Skurdas ir Šiurpa

Jonas Aistis „Likimo giesmėje“ rašo:

Jotvingiai sutirpo, ir neramūs prūsaiGynėsi ir žuvo patys sau vieni - Taip norėjo ir tenai vedė mūsų -
Laimė ir likimo žingsniai krūvini.

1279–1283 m. kare su kryžiuočiais ir lenkais jotvingiai buvo išnaikinti: dalis likusiųjų su kunigaikščiu Jedetu pasidavė Ordinui ir buvo ištremti į Sambiją, kitus karvedys Skurdas išvedė į Lietuvą.

Nuo tų metų jotvingių vardas nebeminimas.

Kaimo pavadinimas kilęs nuo lietuvių kalbos žodžių junginio Šiurpus ir Pilis.

Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai.

Kaimas yra Sūduvos aukštumoje ir šalia Šiurpilio ežero. Netoli kaimo yra Pilies kalnas ir Šiurpilio piliakalnis.

Yra žinoma, kad paskutinis mūšis su kryžiuočiais čia vyko 1283 metais. Beveik aštuonis mėnesius priešai laikė apsupę pilį, kurioje kartu su bendražygiais kovojo ir jų vadas. Kas jis buvo, istorikai nėra tikri. Vieni teigia tai buvus paskutinio jotvingių vado Skomanto, kitur sakoma, kad kariams vadovavo Šiurpa. Kryžiuočiai į šią pilį įsiveržė tik tada, kai baigiantis vasarai jiems pavyko prikalbinti keletą vietos gyventojų parodyti slaptus takus į pilį. Jais nusigavę priešai išžudė visus pilies gynėjus, o pačią pilį sudegino. Taip ir stovi kalnas, ant kurio buvo ši pilis, nykus ir nebylus. Apie tai liudija piliakalnio kultūriniame sluoksnyje gana gausiai randami archeologiniai radiniai. 

Naujieji šeimininkai kamaldulių vienuoliai ant piliakalnio pastatė trobelę ir čia gamino potašą. Apsuptas užpelkėjusiais ežerais piliakalnis traukia archeologų dėmesį, pirmą kartą jis buvo kasinėtas dar XIX a. Įspūdinga vietovė minima kelete legendų, tarp jų ir apie bajoraitę Eglę, labai primenančią žinomą lietuvišką padavimą apie Eglę žalčių karalienę.

Skurdas

Šiurpas