir tos ankstesnės klajonės, ir šios vasaros turnė patvirtina viršutinę citatą. Europoj miškų nebėra. Tiksliau, jų yra, bet tai, ką matot ten, mano supratimu, nėra miškas. O, tarkim, anglakalbių supratimu, tai yra miškas – forest, o tai, ką aš vadinu mišku – virgin forest. Suprantu, kad daliai skaitančiųjų mano išvedžiojimai pasirodys keisti. Dalis mūsų atprato-atpratinti-niekad nebuvo pripratę jausti ryšį su gamta, jausti jos ir savęs vientisumą, jausti jos galybę ir bejėgiškumą prieš nežmoniškumą.

Šioj transeuropinėj kelionėj – Lietuva, Lenkija, Slovakija, Vengrija, Kroatija-Chorvatija, Slovėnija, Italija, Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Liuksemburgas, Belgija, Vokietija, Lenkija, Lietuva - tikrų miškų mačiau Lietuvoj, gal dar Lenkijoj pasieny, gal dar kalnuose ir Prancūzijoj. Jei kas važiuosit automobiliu ar, dar geriau, kokiu nors lėtesniu transportu, atkreipkit dėmesį į tai kaip atrodo miškai. Jei galėsit, įlįskit į tuos miškus. Pažiūrėkit kaip jie išrodo iš vidaus. Pažiūrėkit ir pagalvokit, kodėl jie neturi tokio patalo kaip mūsų miškai, kodėl ne taip ošia ir paukščių balsais nėra taip užpildyti, kodėl nenukloti uogienojais ir grybų patalais.

Dažniausiai pastebėsit štai ką: tie miškai pasodinti-atsodinti, medžiai auga eilėmis. Pervažiavo sėjamąja kaip rugių lauką, šekit jums ir miškas. Belgijoj kitokio miško (nors įtariamai kitokio) nemačiau – visi miškai miškeliai visiškai dirbtiniai. Ir tie patys tvoromis aptvėrioti. Private.

Manau, kad buvo šitaip. Kas iš godumo, o kas iš neišmanymo-kvailumo, iškirto miškus plynai. Ir konvertavo juos į pinigus. Manė, kad pasaulis yra vienparametrinis darinys. Kad užtenka vieno parametro - pinigų kiekio - pasauliui surikiuoti-sutvarkyti.

Paskui pamatė, kad negerai. Dirvų erozija ir panašūs dalykai. Atsodino. Bet amžiais susiklosčiusios miško (gamtos) harmonijos šitaip pigiai neatstatysi. O iš kitos pusės, tie kirtėjai-sodintojai, galimas daiktas, į mišką težiūri tik kaip į įrenginį, tam tikru greičiu gaminantį pinigus. Į žaliavą medžio-popieriaus pramonei ir tiek. Gali būti, kad jiems miške pasivaikščioti ir nebesinori, o ir prasmės nedaug bėra.

Šią vasarą kalbėjausi su draugu, kuris pusantrų metų gyvena Danijoj. Tarpe ko kito pasakojo, kad buvo miške.

- Poizonų matei? – klausiu.

- Ko?

Pirmoj savo dviračių kelionėj po Daniją jau pirmąjį rytą palapinė buvo lipte aplipusi šlykščiais rudais ir juodais šliužais, įvairaus ilgio tarsi sraigėmis be namukų. Teatleidžia man sraigės, nes jos dailios, o anie – bjaurūs. O poizonais juos praminė toks bendrakeleivis pravarde Himalaiskis. Sykį pavakare susimanėm kaime darže pasilenkusios moteriškės paprašyti vandens. Žiūrim, toji tuos šliužus savo darže druska barsto.

- Sūdot, gal valgysit? – pajuokavom.

- No, no – they are very poison! – sumojavo rankom danė.

- Tu žiūrėk, kas per poizonai! O man simpatiški iš pradžių pasirodė, - Himalaiskis visada buvo keistuolis.

Kai paaiškinau savo draugui neo-danui kas tie poizonai, tasai sakė:

- Tie tavo šliužai - niekai. Erkių nespėjau nuo savęs rinkti!

Tokie Danijos miškai.

Moralė paprasta: gamtoje nusistovi pusiausvyra, kurios vardas – harmonija. Sugadink ją – turėsi disharmoniją. Nežinau vardo tų, kuriems ji patinka.

Beje, spėčiau (neieškojau jokių istorinių patvirtinimų) kad europiečiai lygiai tokiu pačiu būdu sugadino vandens telkinius. Nenoriu tikėti, kad senovės Europa buvo tokia skurdi ežerų, o kad upės nebuvo užterštos, ir įrodymų nereikia. Pseudomišką lengviau pasodinti negu padirbti pseudoežerą. Tai tų tariamų miškų ir pridarė, o ežerų nepriteklius ir liko.

Grįžkim į miškus. Prieš porą metų Trakuose, tarptautinėje matematikos konferencijoje, kurioje dalyvavo pora šimtų žmonių iš viso pasaulio, pavakare sėdėjau prie stalelio kaipo rengėjų atstovas. Buvo mano eilė pasėdėti. Prieina dalyvis, akivaizdžiai vakarietis.

- Gal malonėtumėt pasakyti, kur galėčiau nueiti į tikrą mišką, - klausia manęs.

- Čia aplinkui visi miškai tikri, - atsakau.

Supratau, ko jis nori. O jis galvoja, kad nesupratau. Aiškina:

- Matot, aš turiu omeny natūralų mišką, ne parką. Norėčiau po jį pasivaikščioti.

- Čia visi miškai tikri. Galit eiti į bet kurią pusę,- pakartojau.

Ir jis išėjo. Nežinau, ką pagalvojo.

Miške, tikram miške, in a virgin forest, jūs pailsite, susitvarkote, susibalansuojate, atgaunate jėgas. Skaičiau, kad geriausias poilsis europarlamentarui Aloyzui Sakalui, anot jo paties, yra klajonės po Labanoro girią. Pažįstu senolį, kuris ligi šiol mėgsta dieną miške ant samanų pasitiesti paklotą ir numigti. Sakosi, kad atsigauna.

Prieš kelis metus per vasaros atostogas įsivėliau į tokią atrakciją: dvi savaites dirbau turizmo vadovu – iš Vilniaus į Taliną vedžiau dviračiais keliaujančių olandų grupę. Jų tebuvo penkeri – trys pusamžiai mokslų daktarai, septyniasdešimtmetis eks-biznierius-rotaristas-milijonierius ir jo dama. Maršrutą paruošė lietuviška turizmo firma, važiavom plentais. Gal trečią dieną, kai santykiai tapo familiaresni, olandai paklausė manęs, kodėl nevažiuojam miškais, mažais keliukais – juk tokia nuostabi gamta. Tuo metu buvom Latvijoj. Ėmiau ir savavališkai pakeičiau maršrutą – kur norėjom, ten važiavom. Važiavom miško keliukais. Bridom per brastas. Kvėpavom vasaros oru. Pievų ir miškų aromatu.

Lekiam dviese su eks-biznierium-milijonierium „tarka“ išmuštu Latvijos žvyrkeliu nuo kalniuko, ir tas žvalusis olandas šaukia „aaaaa“, o išeina „a-a-a-a-a-a“.

- Taip darydavom kai buvom maži, - sako jis man. – O biblijoj parašyta – kas nebus kaip mažas vaikas, tas nepapuls į rojų.

Tada ir aš lėkdamas šaukiu:

- A-a-a-a-a.

- Kas čia buvo,- klausia mūsų jo dama, kai pasivijo mus pakalnėj, kur jos palaukėme.

- Aš dariau „a-a-a-a-a“, o po to Augis darė,- aiškina olandas.

- O aš maniau, kad tai paukšteliai čiulba, - sako dama.

Cha.