Du politikai

Kolomoyski is a prominent supporter of Ukraine's Jewish community^[25] and the president of the United Jewish Community of Ukraine.^[26] In 2010 he was appointed as the president of the European Council of Jewish Communities^[27] after promising the outgoing president he would donate $14 million,^[28] with his appointment being described as a "putsch"^[26][27] and a "Soviet-style takeover"^[29] by other EJCJ board members. After several EJCJ board members resigned in protest, Kolomyski quit the EJCJ and, together with fellow Ukrainian oligarch Vadim Rabinovich, founded the European Jewish Union.<sup>[28]

On 2 March 2014, amidst the 2014 pro-Russian conflict in Ukraine, acting President Oleksandr Turchynov appointed Kolomoyskyi governor of Dnipropetrovsk Oblast.,[23] as well as appointing fellow oligarch Serhiy Taruta governer of Donetsk Oblast.</sup>  

Kolomoysky has a dual Ukrainian-Israeli citizenship although dual citizenship is not recognized by Ukraine<sup>[10][11]

Kolomyski has used Privat's "quasi-military forces" to enforce hostile takeovers of companies, sending a team of "hired rowdies armed with baseball bats, iron bars, gas and rubber bullet pistols and chainsaws" to forcibly take over a Kremenchuk steel plant in 2006,[17] and has used "a mix of phony court orders (often involving corrupt judges and/or registrars) and strong-arm tactics" to replace directors on the boards of companies he purchases stakes in.[18] Kolomyski was criticized by Mr Justice Mann in a court case in London involving an attempted hostile takeover of an oil company, with the judge stating that Kolomyski had "a reputation of having sought to take control of a company at gunpoint in Ukraine" and that there were "strong grounds for doubting the honesty of Mr Kolomoisky".</sup>

^{Lietuvos spauda rašo ką kita.}

Neringa Venckienė 1989 m. aukso medaliu baigė Garliavos 1-ąją vidurinę mokyklą, 1989–1995 m. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, 2005 m. – MRU doktorantūroje.

1995–1999 m. – LŽŪU juristė, 1999 m. – Kauno rajono apylinkės teismo kandidatė į teisėjus, 1999–2007 m. – Kauno rajono apylinkės teismo teisėja, nuo 2007 m. – Kauno apygardos teismo teisėja.^[2]

2010 m. rugpjūčio 2 d. N. Venckienei buvo iškelta drausmės byla. Teisėjų etikos ir drausmės komisija pažymėjo, kad „bendraudama su žiniasklaida bei viešai reikšdama nuomonę apie netinkamą ikiteisminio tyrimo eigą ir ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, išsakydama neigiamą nuomonę apie kitus asmenis ir viešai kaltindama juos, taip pat rašydama skundus brolio vardu bei nepagarbiais žodžiais pavadindama asmenis, kurių atžvilgiu rengė dokumentus“, t. y. pažeidė Teisėjų etikos kodeksą. 2011 m. Teisėjų garbės teismas skyrė papeikimą, kadangi N. Venckienė savo veiksmais ir pasisakymais visuomenės informavimo priemonėse pažeidė Teisėjų etikos kodekse minimus pagarbos žmogui, lojalumo valstybei, nešališkumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus^[3].

2012 m. liepos 2 d. prezidentė Dalia Grybauskaitė patenkino N. Venckienės prašymą ir pasirašė dekretą, atleidžiantį ją iš užimamų pareigų.

<sup>Buvo išrinkta į 2012–2016 m. kadencijos Seimą, patvirtinta „Drąsos kelio“ frakcijos seniūne. 

2012 m. balandžio 9 d. Seimas patenkino prokuroro prašymą ir panaikino N. Venckienės teisinę neliečiamybę, leido patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti laisvę, ją kaltinanant pažeidus šešis Baudžiamojo kodekso straipsnius. Manoma, jog nuo 2012 m. balandžio mėn. Seimo narė pradėjo slapstytis nuo teisėsaugos, nebelankydama Seimo posėdžių ir slapta išvykdama iš Lietuvos ir išsiveždama iš Lietuvos moksleivį sūnų. Gegužės 9 d. prokuratūra paskelbė N. Venckienės paiešką. Dėl Seimo posėdžių nelankymo N. Venckienei balandį buvo trečdaliu sumažinta alga. Dingusiai Seimo narei svarstyta galimybė surengti apkaltą ir atimti mandatą, tačiau politologai nesutarė, ar tai galima daryti jai nesant Lietuvoje.[5] Jos aplinka teigė, kad Seimo narė bėgo į užsienį nuo susidorojimo.</sup>

^{Lietuvos spauda rašo ką kita.}