Kristijanija

1971 metais grupelė žmonių apsigyveno apleistose kareivinėse. Tuo metu Kopenhagoje kilo nekilnojamojo turto kainos, gatvės vis labiau duso nuo transporto kamščių, o šie žmonės troško žalumos ir svajojo apie žaidimų aikštelę savo vaikams.

Kai Danijos valdžia pastebėjo „kolonistus“, saloje jų buvo jau keli šimtai, kurie palikti šios salos nesiruošė. Policija daug kartų bandė išvaryti žmones iš zonos, bet nesėkmingai.

Valdžios ketinimams „susidoroti“ su naujaisiais salos gyventojais trukdė ne tik aukšta tvora ir mūrai, kadaise saugoję karinius objektus aplink Amo salą, bet ir Kopenhagos gyventojai bei daugybė užsieniečių, kurie patys stojo ginti „laisvojo miesto“.

 Fristaden Christiania – miestas mieste. Iš pirmo žvilgsnio gal kažkuo primena mūsų Užupio respubliką, tačiau skirtumų per daug, kad būtų galima lyginti. Didžiąją dalį jo gyventojų sudaro menininkai, amatininkai, muzikantai, hipiai, svajotojai, klajotojai po pasaulį, laisvo mąstymo žmonės, kurie nusivylę dabartine vartotojiška visuomene ir norintys susikurti sau alternatyvią gyvenamąją vietą. Todėl atmosfera ten ir keista, kartais netgi bauginanti, bet tuo pačiu ir labai įdomi. Kristijanijos gyventojai savęs nelaiko Kopenhagos gyventojais, jie save vadina kristijanitais. Jų šiuo metu yra apie 850. Dauguma namų, sklypų ar pastatų ten saviti meno kūriniai su įvairiais apipavidalinimais, paveikslais išmargintom sienom. Didžioji bendruomenės dalis labai aktyviai reiškiasi socialinėse akcijose – muzika, piešiniais, eisenomis, parodomis ar kitokiais būdais stengdamasi atkreipti visuomenės dėmesį į šių laikų pasaulio problemas. Skirtingai nuo valdžios bandomos prilipdyti etiketės, kad Kristijanija tai „supuvęs kvartalas, kuriame klesti nusikalstamumas, narkotikai ir smurtas“, jie save laiko “į ekologiją orientuotu miestu, paremtu kuklia ekonomika ir plačia savivalda”.

Kristijanija turi savas taisykles („įstatymus“):

• NE smurtui ir NE ginklams
• NE sunkiesiems narkotikams (”žolė” čia visiškai toleruojama, iki 2004 metų buvo legali, tačiau net ir uždraudus, „Pusher street“ gatvėje vis dar galima pamatyti prekystalių su marihuana ar hašišu)
• NE prekybai nekilnojamu turtu (žmonės čia nelegaliai įsikūrę „okupuotuose“ senuose pastatuose arba pasistatę būstus savo rankomis)
• NE automobiliams (Kristijanijoje jų beveik nėra, išimtis taikoma tik prekes išvežiojančioms mašinoms, kurių nėra daug)

Visa kita sprendžiama tiesioginės demokratijos principu, t. y. visuotiniais susirinkimais.

Įdomu prisiminti.