Betvarkė Belgijoj

Į Belgiją atvažiavau pavakare iš Liuksemburgo. Vis gilyn bevažiuojant, sunkiai nusakomas Liuksemburgo žaismingumas, sumišęs su manieringumu ir pralobėliškumo demonstravimu, pamažėle pradingo. Aplinkui beliko tvyroti manieringumas ir pralobėliškumas – miestelių išplanavime, architektūroje, pastatų puošyboje.

Vakarojo. Jau pradėjau gailėtis kad nepasukau į kempingą, kurio ženklą mačiau tik įvažiavęs į Belgiją. Bet tada pasirodė per anksti stoti nakvynei. O dabar ėmė grėsti naktis be namų.

Jau gerokai pritemus pastebėjau kempingo ženklą, pasukau, po kilometro – dar viena nuoroda pasukti, po to pakalnėn – ir atsidūriau kempinge „Eaux Ruge“, kurį jau minėjau. Įvažiuoju, sustoju. Vyksta vakarėlis, muzika, kompanija šurmuliuoja. Priėjusi ponia pasisveikina, jai paaiškinu, kad turiu palapinę, paklausiu ar neprieštaraus dėl šuns. Neprieštarauja.

- Ar galiu atsiskaityti kortele?

- Ne, deja.

- Ponia, taip nutiko, kad turiu 500 eurų banknotą, smulkesnius išleidau.

- Rytoj, viskas rytoj, raskite vietą ir įsikurkit, - sako ponia.

Palapinę statau prie pat sraunaus, kaip išaušus pamačiau, rausvo upelio, kuris ir davė tam kempingui vardą, šalia krūmų, nusėtų juodom uogom - gervuogės, kurių ryte ir prisivalgiau. Kaimynas pasirodė besąs britas, kuris, visai sutemus, iš kažkur parsibeldė raudonu britišku kit-karu.

Kol įsikūriau, vakarėlis pasibaigė. Regis, jis buvo skirtas šeimoms su mažais vaikais, kurių nemažai gyveno aptvertoje aikštelėje, pilnoje kempingo namelių.

Kelionės nuovargis ir upelio triukšmas – kas gali garantuoti geresnį miegą?

Kai rytą neskubėdamas susitvarkiau, atėjo dvylikta valanda. Ateinu atsiskaityti. Gaunu sąskaitą, 12.50 eurų. Paduodu savo žadėtąjį banknotą. Panelė registratūroje, staiga sumišusi, sako:

- Aš negaliu jo imti.

- Kodėl gi negalite? Kiek suprantu dalykus, jūs, atvirkščiai, privalote jį imti, - stebiuosi ir prieštarauju jai.

Ji, akivaizdžiai padvejojusi, paima mano pinigą, atsidaro kasos aparato stalčių, ima skaičiuoti grąžą, bet, vėl išsigandusi, gražina mano banknotą man:

- Negaliu. Važiuokit į Stavelot, pakeiskit jį banke.

- Kas tas Stavelot?

- Miestelis, netoliese, five minutes to drive.

- Bet aš visai nenoriu į Stavelot,- sakau.- Kokią nuolaidą gausiu už tai?

Šypsosi.

- Į kurią pusę sukti?

- Į kairę.

Tiek to, nuvažiuosiu į Stavelot. Nenoriu susigadinti dienos nuo pat ryto. Stavelot išties už kelių kilometrų. Paklaidžioju kol randu kur pastatyti automobilį. Praeivių paklausinėju, kur bankas. Parodo vieną – uždarytas. Kiti – irgi. Mat, Belgijoj perpiet jie daro gal poros valandų pietų pertrauką, tokią siestą. Liko dar beveik pusantros valandos. O kortelės kišti bankomatan nenoriu, nes neseniai Vilniuje ją buvo prariję. Nenoriu ją prarasti Belgijoj, nes turiu tik vieną. Terioju laiką, nuotaika genda.

Ką daryti? Pakeliui mačiau degalinę. Nuvažiuoju, įsipilu benzino, paduodu savo penkiašimtinę ir daili degalinės mergina šypsodama atskaičiuoja grąžą.

Grįžtu vistiek suirzęs. Registratūroje tenka palaukti, kol iš šurmuliuojančio gretimo kambario atdaromis durimis grįžta toji mergina.

- Grįžau iš Stavelot, - sakau, – kaipgi mano nuolaida?

Toji nusišypso ir duoda man tą pačią sąskaitą.

- Panele, aš, jūsų paprašytas, važiavau į Stavelot, kur man visiškai nereikėjo. Be to, jūs pamiršot man pasakyti, kad jūsų bankai perpiet nedirba. Todėl, nuoširdžiai prisipažįstu, esu kiek suirzęs.

Panelė atsiveda vakar matytą šeimininkę ir jai prancūziškai paaiškina reikalą. Toji, nutaisiusi griežtą miną, sako man, kad apmokėčiau sąskaitą.

- Ponia, apie tokią padėtį aš jums vakar vakare, tik atvykęs, sakiau. Jūs tada neminėjot esant kokių nors problemų. Jei būtumėt pasakiusi, kad jums netinka mano pinigai, pas jus būčiau nepasilikęs. O dabar sugaišau laiko. Ir be reikalo važinėjau. Dėl jūsų kaltės.

Ateina ponios vyras. Įsikiša:

- Ne dėl mūsų kaltės.

- Kaip tai? – nesuprantu. – Aš turėjau legalų pinigą, jūs kažkodėl jo neėmėte.

- Belgijoje niekas penkiašimtinių neima, - sako ponas,- nes daug padirbtų.

Aš, žinoma suprantu jo baimes. Bet taip pat suprantu, kad čia jo, kaip biznieriaus, problema susitvarkyti su tikrais ar padirbtais pinigais. O ne mano. Nes mano pinigas - tikras. Todėl nervuojuosi ir šneku:

- Pone, žinau, kad čia Belgija. Bet taip pat žinau, kad čia EU. Todėl jūs, kaipo EU verslinykas, privalote vykdyti Eurosojūzo centrobanko direktyvas, škia. O jūs nevykdot. Tai yra būti pažeidimas, sskant! Be to, jūsų panelė nusiuntė mane į Stavelot per bankų pietų pertrauką. Tai yra būti paprasčiausiai nemandagu! Be to, savo penkiašimtine aš apmokėjau man tuo metu nebūtiną prekę, taigi, jūs meluojate, kad Belgijoj neima penkiašimtinių, - iškloju jam viską.

- Apmokėkite sąskaitą, - sako ponas.

- Netgi nuolaidos nesuteiksit?

- Ne.

Atmosfera įkaitus. Paimu sąskaitą. Ji išrašyta ant popierėlio, kokių gali nusipirkti kanceliarinių prekių parduotuvėj. Jokių firmos, išrašančios sąskaitą, ženklų.

- Pateikite man galiojančią sąskaitą, prašau, - sakau ponams. – Su juridiniais adresais.

- Kam jums juridiniai adresai, - ponas akivaizdžiai sunerimsta.

- Paskui pamatysit.

Šu šu šu šu ponas su ponia prancūziškai. Ponas nueina, užsikuria savo automobilį ir juo užblokuoja manąjį. Dabar jau išties užpykstu. Važinėjau į Stavelot, maliausi, grįžau pasismulkinęs savo teisinguosius pinigus, o šitie pasipūtėliai publikai demonstruoja kad aš, būk tai, nenoriu atsiskaityti!

- Iškviesiu policiją, - sakau jam.

- Aš pats iškviesiu, - gąsdina ponas.

- Kvieskit, - drąsiai tariu.

Po to seka galbūt visą to belgo esybę atskleidžiantis atsakymas:

- Pats kvieskit, tada tai kainuos jums, o ne man - sako jis.

Žodeliai "jūs" čia mano įrašyti. Kalbėjom angliškai, sakėm "you".

Pasirausęs kuprinėje susirandu telefoną, įjungiu.

- Apmokėkit sąskaitą, tada įrašysiu rekvizitus, - ponas kiek atsitraukia.

- Rekvizitai turi būti iškart įrašyti. Būtent taip atrodo legali sąskaita, - sakau tam įžūliam ir godžiam belgų kempingo avigalviui.

Mano telefonas niekaip neranda tinklo. Čia jau eilinė „šaiba" į „Omnitel“ vartus – šitaip buvo beveik visose šalyse. Po keliolikos minučių man nusibosta laukti, kol tas „Omnitel“ sukomunikuos su savo partneriais, todėl sumoku. Ponia išties ant sąskaitos tekšteli antspaudą su firmos rekvizitais. Ponas patraukia automobilį.

- Dabar vėl važiuosiu į Stavelot. Šįsyk į policiją, - atsisveikinu su „Eaux Ruge“ šeimininkais.

Ir nuvažiuoju. Į Stavelot. Senuko, sėdinčio saulės atokaitoj, paklausiu, kur policija. Tasai prancūziškai paaiškina. Gerai paaiškina, nes nesunkiai ją randu. Parkuojuosi prie durų. Mygu skambučio mygtuką. Durys atsidaro. Įeinu į koridorių. Pakilęs nuo stalo kambario viduje, prie grotuoto langelio prieina pagyvenęs belgų policininkas. Pasilabinu.

- Speak English?

- A little.

Išdėstau reikalą – neėmė EU pinigų, nenorėjo išrašyti legalios sąskaitos.

- Tai ne policijos reikalas, - sako policininkas.

- Kaip tai, juk tai tvarkos pažeidimas! – piktinuosi.

- Tai nėra būti tvarkos pažeidimas, - neigia policininkas.

- Tai kas tai yra būti? – smalsauju.

- Tai yra jūsų ir to pono santykiai, ir tiek, - meluoja man policininkas.

- Ar aš tikrai pataikiau į Stavelot policiją, sir, - teiraujuosi.

- Taip.

- Žiūrėkit, - kalbėdamas rašau ant toj dabar jau belgų policijos nuovadoj rasto lapelio, - dabar yra rugpjūčio 19 diena, 13 valanda 50 minučių, aš esu Stavelot policijoj, jūs esat tos policijos budintis, ir jūs man sakot, kad, kai belgų verslininkas rašo sąskaitą ant popieriaus lapelio be rekvizitų, kai jis atsisako, kliento paprašytas, tuos rekvizitus įrašyti, kai tas belgų verslininkas atsisako imti sąskaitos apmokėjimui Europos sąjungos centrinio banko išleistą piniginį ženklą, tai nėra tvarkos pažeidimas?

- Taip, - sunkiai atsidūsta tas senyvas belgas.

- Sakykit, pone, Lježas į kairę ar į dešinę?

- Į dešinę.

- Viso gero.

O ką ten beveikti?

Reikėtų nueiti pas mūsų liberaldemokratus. Gal pavyktų įkalbėti juos surengti išvažiuojamąjį reidą Belgijon?

Tvarka bus!

O Lježe – Liège toks ponas manęs prancūziškai paprašė išmaldos. Gražiai paprašė, tai ir daviau. Eurą. Padėkojo šitaip:

- Meerrrrsi.

Kirtis pirmame skiemenyje. Slengas.

Belgijoj belgui daviau išmaldos. Grįžęs visiems pažįstamiems pasakojau, dabar ir jums.