2015-08-26

Ne iš nusivylimo statomos valstybės

R. Bogdanas. Ne iš nusivylimo statomos valstybės 

Žmogaus atmintis yra iš jo asmeninio patyrimo. Įvykius, kurie vyko su mumis ar toli nuo mūsų laike ir erdvėje, mes perkošiame per savo sąmonę, ir jie lieka arba mūsų sąmonės svetainėje, arba nugrūdami į tolimiausią sandėliuką.

Tautos gyvenimas yra ilgesnis už žmogaus, todėl jos atmintis turi šerdį, kuri pranoksta vieną patirtį ir kuri apibrėžia kiekvienos tautos unikalumą. Atmintis nėra duotybė, ji gali neatpažįstamai keistis, gali vėl grįžti į ankstesnį būvį, gali susirgti ir vėl pasveikti. O kai atminties šerdis sunyksta – tada tautos nebelieka. Jos apraiškas randame mirusių tautų paliktuose ornamentuose, dirbiniuose, jų šventovėse ir raštuose.

Kol tauta gyva ir turi laisvą valią, ji renkasi iš praeities ir dabarties, kas jai svarbu. Kada ji pavergta, jai primetinėjamas svetimas matymas, kuris daro tautą patogią valdyti. Penkiasdešimt metų sovietijoje nėra tiek daug, kad būtų išsitrynę senieji įrašai tautos atmintyje, bet dvidešimt penkeri nepriklausomybės metai yra dar mažiau, kad okupacijos patirtis užimtų jai deramą vietą iš krašto.

Tautos atminties kūrimas ir palaikymas vyksta nuolat, nes jam pasibaigus, baigiasi tauta. Atgavusi laisvą valią rinktis, Lietuva dabar intensyviai atkūrinėja savo atmintį, kuri yra ir atspirties taškas tolesnei raidai, ir Lietuvos išlikimo garantas.

Audringos diskusijos dėl sovietinių stovylų ant Vilniaus Žaliojo tilto patvirtina, kaip intensyviai vyksta mūsų tapsmas laisva tauta. Nuo to, kokias atramas pasirinksime ir kur jas pastatysime, priklauso, kur link ves Lietuvos tiltas.

Taip jau susidėjo, kad šią vasarą aplink Žaliąjį tiltą sukosi ne tik svarstymai dėl jo puošmenų. Buvo prisimintas 360 metų senumo mūšis, vykęs šioje vietoje. Ir ne vienam, besireiškiančiam viešoje erdvėje, pasirodė, kad nėra ko kalbėti apie laikmetį, kuris buvo didžiulių negandų Lietuvai metas.

Lenkai taip negalvoja, ir Henrikas Sienkievičius daugiau nei prieš šimtą metų rašė istorinius romanus apie tai, o Ježis Hofmanas pastatė įspūdingus istorinius filmus, tarp kurių centrinę vietą užima epopėja „Tvanas“ apie neįveikiamą Lietuvos bajorą Kmiticą, arba lietuviškai „Kmituką“, kurį suvaidino legendinis Danielius Olbrychskis (Kmitos kadais buvo garsi Lietuvos giminė). Dabar tą laiką lietuviams grąžina Kristina Sabaliauskaitė barokinio grožio „Silva rerum“ vėriniais.

Beje, iš to laiko, paženklinto pralaimėtais mūšiais, nusiaubtais miestais, badu ir maro šmėkla, yra kilusi Vilniaus gražuolė šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Apsiausti juodos nesibaigiančios nevilties, žmonės sukūrė dangišką šviesulį amžinybei. Tai buvo viena iš atramų, kurios padėjo išlikti. Ir mūsų pareiga, jei norime valstybės tęstinumo, yra „ieškoti deimantėlių“, kaip ragino Vaižgantas. Ir dabartyje, ir praeityje. Nuvalyti nuo apnašų pamirštuosius „deimantėlius“, sukurti savuosius. Iš jų, o ne iš nusivylimo, statomos valstybės.

Revoliucija ar siautėjimas?

Prancūzai didžiuojasi savo revoliucija, o Bastilijos paėmimą paskelbė nacionaline švente. Tačiau kas įvyko 1789 liepos 14 d.?
Dar kelios dienos iki to Bastilijoje įkalintas markizas de Sadas pro grotas šaukėsi sukilusių paryžiečių pagalbos ir rėkė, kad prižiūrėtojai žudo kalinius. Nors niekas neatsiliepė į jo šauksmą, markizą perkėlė į kitą vietą. Minia atėjo prie Bastilijos po to, kai sužinojo, jog ten saugomos tonos parako ir šaudmenų, kurių trūko tūkstančiams muškietų, užgrobtų iš Paryžiaus arsenalo. Viduramžių tvirtovė Bastilija su pakeliamais tiltais, aštuoniais bokštais, ginkluota patrankomis, buvo neįveikiama miestelėnams.

Bastiliją saugojo 32 šveicarai ir 82 invalides (taip prancūzai vadino senus karius, kurie dėl amžiaus ar dėl sužeidimų nebetiko karo tarnybai). Bastilijai vadovavęs markizas de Launay patikino minios derybininkus, kad neatiduos jiems parako, bet ir nešaudys, o kaip savo taikumo patvirtinimą parodė neužtaisytas patrankas. Vos tik minia sužinojo šią naujieną, tuoj pat įsidrąsinusi puolė. Po kelių salvių de Launay iškėlė baltą vėliavą. Minia pasidavusįjį daužė vedamą gatvėmis, kol galiausiai nupjovė jam galvą ir nešiojo po miestą, pamautą ant mieto.

Paaiškėjo, kad Bastilijoje tebuvo septyni kaliniai, iš kurių keturi nuteisti už sukčiavimą, o vienas palaidūnas aristokratas įkištas jo paties tėvo. Visa tai nesutrukdė prancūzams paversti Bastilijos paėmimo simboline pergale prieš atsipykusį ir realybės nesuvokiantį karalių Liudviką XVI, kuris tą liepos 14 d. savo dienoraštyje įrašė tik vieną žodį: „Nieko“, turėdamas omenyje tos dienos medžioklės laimikį.

Liaudies priešai ar ištikimybės simboliai?

Tais pačiais 1789 m. Liudvikas XVI buvo perkraustytas iš Versalio rūmų į Tiuilri (Tuileries) rūmus Paryžiuje. Kada prie Tiuilri 1792 rugpjūčio 9 d. priartėjo revoliuciniai būriai, lydimi įsiutusios minios, su karaliumi buvo keli šimtai žandarų ir nacionalinės gvardijos karių bei apie tūkstantis jo asmens sargybinių šveicarų gvardiečių.

Greitai neliko kam ginti rūmų, išskyrus samdinius šveicarus: kiti išsibėgiojo ar perėjo į riaušininkų pusę. Karalius su šeimyna sodais pasitraukė į Nacionalinę asamblėją, kur pasiprašė deputatų apsaugos.

Rugpjūčio 10 d. rytą šveicarai atsisakė sudėti ginklus ir stojo prieš daugiatūkstantinę puolėjų minią. Gvardiečių pulko vėliavas vėliau sodininkas rado užkastas soduose: reiškia, kariai žinojo, kokia bus mūšio baigtis.

Narsūs šveicarai kovėsi iki vidurdienio rūmų kieme ir pačiuose rūmuose, kol jiems baigėsi amunicija. Tada prasidėjo skerdynės. Nukirstas jų galvas smaigstė ant kuolų, kūnus kapojo dalimis ir šėrė šunims. Iš paskos sekė prastuomenės moterys, kurios niekino lavonus, nuplėšdamos jiems rūbus ir pjaustydamos genitalijas. Apie trečdalis sumušti pateko į nelaisvę ir buvo nužudyti po kelių savaičių per Rugsėjo skerdynes.

Iš pulko teliko apie tris šimtus karių, kurie tuo metu lydėjo grūdų krovinį Normandijoje; keletą šveicarų paslėpė nenužmogėję paryžiečiai. Vienas iš karininkų išvengė mirties, nes buvo atostogų Liucernoje, Šveicarijoje. Jis 1818 m. pradėjo rinkti aukas paminklui žuvusiems draugams, ir 1821 m. uoloje pagal danų skulptoriaus Bertelio Thorvaldseno projektą buvo iškalta skulptūra, žinoma kaip „Liucernos liūtas“. Ji vaizduoja ietimi pervertą liūtą, kuris letena dengia skydą su Prancūzijos karalių lelijomis, o šalia atremtas skydas su Šveicarijos herbu. Lotyniškas užrašas skelbia: „Šveicarų ištikimybei ir narsai“. Žemiau išvardinti 26 pulko karininkai ir pažymėti Paryžiuje žuvusių karių (760) bei išgyvenusiųjų (350) apytiksliai skaičiai.

Tai, kas prancūzams yra šlovinama revoliucijos audra, iš kurios gimė respublika, šveicarams tėra nevaldomas gaivalas, kurio nepabūgę savo priesaiką tesėjo jų tautiečių pulkas. Paminklas gvardiečiams Liucernoje yra vienas iš šaltinių, kurie iki šiandien palaiko tvirtą šveicarų ryžtą ginti savo kraštą kaip vienas.

Pralaimėjimas ar auka Tėvynės labui?

17a. viduryje Lietuvai atėjo ilgai trukę nelaimių laikai. Sustiprėjusi Maskva drauge su kazokais puolė Abiejų Tautų Respubliką. Iš kitos pusės veržėsi galybės viršūnę pasiekę švedai, jau užvaldę šiaurės Vokietijos žemes.

Kada maskvėnų kariuomenė, turėjusi 40-50,000 karių, priartėjo prie Vilniaus, didysis etmonas Jonušas Radvila matė, kad jo turimų 8-10,000 karių (tokio dydžio pajėgas mano buvus istorikas Elmantas Meilus) neužteks apginti miestui, kurio gynybinės sienos ir kiti įtvirtinimai buvo seniai apleisti ir nedaug tegalėjo pagelbėti. Todėl jis priėmė sprendimą trauktis.

Dabartinio Žaliojo tilto vietoje stovėjo vadinamas Mūrinis tiltas, statytas 16a. viduryje Ulriko Hozijaus. Jis buvo ant mūrinių atramų, medinis, su mūriniais vartais abiejuose galuose, dengtas skiedrų stogu, su krautuvėlėmis pakraščiuose. Juo iš miesto pasitraukė pagrindinė kariuomenė, dalis gyventojų, kartu Jonušas Radvila išgelbėjo surinktas lėšas.

Atsitraukimui pridengti priešais tiltą, kur dabar transporto žiedas priešais Operos ir baleto teatrą, liko ariergardo būrys. Tie vyrai žinojo, kad jų tikslas ne laimėti, o kiek galima ilgiau išsilaikyti, kad besitraukiantys link Sudervės saviškiai kuo labiau nutoltų nuo maskvėnų ir išvengtų sunaikinimo.

Tilto gynėjai savo užduotį įvykdė garbingai, iki galo. Tikroji narsa yra ne silpnesnį sutriuškinti, o stoti į pražūtingą mūšį vardan kitų išlikimo. Neturėtume žavėtis vien tik šlovingomis pergalėmis. Įsirašykime sau į atmintį, kad ne mažesnė šlovė yra narsiai stovėti, kai padėtis beviltiška, ir taip išsaugoti galimybę pergalei ateityje. Taip elgėsi 20a. Lietuvos partizanai pokaryje, taip ėjo į mūšį 19a. sukilėliai, taip 17a. kovėsi Jonušo Radvilos kariai ant Mūrinio tilto.

Pasak mūšio liudininko, „Penkios Maskvos vėliavos jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono Jonušo Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, buvo atimtos trys vėliavos. Atkakli tilto gynyba vyko visą dieną iki nakties.“ Nuožmiame mūšyje, pagal maskvėnų šaltinius, žuvo apie du tūkstančius lietuvių. Jų aukos dėka likusi J.Radvilos kariuomenė saugiai pasiekė Kėdainius. Ariergardas juos dengė, kol pajėgė, o galiausiai naktį atsitraukė, padegę Mūrinį tiltą.

Ir vėl sukibirkščiavo informacinio karo pliūpsniai, kai vieni iš nesusivokimo, kiti piktavališkai ėmė niekinti prieš 360 metų maskvėnus sulaikiusius Lietuvos karius. Anksčiau toje vietoje karaliavo primestos stalinistinės stovylos, o dabar likusi tuščia erdvė, kurioje prisimintas didvyriškas ariergardo pasipriešinimas ir pagerbti žuvusieji už laisvę.

Šiandien ir vėl vyksta mūšis, tik šįkart informacinis, kas valdys tiltą. Nebūtina apsistatyti savais stabais. Svarbiau įrašyti jį į tautos atmintį kaip vietą, kurioje buvo pasiaukota vardan Tėvynės laisvės. Kur paliksime dykvietes, jas greitai padengs užmaršties piktžolės, kurių sėklas atneš rytų vėjas. Be savos atminties atsparūs nebūsime.



Laiku pašaudėm prie Žaliojo tilto.

* Sykiu su skelbimu apie būsimą 2015 08 07 minėjimą DELFI 2015 08 04 gavo istoriko Romo Batūros straipsnį apie 1655 08 08 mūšį prie Žaliojo tilto, bet nepaskelbė nei skelbimo, nei straipsnio.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą