Jagėla ir Darbinykas

Sodan, kur šiandien snieguotais apledijusiais keliais parmyniau iš Aleksoto, prieš metus kokius septynis buvau atmynęs dviračiu, vasarą, pirtin, šeštadienį, pavakare.

Prie posūkio soduosna kioskas stovi, šalia pašiūrės, tai sustojau alaus nusipirkti - pirtis gi. Perku, žiūriu - pašiūrėj publika ant kelmų sėdi, alų geria. A, galvoju, išgersiu ir aš butelį, prakaitas nudžius. Paprašiau pardavėjos atkimšt ir einu pašiūrėn, su bonka rankoj.

Pašiūrėj visokių galėjo būt - sodininkų vasarotojų, soduose gyvenančių darbininkų, galėjo pijokėliai sėdėti ant kelmų.

Įeinu, matau - valstiečiai, vietiniai.

Lenkai.

Tai ir sveikinuosi:

- Sveiki, ponai lenkai!

- Sveikas, - sako.

Kas man užėjo - gurkštelėjau alaus ir sakau:

- Ponai lenkai - turiu jum pasiūlymą.

- Kokį? - klausia.

- Darom - sakau - uniją iš naujo, kaip kadaise.

- Davaj! - sako vienas.

- Ant ruso eisim! - net pašoko nuo kelmo kitas.

- Palauk, neskubėk, - sakau, - gal rusas išsipagirios ir nustos durniuot - nereiks tada niekur eit?

- Tai gal ponas Jagėla būsi? - klausia trečias.

- Kad jau nebėr kam Jagėla būt - galiu pabūt, - sakau, - man nesunku.

Tuomsyk įėjo pašiūrėn vidutinio ūgio vyras, liesas, kumpa nosim, panašus į erelį pakirptais sparnais.

- Šitas - klausiu - gal grapas?

- Atspėjai, - sako.

Ant gretimo kelmo sėdintis, duočiau virš septyniasdešimties, tvirtas vyras tiesia ranką link mano butelio, o ranka jo kaip kaladė.

- Imkit, - atidaviau. - Tvirta ranka tamstos.

Paėmė, ištiesė man dešinę, aš jam savąją - kaip suspaudė, šypsodamas, kaip spaustuvais.

- Darbinykas... - sako kitas, jaunesnis.

- Matau, - sakau, - tokios rankos už jokius pinigus nenupirksi, tik uždirbt gali.