×kýla (l. kiła, brus. кiлa) sf. (1) Vkš, OZ29, kylà (4) DŽ, BŽ106; SD90, Ak, M, LmŽ85 trūkis, išvarža, grižas (Hernia): Knistautas kartais gaudavo pagulėti: taip jam kyla gėlė vidurius Vaižg. Žmogus su kýla negalia sunkiai dirbti Užv. Kýla veržia vyrui J. Kýla – ne liga Trgn. Nekelk taip sunkiai, ba kylą gausi Nmk. Eina kaip su kyla (negražiai, išsikėtęs) LTR.
◊ kýlą léisti ritinį aukštyn mesti: Reik geros rankos kylai leisti – išleida par aukščiausį stogą Šts..jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą