gentė̃ sf. J žr. gentis:
1. Kur giesmių (dainų) nėr, miršta gentė ta prš. Senovėje lietuviškai kalbančios gyveno gentės Bs.
2. Teip jog visi, teip gentės kaip ir mokytiniai jo, o ant galo ir tikrasis tėvas jo prastojo jį DP144.
Bandau giedot giesmę dėl savo gentaičių.
Žmona - wife - gena.
Be jos nėr genties.
Artimos gentys jungiamos į stambesnį sistematinį vienetą – šeimą...
Kada būsim gentį su šeima vietom sukeitę?
O čia, kaip sako - iš didelio rašto...
Be genos nei genų perduosi, nei gentis atsiras, nei genealogiją galėsi studijuoti.
Ir pats būsi neviežlybas.
Kaip kokis krūmas negenėtas.
Vienžo, reikia genytis.
Geniali mintis!
Genezės be genų ir be abiejų talijų būt, ko gero, nebuvę.
Kaip kad yr pasakyta, įžengsime į Reimsą, šventa mergele, sugentėsime.
Tokia nebenauja jau gena siunčia saviškį genių krautuvėn, sako:
- Parnešk du dalykus - dešros ir batoną. Ar atsimeni - du. Pakartok.
Tasai, šitiek metų genėtas, kartoja:
- Dešros ir duonos, du dalykus.
Ir išeina.
Po valandos pareina, su kliuška (pirmas variantas - genotas/genėtas juk).
Gena, pamačius, kad ims rypaut:
- Vai vai, kam aš su tavim sugentėjau, kas mane tan Reimsan nešė - juk sakiau: du dalykus! Šaiba - kur?
Шайбу, шайбу!
Tai negi šeivą...
GEnEt šluoja Varpu nevalyvą ir vaikšto DABAR Žemėje Žmogumi (Urano Žmona)
AtsakytiPanaikinti