Valdovų tolerancija

Pats žodis tolerancija (nereagavimas) reiškia biotaikinių jautrumo praradimą tam tikrai ksenobiotiko (nuodo) dozei. Kartais šis reiškinys vadinamas „pripratimu“, bet tai ne visai teisinga, nes pripratimas reiškia ne organizmo būseną, bet procesą, kurio metu gali kilti ir tolerancija, ir įprotis, ir priklausomybė.

Tolerancija vystosi palaipsniui, kai ksenobiotikas ilgai, nepertraukiamai arba dažnai pakliūna į organizmą tokia pačia arba augančia doze. Ji susidaro daugeliui organizmui svetimų medžiagų, tame tarpe ir vaistiniams preparatams, jei jie vartojami kasdien dvi tris savaites (kartais dar ilgiau). Tai ne stabilus jautrumo praradimas visam laikui: jeigu medžiaga nebepatenka į organizmą, tai po keleto dienų jautrumas tai medžiagai atsistato. Bet kai tiktai sisteminis tos pačios medžiagos veikimas atnaujinamas (pvz., darbe – gamybos metu arba vėl ėmus vartoti tuos pačius vaistus), tolerantiškumas kyla dar greičiau, nei pavartojus pirmą kartą.

Tolerantiškumas prasideda nuo pirmojo vienkartinio ksenobiotiko pavartojimo.Tai – stipri tolerancija. Medžiaga veikia kur kas silpniau pakartotino tos pačios dozės pavartojimo metu (jei praėjo po pirmo pavartojimo ne trumpiau kaip valanda ir ne ilgiau kaip para). Organizmo atsakas į įvairius vienokios ar kitokios medžiagos poveikius gęsta nebūtinai vienodai savo charakteriu ir amplitude. Tolerancija ne visada yra specifinė, nes gali būti ksenobiotinės medžiagos, kurias pavartojus, tolerancija bus tokia, kokia buvo jau anksčiau vartotam kitokiam, panašiam ksenobiotikui.

Tolerancija žinoma jau seniai.

Iš istorijos žinome faktų, kai valdovai vartodavo nedideles nuodų dozes, kad pripratintų savo organizmus, taip bandydami išvengti nunuodijimo.

Tokia ta valdovų tolerancija.

Gūglė yra Gūglė...

English!