Dekanas – aukštosios mokyklos (universiteto) fakulteto vadovas. Kai kurių šalių aukštosiose mokyklose dekanai gali vadovauti ir kitokiems akademiniams padaliniams.
Žodis kilęs iš lot. decanus 'dešimtinės vadas'. Akademinė tradicija taip vadinti fakultetų vadovus atėjo iš katalikų vienuolynų tradicijos. Dideliuose vienuolynuose, kurie turėdavo šimtus vienuolių, jie būdavo suskirstyti į grupes, kurioms vadovavo vyresnieji vienuoliai dekanai. Vėliau dekanais vadino dvasininkų bendruomenių (pvz., tam tikros diocezijos dalies) vadovus.
Kadangi viduramžių universitetai formavosi iš vienuolynų ir katedrų mokyklų, jie perėmė ir pareigybės pavadinimą dekanas.
OK.
Diakonas (gr. διάκονος diakonos = tarnas) – krikščionių dvasininkas, įšventintas diakonu.
Pavaldus bendruomenės administratoriui (klebonui); neturi visų pastoriaus ar kunigo pareigų, teisių. Evangelikų ir Katalikų Bažnyčioje diakonu tapti gali ir šeimą sukūręs asmuo, baigęs atitinkamus mokslus.
Vakarų Europoje kone kiekvienoje parapijoje yra diakonas: jis itin padeda bendruomenės dvasininkui atliekant patarnavimus parapijiečiams. Katalikų diakonas negali tik aukoti Šv. Mišių, klausyti išpažinčių ir teikti Ligonių patepimo sakramento (kadangi viena šio sakramento dalių yra išpažinties klausymas).
Pastaruoju metu Lietuvoje svarstomas diakonato instituto įvedimas bei plėtra, ypač esant kunigų trūkumui ir mažėjant pašaukimų.
Djakas (rus. Дьяк, gr. διακονος, diakonos 'tarnas)' – prikazo viršininkas.
Pradžioje turėjo menką padėtį, buvo asmeniniais kunigaikščio tarnais, dažnai nelaisvi; saugojo kunigaikščio iždą, vedė raštus. Tokie buvo XIII–XIV a. Terminas „djakas“ paplito tik XIV a. Iki tol naudotas rusiškas sinonimas raštininkas, rus. писец.
XVI a. djakai vaidino svarbų vaidmenį vietos savivaldoje.
Viduramžių užsienio istoriniuose šaltiniuose djakai buvo vadinami kancleriais.
Visokių διακονος būta.
Gal visokių ir tebėra...
...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą