Švęstos kapinėse ir namuose spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, nuėmus derlių. Būdavo prašoma laukų globėjo Žemėpačio malonių, pasak kitų autorių, aukojama Perkūnui ar pagerbiamas Vaižgantas. Su apeigomis kepdavo duoną, skirtą proseniams (vėliau elgetoms), būdavo aukojami gyvuliai, paukščiai (avys, gaidžiai), vaišinamasi jų virta ar kepta mėsa, grojama, dainuojama, žaidžiama. Mirusiųjų vėlėms po stalais, suolais, į namo kertes numesdavo maisto, nuliedavo gėrimo arba užkasdavo vaišių liekanas.
Įsigalėjus krikščionybei, Ilges pakeitė Vėlinės. Šiaurės rytų Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse Latvijoje, Baltarusijoje, iki XIX a. išliko Ilgių šventės paprotys ant kapų padėti valgio ir gėrimo.
Vėlinės daug kur švenčiamos - kad ir Meksikoj.
„Vėlinės" - viso gyvenimo kūrinys, rašytas ne iš eilės, o atskiromis dalimis. Poetas norėjo parašyti paties patirtą, bet ne vien savo, o ir tėvynės dvasios, kovų ir kančių istoriją, siekė tautos atmintyje išsaugoti keliolika metų iš Lietuvos istorijos.
Pavadinimas „Vėlinės" siejasi su ypatingu rudens laiku, kai minimi mirusieji, lankomi kapai. „Vėlinėms" (kaip ir kitiems kūriniams) Mickevičius rašė paaiškinimus: „Vėlinės. Tai pavadinimas iškilmingų apeigų, kurias ir šiandien paprasti žmonės atlieka daugelyje Lietuvos, Prūsijos ir Kuršo pavietų vėlių arba iš viso mirusių protėvių atminimui".
Poetas yra sakęs, kad pradinė poemos idėja yra buvusi „tikėjimas neregimojo, nematerialiojo pasaulio įtaka žmonių veiklos ir mąstymo sferai". Tai romantizmo žymė - bandymas prasiskverbti už jutiminės realybės ribų.
Svarbiausia laikoma III „Vėlinių" dalis, parašyta 1832 metais. Ji susijusi su 1831 metų sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje.
Ši „Vėlinių" dalis Lietuvoje buvo draudžiama.
Dabar nedraudžiama.
Bet Visų Šventų diena šiandienėj Lietuvoj didesnė šventė už Vėlines.
Matyt, mūsų protėviai mums atrodo mažiau svarbūs, negu žmonės, kuriuos Vatikanas po jų mirties paskelbė šventaisiais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą