Elnias devyniaragis

Oi atabėga bistrus alnelis

Lėliu Kalėda, Kalėda.

Bistrus alnelis devyniaragis

Lėliu Kalėda, Kalėda.

Ant devinto rago kavolėliai kalė

Lėliu Kalėda, Kalėda.

Atlakia alnias devyniaragis

Oi Kalėda, Kalėda.

Jis atlėkis vandeny žiūro,

Oi Kalėda, Kalėda.

Vandeny žiūro ir ragus skaito,

Oi Kalėda, Kalėda.

Kalėdos vaikystėje. Senelių vienkiemyje. Mat, abudu tėvai buvo mokytojai, todėl namie Kalėdų švęsti tais laikais negalėjome.

Pusnys iki palangių. Kūčių vakarą šienu nuklotas, drobine staltiese užtiestas, platus senelio stalas.

Ryškios žvaigždės danguje.

Paslaptis.

Žmonių kalba prabylantys gyvulėliai tvarte.

Vidury nakties iš kažinkur atsibeldęs, visada netikėtai iš priemenės trobon įvirstantis išverstais kailiniais apsirėdęs ilgabarzdis Kalėdų Senis su bulviniu maišu, pilnu dovanų.

Visiems, o daugiausiai – vaikams.

Kalėdų rytas. Kalėdų dienos.

Kalėdos.

Užpustytu keliu kieman įsukančios rogės – kunigas kalėdoti atvažiavo. Irgi kailiniais apsirengęs, tik neišvirkščiais. Atvažiavo pasveikinti su Jėzaus gimimu. Palaiminti namus ir žmones. Ir surinkti paaukavimus.

Bažnyčiai. Dievo namams.

Vaikiškoj galvelėj - sumaištis: vargetas, padegėlius, kurių pasitaikydavo per kaimą einančių ir išmaldos prašančių, bet kuriuo metų laiku kalėdojančiais ubagais vadindavo. Nesvarbu, kad ir visai ne Kalėdų laiku jie ateidavo.

O po Kalėdų neužtrukdavo ir Naujieji Metai. Į mokyklą, irgi rogėm, kaip kunigas, atvažiuodavo kitas Senis – Senis Šaltis. Jis buvo raudona medžiaga trauktais kailiniais apsirėdęs, ir ne vienišas – su Snieguole. Irgi su dovanų maišu, tiktai baltu, ne bulviniu. Ir barzda jo buvo balta. O Snieguolė irgi ilgais kailiniais, tik labiau balta – juk Snieguolė!

Tada maniau, kad šitas Senis Šaltis toks raudonas todėl, kad jis – tarybinis, komunistinis Senis. Bet po daugelio metų, kai atsirado spalvota televizija, nustebau pamatęs kad mūsų tuometės „plačiosios tėvynės širdyje“, Maskvoje, mūsiškio Senio Šalčio brolis Ded Moroz kažinkodėl mėlynais kailiniais pasirėdęs. O Snieguolė žydra. Še tau kad nori!

Dar vėliau „Coca-Cola“ sunkvežimiu atvažiavo amerikiečių Santa Klaus, vėl raudonas kaip mūsų lietuviškas tarybinis Senis Šaltis. Ko gero, jį išvydęs, ir rusiškas Ded Moroz nusprendė laikytis mados ir persirengė raudonai.

Tai dabar galiu paskaityti kad Ded Moroz Rusijoj atsirado 1910 metais. Ir kad šiandieninis raudonas Santa Klaus ne šiaip sau važinėja „Coca-Cola“ sunkvežimiu.

O kodėl mūsų lietuviško tarybinio kaimo aštuonmetę mokyklą per Naujuosius lankydavęs Senis Šaltis buvo raudonas?

Matyt, jis buvo rezistentas ir tyčia raudonom tarybinėm vėliavom kailinius pamušdavo!

Internetas.

Jis leidžia iš namų neišeinant sužinoti, ką gi lietuviams reiškia žodis kalėda:

kalėdà (l. kolęda, rus. кoлядa) sf. (2) [K], J, (4) Ds, Lš, Nč, Vlk; SD97
1. R, MŽ²123, DP57 Kalėdų dovana.
2. Užp, Ant, Sv, Ds, Nč, Vlk samdiniui, atitarnavusiam metus (ppr. po Kalėdų) ir vykstančiam namo, duodama dovana (duonos kepalas, mėsos gabalas ir kt.), paviržis.
3. išmalda: Ubagas kalėdoja, t. y. renka kalėdàs: duoną, valgius J.
4. kunigui ir bažnyčios tarnams, apie Kalėdas apsilankantiems, duodama duoklė: Jūs, gaspadoriai ir gaspadinės, duokit kalėdas iš paskutinės JD226. Klebonas apykalėdžiu atsilankydavo, bet kalėdos niekas neduodavo LTII420.

Pastarajam teiginiui prieštarauju: duodavo, pats mačiau. Atkreipkit dėmesį, žodis kalėda akivaizdžiai buvo paplitęs visoje Abiejų Tautų Respublikoje.

Tik Rusijoje senasis Kalėda, matyt, taip smarkiai sušalo, kad net pavirto Diedu Marozu...

Ten iš Kalėdos štai kas beliko.

Kalėdojimu, arba kalenda, XIX a. iš tiesų buvo vadinamas ne šventimas, o kunigo ir jį lydinčių bažnyčios tarnų lankymasis pas parapijiečius, kalėdodamas kunigas tikrino tikinčiųjų žinias ir rinko rinkliavą pinigais ar įvairiomis gėrybėmis Dievo namams.

kalendà (l. kolęda) sf. (2) žr. 1 kalėda 4: Tie visi pavalgę išėjo į svirną kaleǹdos pasiimti Ssk. Gražų abrūsą kaleǹdos davė Slk.

Žodis kalenda, žinia, senesnis už žodį kalėda. Nes n raidė dar nepamesta.

Kalendorius (lot. calendarium – „skolų knygelė“) yra laiko skaičiavimo sistema, priskirianti dienoms kalendorines datas.

Še tau, boba, ir devintinės! Lotynams calenda – skola.

Kalėdos - duoklių rinkimo metas!

Net ir kalendorių skoloms užrašyti tie lotynai sugalvojo!

O kur tie lotynai buvo?

Kažkur palei Romą?

O Romoj juk yra ir ....

?

!

Gal todėl mano vaikystės gerasis Kalėdų Senis bulvinį maišą atnešdavo išvirkščiais kailiniais apsirėdęs: norėdavo parodyti – neišsigąskit, aš ne toks, aš kitoks! Aš ne pasiimti atėjau, aš dovanų atnešiau!

Ai, kaimiečiai mes tamsūs iš kaimų atokių, miškiniai iš girių tamsių, neišmanom nieko.

Paskaitykim geriau, ką civilizuotieji vakarietiški miestelėnai šneka.

O jie sako, kad šiuolaikinio Kalėdų senelio kilmė maišyta.

Vienas iš šio personažo prototipų galėjo būti Šventasis Nikolas (Nikolajus) iš Miros (IV a.). Šis krikščionių vyskupas, gyvenęs Anatolijoje (dabar Turkija), garsėjo dosnumu

Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Neradus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Tokiu būdu vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims.

Šventojo Mikalojaus figūra po truputį tapo gerumo, pagalbos ir džiaugsmo simboliu. Nuo XIV amžiaus imta tikėti, jog jis atneša dovanėles vaikams, o ikonografijoje Mikalojus vaizduojamas su trimis maišeliais auksinių pinigų rankoje, taip primenant jo dovanas trim neturtingoms seserims.

Kodėl po truputį? Gal kad vienas Pataros miesto gyventojas sykiu su kitais miestelėnais negalėjo išsyk patikėti, jog tris auksinių pinigų kapšus į jo namus nakčia pro langą įmetė krikščionių vyskupas Mikalojus?

Nesavanaudžių žmonių tikrai būna.

Arkivyskupas Šv. Mikalojus yra gerbiamas ne tik krikščionių, bet net ir musulmonų pasaulyje.

Jei tebemanytume, kad tie, katrie kada nors gyveno dabartinės Turkijos teritorijoj, turėtų vadintis turkais, išeitų, jog šv. Nikolas (Nikolajus) - Mikalojus, šiandieninio Kalėdų Senelio prosenelis, buvo turkas.

Vokietijoje, Šveicarijoje ir kituose kraštuose buvo paprotys gruodžio 6 dieną ar per Kalėdas dalyti dovanas šv. Mikalojaus vardu.

O kodėl ne tik per Kalėdas, bet dar ir gruodžio 6?

Todėl, kad gruodžio 6 – Mykolinės, šv. Mikalojaus vardo diena, kadaise plačiai švęsta apkrikštytoje Lietuvoje. Netgi paskelbta Arklių, Žirgų Ašvienių diena.

Šv. Nikolas tapo jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų, kalinių patronu, Amsterdamo miesto bei Rusijos globėju.

Na, apart vaikų, vaistininkų ir jūreivių, Šv. Nikolas globotiniai - šiaip sau...

Ir pirklių globėjas? Ar tikrai?

Prekybininkų globėjas šv. Mikalojus...

Gal prekybininkai pasijuto betenkinantys Mamoną lyg prostitutės ir pasiprašė šv. Mikalojų užtarimo? Matyt, panašiai ir lombardų savininkams nutiko. Na, o advokatų su kaliniais patys pasiklauskit.

Taip ar kitaip buvo, bet šv. Mikalojus juos visus, čia išvardintus, užtarti ėmėsi.

Dabar aišku, kodėl Kalėdos virto prekybine švente – jei jau Kalėdų Senelio prosenelis ėmėsi globoti prekybininkus, ko nors kitko tikėtis ir nederėtų!

Dabar aišku, kodėl per Kalėdas reikia visiems grūstis parduotuvėsna, atsiprašau, marketuosna, ir pirkti, pirkti, pirkti...

Įvairių elementų pakliuvo ir iš germanų mitologijos. Jų folklore pasakojama apie dievą Odiną (Votaną), kuris kasmet per žiemos saulėgrįžą medžiodavo drauge su kitais dievais ir žuvusiais jo karalijoje gyvenančiais kariais. Vaikai pridėdavo batus morkų, šiaudų arba cukraus ir palikdavo prie kamino, kad iš jų galėtų paėsti Odino skraidantis žirgas Sleipniras. Odinas vaikams atsidėkodavo, pakeisdamas Sleipniro maistą dovanomis ar saldainiais.

Šis paprotys išliko Belgijoje ir Nyderlanduose po krikščionybės atėjimo ir buvo susietas su Šv. Nikolu. Dar ir dabar vaikai palieka šiaudų prikimštus batus prie kamino kiekvieną žiemos naktį, o Šv. Nikolas (vis dar jodinėjantis žirgu) palieka saldainių ir dovanėlų.

Odinas vaizduotas panašiai kaip Šv. Nikolas: senas žmogus su barzda.

Paprotys per Naujojo Amsterdamo koloniją pakliuvo į Ameriką ir išsivystė į kojinių kabinimą prie židinio. Kitoje germaniškoje pasakoje pasakojama apie šventą žmogų (kartais Šv. Nikolą), kuris privertė paklusti demoną, per kaminus patekdavusį į namus ir žudžiusį vaikus. Šventasis įsakė jam keliauti į kiekvieną namą, į kurį buvo įsilaužęs, ir atpirkti kaltę dalinant dovanas vaikams.

Kitoje germaniškoje pasakoje pasakojama apie šventą žmogų (kartais Šv. Nikolą), kuris privertė paklusti demoną, per kaminus patekdavusį į namus ir žudžiusį vaikus. Šventasis įsakė jam keliauti į kiekvieną namą, į kurį buvo įsilaužęs, ir atpirkti kaltę dalinant dovanas vaikams.

Tas Odinas – tai karo kurstytojas. O ir dovanų vaikams jis duodavo mainais už pašarus žirgui. Anokios čia ir dovanos. Panašiau į mainus.

O jau tas šventam žmogui paklusęs demonas...

Palinkėkim germanų vaikams kad jų Kalėdų Senis, atlikęs bausmę, pasitaisytų ir nesigriebtų seno!

Vardas Santa Klausas atsirado iš olandiško vardo Sinterklaas – taip vadintas mitinis personažas, pagrįstas Šv. Nikolu. Sinterklaaso apranga yra vyskupiška: jis dėvi raudoną mitrą su auksiniu kryžiumi ir turi vyskupo lazdą. Jis jodinėja stogais baltu žirgu, o jo pagalbininkai per kaminus nusileidžia į namus ir palieka dovanų.

Na, apie kaminus jau žinom. O raudonus vyskupiškus Santa Klauso drabužius kai kas mėgina savintis:

Nuo tada, kai 1885 m. ant kalėdinio atviruko Santa pasirodė apsivilkęs raudonai, ši spalva tapo populiariausia. Santa Klauso įvaizdį sutvirtino Coca-Cola'os reklaminė kampanija.

Gal čia „Coca-Cola“ per daug prisigyrė? O čia ko prirašyta? Jau geriau toji jų Cola be kokos būtų!

Kitur Šv. Nikolas taip pat susimaišė su vietinio folkloro personažais. Pavyzdžiui, šiaurės šalyse žinomas Kalėdų Ožys (Yule Goat, švediškai julbock): raguotas personažas, Kūčių vakarą atnešantis dovanų. Suomijoje joulupukki ir reiškia „Kalėdų ožį“.

Ai, šitaip pravardžiuoti viso Pasaulio Kalėdų Senelį, gyvenantį Laplandijoj, kuriam visos Lietuvos vaikai laiškus rašo - „Kalėdų ožys“! Jis gi elnių kinkiniu pas mus Lietuvon atlekia!

Gal žabali, kad šitaip rašot?

Anglijoje ir Amerikoje žinomas Santa Klausas atsirado šioms ankstyvosioms istorijoms susimaišius su britišku personažu Father Christmas, atsiradusiu maždaug XVII a. Tuomet jis vaizduotas kaip įmitęs barzdotas žmogus su ilgu žaliu drabužiu kailiniais apvadais. Jis įkūnijo Kalėdų dvasią.

Na, toji Kalėdų dvasia, regis, ne visiškai visiems vienoda.

O britų Kalėdų Senis - Father Christmas - gal per daug įgėręs buvo? Dėl to ant ožio jojo?

Gal ne dėl to.

Šių laikų lietuvių medžiokliai elnių ar stirnų patinus kartais ožiais vadina. Bet ožių elniais bei stirninais nevadina. Matyt, anglai, iš pradžių iš godumo iššaudę elnius, o paskui, išgirdę skandinavų pasakojimus, elnių nebeturėdami, o tiktai ožius, o ir nebeskirdami vienų nuo kitų, ir pasodino savo Senį Kalėdą ant ožio joti.

Jei kaitaliosit žodžių prasmes taip kaip anglai, dar ir ne tokių šposų gali nutikti!

Ačiū Dievui, mūsų Kalėdų Senis, nors šiandien ir raudonais, nesvarbu, vyskupiškais ar „Coca-Cola“ kailiniais aprengtas, elnių kinkiniu tebevažiuoja, ne ožius pasikinkęs!

Nors bevelyčiau jį vadinti Seniu Kalėda.

Tuo tarpu Lietuvoje šventojo vyskupo įvaizdis susiliejo su mūsų ikikrikščionišku Seniu Kalėda (Diedu ar Dievuliu).

Lietuvoje, ypač Aukštaitijoje, kalėdotojus, arba „bernelius“, kurie antrą trečią Kalėdų dienomis vaikštinėdavo po kaimą nuo trobos prie trobos, sveikindami šeimininkus, linkėdami pačių geriausių metų, derliaus, gyvulių prieaugio ir t. t., prašydami dovanų – vaišių, dar vadindavo „avinėliais“, o juos lydėdavo Senis Kalėda.

Jis būdavo apsirengęs išvirkščiais kailiniais, su „kupra“, rankoje laikydavo krivūlę – kreivą lazdą – ir krepšį vaišėms.

Senis Kalėda kreipdavosi į ūkininkus taip: „Aš – Kalėda. Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu tarbą, pilną skarbų: laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryt ir į aną kraštą nevaryti, mergaitėms nešu prausylų ir baltų bielylų, kad būtų gražios“.

Atrodo, kad viena iš pagrindinių priežasčių, atvedusių į gruodžio 25-osios pasirinkimą Kalėdoms švęsti, buvo tai, kad ši diena Romos imperijoje buvo “Nenugalėtosios Saulės” šventė (pagal ano laikotarpio kalendorių būtent gruodžio 25-ąją buvo trumpiausia metų diena, po kurios saulė imdavo “prisikelti”), kurią krikščionys pritaikė Kristui – Naujajai Saulei.

Tie romėnai... Jiems ir trumpiausia diena iš gruodžio 21-22 į gruodžio 25 nuslinko, ir ilgiausia diena į šv. Jono dieną, Jonines, į birželio 24 „nuvažiavo“:

• Vasaros saulėgrįža būna birželio 22 arba birželio 21 dieną (šventė — Rasos šventė).
• Žiemos saulėgrįža būna gruodžio 22 arba gruodžio 21 dieną (šventė — Kūčios).

Gruodžio 21 – 22 dienomis būna trumpiausia žiemos diena ir ilgiausia naktis. Nuo šios akimirkos dienos jau pradeda ilgėti, todėl sakoma, kad saulė sugrįžta.

Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu.

Elnias devyniaragis (mėnulis) vasarą eina žemai, tada trumpa naktis; žiemą jis eina aukštai, tada naktis ilga. Tokius vaizdinius galima rasti senose liaudies dainose.

Pvz., kalėdinėje dainoje:

„Oi atabėga bistrus alnelis

Lėliu Kalėda, Kalėda. 

Bistrus alnelis devyniaragis

Lėliu Kalėda, Kalėda...“

Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Taigi žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Kai kuriose dainose elnias ir kaip Saulės simbolis, atnešantis ant ragų saulę.

Ne ožys!

Baltas elnias!

Tie, kas ožį vietoj elnio mums kiša – patys ožiai!

Šįryt mačiau vieną tokį televizoriuj bepostringaujantį apie "pagonims kalėdines dovanas nešdavusį ožį", apie „kalėdines“ „pagonių“ tradicijas Skandinavijoj statyti šiaudinį ožį.

Šiaudinį ožį pagonys degina per rudens lygiadienį!

O per Kalėdas atbėga baltas elnias devyniaragis.

Ir ant savo ragų mums atneša Saulę.

Lietuviai nuo seno švęsdavo saulės sugrįžimo šventę, pradėdami nuo gruodžio 13-osios (Šviesos dienos) iki saulės saulėgrįžos (tos akimirkos, kai būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, o vėliau dienos pradeda ilgėti) – apie gruodžio 21-22 d.

Tai tamsusis metų laikas, kurio metu buvo ruošiamasi saulės sugrįžtuvėms (Kalėdoms), dainuojamos kalendorinės dainos, žaidžiami žaidimai, pranašaujami orai, buriama, kokia sėkmė laukia kitais metais.

Beje, šią šventę nuo seno šventė įvairios tautos. Pvz., Graikai šventė šviesos dievo Dionizo šventę, indoiranėnai – saulės dievo Mitros šventę, romėnai – Nenugalimos Saulės gimimo šventę.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, saulėgrįžos šventė sutapatinta su Jėzaus Kristaus gimimu.

Oi ir atlakia

Du juodu elniu, Kalėda.

Oi ir atveja

Du mudru strielčiu, Kalėda.

Bėgat, nebėgat,

Bet nedabėgsit, Kalėda.

Vejat nevejat,

Bet nedavysit, Kalėda.

Oi ir dabėgo

Straunių upelį, Kalėda.

Vandenį geria,

Vandenin žiūri, Kalėda.

Oi aš pažiūrau

Ant savo galvos, Kalėda.

Ant mano galvos

Dzideli dzyvai, Kalėda.

Dzideli dzyvai,

Devynios šakos,

dešimta strėla, Kalėda.

Vai atvažiuoja lėlių Kalėda

Lėlių Kalėda Kalėda

Auksiniais ratais šilkų botagais

Lėlių Kalėda Kalėda

Vai ir atveža mergom prausylų

Lėlių Kalėda Kalėda

Mergom prausylų balto muilalio

Lėlių Kalėda Kalėda

Atkelk tėveli vario vartelius

Lėlių Kalėda Kalėda

Inlaisk tėvuli ant didzio dvaro

Lėlių Kalėda Kalėda

Tai nusiprausiu tai balta būsiu

Lėlių Kalėda Kalėda

Tai pasrėdysiu, tai graži būsiu

Lėlių Kalėda Kalėda

Vo kai nuveisiu in jaunimėlį

Lėlių Kalėda Kalėda

Tai pasdabos in mani berneliai

Lėlių Kalėda Kalėda

Ir atvažiuos su žaliu vyneliu

Lėlių Kalėda Kalėda...