1968: Informeris

Prieš ketvirtį amžiaus, 1987 m., L. Rono Hubbarto ateities rašytojų apdovanojimų laureatai, geriausi pasaulio mokslinės fantastikos žanro autoriai, tarp jų - ir lietuvis Algis Budrys surašė ir patalpino į „laiko kapsulę“ savo vizijas, kaip pasaulis gyvens 2012-aisiais. Dabar kapsulė jau atidaryti, tad galime patys įsitikinti, ką apie ateitį galvojo žmonės, gyvenę prieš bevielio ryšio, interneto ir socialinių tinklų, planšetinių kompiuterių, failų siuntimo, mobiliųjų technologijų ir skysčių draudimo lėktuvuose amžių.

Algis Budrys

Žymiausias lietuvių kilmės mokslinės fantastikos rašytojas, Klaipėdos sukilimo vado ir Lietuvos generalinio konsulo Karaliaučiuje sūnus, nuo penkerių metų gyveno JAV, ten ir mirė 2008-aisiais. Taigi, savo pranašysčių pats irgi nebepatikrino. Nors jo idėjos atrodo visai tikslios.

„Kadangi XX a. resursų nebepakaks XXI a. poreikiams, 2012 m. visos saugomos energijos formos labai pabrangs. Bus kuriamos kuo ekonomiškesnės mašinos. Kartu visi tikėsis, kad netrukus bus atrasta pigi ir praktiška energijos perdavimo sistema. Dėl to daugelis užsiimančių technologijų vystymu susitelks kurdami jas tai netolimai ateičiai, palikdami tenkinti dabarties poreikius mažiau ambicingiems žmonėms.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad daugelis energiją taupančių įrenginių apdoros informaciją ir mikroskopines daleles, o ne kurs vartotojams reikalingas prekes. Taigi, „mūsų“ visuomenės pagrindu taps informacijos apdorojimas bei biotechnologijos ir tai padės valdyti prekes gaminančias visuomenes. Prekės bus gaminamos geografiškai nutolusiose šalyse arba kitą socialinį statusą turinčios grupės Šiaurės Amerikos vidury. Bet kuriuo atveju masių valdymui bus vengiama pasitelkti technologijas, galinčias pakenkti prekių gamybai. Socialinis pasiskirstymas taps toks ryškus, kad daugelis bet kurią kitą socialinę grupę laikys apgailėtina.“

Palyginkim su kitų fantastų spėjimais.

Lietuviškai Algio Budrio kūrinių nepaskaitysi.

Dar dviem dešimtmečiais anksčiau.

Norit tikėkit, norit ne, bet tai iškarpa iš 1968 metų laikraščio! Džiugu, kad turime TOKĮ lietuvį mokslininką, savo pritrenkančiomis įžvalgomis prilygstantį Žiuliui Vernui Juk mokslo ir apskritai pasaulio pažanga būtent ir yra “varoma” žmonių, drįstančių svajoti atrodytų apie nerealiausius dalykus…

Prieš 50 metų buvo 1962-ji.

Mintis į Lietuvą atvežti tokią mašiną Adolfui Juciui kilo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. „Smetoniškos nepriklausomybės laikais, kai buvo tik vienas Vytauto Didžiojo universitetas, geriausius studentus siųsdavo stažuotis į užsienį.

Įdomus dalykas, kad visi grįždavo.

Alumnas A. Jucys mokėsi atomo fizikos. Jis pamatė, kad rimtų mokslinių darbų negalima padaryti neturint skaičiavimo mašinų“, – kalbėjo L. Telksnys.

Kai iš Didžiosios Britanijos A. Jucys grįžo į Lietuvą, jau buvo prasidėjęs karas, todėl dar reikėjo palaukti, kol idėja bus įgyvendinta. „Jis po 22 metų įgyvendino šitą idėją, leido įsigyti tų laikų moderniausią įrangą. Tas centras buvo geriausias. Čia buvo visą laiką pačios naujausios mašinos“, – aiškino L. Telksnys.

1955 m. Vilniaus universitete Adolfo Jucio iniciatyva pradėjo veikti pirmasis elektroninis skaičiavimo įrenginys Lietuvoje – elektroninis integratorius ELI-12. Jį sutiko atiduoti Maskvos Lomonosovo universitetas.