2009-10-01

Didžiosios apgavystės

Tiksliųjų mokslų atstovas
2009-10-01 21:20:56
Buvau tame seminare. Nes ir anksčiau užklysdavau į www.lietuvos.net.

Cistersų pavadinimą cisternais nemanau esant tokiu esminiu dalyku, kad apie jį dusyk šnekėtų Tomas Baranauskas.

Istorikų priekaištą tiksliųjų mokslų atstovams už "lindimą į jų daržą" vertinu kaip silpnumo išraišką. Pas tiksliųjų mokslų atstovus gali ateiti bet kas, jei tik jis pateikia įdomią idėją ar teoriją. Jie gali tokį "sukirsti", bet ne prašydami nurodyti šaltinius, o parodydami atradėjo klaidas ir teorijos prieštaravimus.

Istorikai remiasi "šaltiniais" - popieriuje rašytais teiginiais. Kad kiek, būtų rėmęsi Uspaskich diplomu.

Tiksliųjų mokslų atstovai tokių apribojimų neturi.

Tuos taip istorikų gerbiamus šaltinius rašė mūsų užkariautojų ir pavergėjų raštininkai. Nuo kurių popierių mūsų Lietuvos istorikai niekaip negali pakelti galvos ir apsidairyti aplinkui. Aš daugiau sužinojau apie Lietuvos istoriją rusiškų ir baltarusiškų internetinių istorijos forumų puslapiuose negu iš mūsų istorikų lūpų.

Tiksliųjų mokslų atstovai mato prieštaravimus ir stengiasi juos pašalinti. Šiandien interneto dėka atsiranda galimybė apjungti įvairias žinias - geografijos, kalbotyros, genetikos, istorijos, siekiant suprasti mūsų kilmę, esmę, dvasią, praeitį, suvokti dabartį ir nutiesti ateities gaires.

Aivaras seminare ir siūlė prie apvalaus stalo susėsti skirtingų istorijos šakų ir skirtingų mokslo sričių žinovams. Tomas Baranauskas čia apie tai nė neužsimena, bevelyja puikuotis savo munduru.

Aivaro seminare išsakyta idėja man priimtinesnė už mūsų istorikų peršamą "realybę" todėl, kad:

1. Ji paaiškina, iš kur pas mūsų protėvius radosi stiprybė atremti visos Vakarų Europos kariauną, siųstą po popiežiaus vėliava.
2. Neuždaro mūsų šiandieninės Lietuvos teritorijoje ir jos apylinkėse, kaip tai daro istorikai.
3. Vienija mus su kaimynais, o ne atskiria, kaip tai daro istorikai. (Matyt, istorikai čia dirba reikalo "skaldyk ir valdyk" išmanytojų ir kultivuotojų naudai).
4. Neuždaro mūsų laike, kaip Tomas Baranauskas, atkirsdamas: sarmatai - tai iranėnai, ne mes, mes atsiradome vėliau arba buvome ne ten, stepėse, o miškuose. (Ta proga gyvas mūsų ryšio su šumerais įrodymas: dar šiandien kaime tebegyvas žodis "kapa", reiškiantis 60. Šumerai naudojo šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą, po jų babiloniečiai, ji sustingo mūsų laikrodyje. O mes ją tebenaudojam - bobutės turgun kiaušinius kapom tebeskaičiuoja. Gal mes su babiloniečiais bei šumerais ne tiek toli vieni nuo kitų buvom, tik popieriuje lotyniškai tai neparašyta?)
5. Atskleidžia mus vienijančią idėją, mūsų dvasią.

Pigūs paaiškinimai kad suomiški žodžiai kuningas (karalius), kirvis (kirvis), laivas (laivas) tėra ugrofinų skoliniai iš mūsų, man netinka. Man labiau patinka aiškinimas, kad kokie hunai iš dabartinės Kinijos šiaurės (ten tebėra ugrofinų kalbom kalbančių genčių) kadaise ėjo dabartinės Rusijos šiaure per Uralo kalnus (pilna ten ugrofinų) iki dabartinės Suomijos ir Estijos, iškapojo vyrus, moterims įtaisė vaikų, pakol sustojo pietuose dabartinėj Vengrijoj. Tai neprieštarauja genetikos duomenims.

O kunigaikščius mūsų istorikai temėgsta todėl, kad mūsų kuningo titulą vakariečiai su visa popiežiaus palaiminta kariauna nusinešė vakaruosna ir mūsiškiams istorikams neatiduoda. Ten jis ir tebėra kaip konung, koenig ar king. O mums jie paliko kunigą. Ir karūną. Kurią po to atėmė.

Tai mūsų istorikai nuolankiai ir linksi: Mindaugas - karalius. O Gediminas ir Vytautas - ne, ne karaliai. Nors save jie laiškuose vadino karaliais, o vakariečiai tam nė kiek neprieštaravo. Mindaugas taigi karūną nuo popiežiaus turėjo, sako istorikai, o Vytauto karūną negeri lenkai pavogė. O kad Anglijos karalienė neprašė iš popiežiaus karūnos, savo nuosavą užsidėjo, mūsų istorikams neužkliūna. Toji yra karalienė, sako istorikai, o Gediminas - ne. O kad po 20 metų po Mindaugo karūnavimo popiežiaus karūnos nešėjai pakorė Herkų Mantą, mūsų istorikai geriau išvis patyli. Gal nenori šventės pagadinti? Gražios šventės - tūkstančio metų sukakties nuo paminavojimo, kaip mes tokį popiežiaus misionierių nugalabijom?

Politikams dirba istorikai. Tiems, kas jiems regalijas dalina.

Mus, vakariečių pravardžiuojamus pagonimis, rusai vadino jazyčnikais. Gal kad kalbą mes saugojom. Mūsų kalba ir yra visraktis, o ne primarginti popieriai.

P.S. Šiandien dviejų sutiktų vokiečių klausiau, ar moka jie "senovės vokiečių" žodį "kuninggaz".

Ne, nemoka.

Anksčiau Vilniuje laiškaneše dirbanti vokietė, to paties klausta, atsakė man:

- Jūsų tas žodis. Juk kunigaikštis!

O mes neprieštaraujame kai dabartiniai mūsų valdovai sako mums: Finnish kuningas "king," O.C.S. kunegu "prince" (Rus. knyaz, Boh. knez), Lith. kunigas "clergyman" are loans from Gmc.

Tylim susigūžę.

Gėda pelėda!

Tiksliųjų mokslų atstovas apie rytus ir vakarus
2009-10-02 11:39:09
... As is known, most western European words designating the notion of “slave” derive from the Latin word sclavus, originally meaning “Slavic”: not only English slave, but also German Sklave, Dutch slaaf, Danish slave, Swedish slaaf, Welsh slaf, Breton sklav, French esclave, Spanish esclavo, Portuguese escravo, Italian schiavo, Albanian skllaf, Modern Greek sklavos, etc. The word has also entered Spanish Arabic, where it has become saklabi or siklabi, plural sakaliba, with the meaning of “eunuch”. In Italy, Lat. sclavus has developed into schiavo in the dialect of Florence, which eventually has become standard Italian. But in Northern Italian dialects, in particular in the dialects of Veneto, through regular phonetic developments, sclavus ‘Slav’ as well as ‘slave’ has become first sciavo, then sciao, and finally ciao, the Italian informal greeting, now internationally known.

Interestingly, the same development, but completely independent of the Northern Italian one, took place in South Eastern Italian dialects, where schiau has the same origin and the same meaning as ciao. Notice that South Eastern Italy was also an area of very early Slavic influence, through importation of slaves (cp. Aebischer 1936, 487).

As to the semantic change from the notion of “slave” to a simple greeting, it can be easily explained by comparing the very similar development by which in certain parts of central Europe the word servus, originally meaning “servant”, has become a common greeting.

Why is all of this important for the traditional theory of the ethnogenesis of the Slavs? Because of the passage from the meaning of ‘Slav’ to the notion of ‘slave’, and its great historical significance. Let us see this in greater detail.

There is a whole collection of medieval sources, which would take too long to list, but which have been systematically studied by the three fundamental studies on the history of Lat. sclavus (Aebischer 1936, Verlinden 1943, 1955), which shows that the earliest attestations of the word sclavus date back to the Early Middle Ages: precisely when the Slavs, in the traditional scenario, should undertake their ‘great migration’ (In other words, when Avars in 567 brought a great number of slave Slavs to Pannonia. Possible start of association Slav=slave. Start of Slavic settlements in Pannonia, recorded in Slavic annals as "When Slavs were sitting by Danube". Slavs start slowly extending their settlements in Pannonia and out of Pannonia. Wolfram 1987,70.-Translator's note).

Indeed we find the meaning ‘slave’ associated to the word sklavos sklavus generally used in Byzantine Greek and Late Latin documents of the 10th century of our era, and most philologists and historians who have discussed the problem are inclined to read “slave” instead of “Slav” in many earlier attestations. Still earlier, the first attestations of the word in the sense of “Slavic” can also be found in Greek, in the 6th century of our era. According to Vasmer himself, for example, the attestation of sclavos in Agathias (6th century) already has the meaning of “slave” (Aebischer 1936, 485).

How do scholars explain the semantic development from “Slavic” to “slave”? All historical sources irrefutably show that the Slavic area was the main reservoir of slaves in the whole period of Early Middle Ages, beginning probably in the 6th century, and with a peak around the 10th. This preference for slaves of Slavic origin – so strong as to make Slavs the slaves by anthonomasia – has been easily explained: in that period Slavic people were the only ones who were still pagan, and this detail is most important as it explains why, by choosing them, early medieval slave traders – mostly Venetian, Genoese and Jewish – did not violate the new principles of the “Societas christiana”, introduced by Pope Gregory the Great at the end of the 6th century, according to which baptized people must be excluded from slavery. So we obtain a safe dating for the word sclavus, in the sense of “slave”, which will be approximately the period between the sixth and tenth centuries.

Google: Interdisciplinary and linguistic evidence for Palaeolithic continuity of Indo-European, Uralic and Altaic populations in Eurasia, with an excursus on Slavic ethnogenesis

http://en.wikipedia.org/wiki/Mario_Alinei

Čia jau ne Lubianka ir ne Baltarusija, kaip kai kurie kaltina, tiesa?

Gal čia ir yra tikroji vergijos istorija, likusi ne negyvame popieriuje, o gyvoje kalboje?

Kodėl mūsų žodis "išromyti" turi tą pačią šaknį kaip Roma, o "kastruoti" kaip lotynų "castrum" (fort)? Atsitiktinai?

Kodėl rusai sako "jedriona matj"? Gal todėl kad Viduržemio jūrą kroatai (slavai) vadina "Jadransko more"?

Štai branduolys - "jadro".

Ar labai išmintinga yra ieškoti šito branduolio valdytojų raštų, parašytų mirusia kalba, ir laikyti juos tiesos šaltiniais?

Ar gal pravarčiau apsidairyti aplinkui?

Pažiūrėkim, paklausykim ir nepatingėkim, paskaitykim.

Reikia pagaliau patiems tvirtai atsistoti ant žemės.

Pasilieku prie savo nuomonės.

Manau, kad Klaudijaus Ptolemėjaus laikais tiek jo Germanijoje, tiek Sarmatijoje Lietuvos vardas buvo gyvas, reiškė senojo tikėjimo kraštą, kuris ėmė mažėti, trauktis, vėl, jau kitokiu pavidalu, įsigalint Romai, iš kurios kalaviju buvo nešama krikščionybė, kol, stengiantis atsispirti tai invazijai, tapo tuo, ką vadiname LDK.

Paskaitykit Karol Modzelewski knygą "Barbarų Europa" ir daugybėje jos vietų Germanijoje, t.y., Vakarų Europoje, pirmaisiais krikščionybės amžiais rasite minimus paslaptingus litus, kurie buvo ne vergai, bet ir ne laisvieji žmonės. Manau, kad tai buvo mūsų protėviai, nepanorę išduoti savąjį tikėjimą ir Pasaulio supratimą.

Ši Lietuva per tūkstantmečius mažėjo ir mažėjo.

Toliau trauktis nebėra kur.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą