2015-10-31

Hell Never Wins II

Karrr...

Koks sutapimas - Helovyno Reformacijos diena jau buvo prasidėjus.

Netiesa, kad nieko nepadariau vairuotojo pažymėjimui atgauti.

Ši istorija prasidėjo prieš 5 (taip taip, prieš penkis) metus, kai šitų mokslo metų pradžios proga buvau apkaltintas, beišvažiuodamas iš tuo metu dar nesudegusios Centrinės ūkininkų turgavietės,
savo automobilio dešiniųjų galinių durelių moldingu brūkštelėjęs kito, prieš eismą, kairiąja išvažiavimo iš turgavietės puse, pačiu jos pakraščiu, į tą tuo metu sausakimšą turgavietę lindusio, automobilio galinio bamperio dešinįjį kampą - apgadinęs porą kvadratinių centimetrų to bamperio dažyto paviršiaus ir pabėgęs.

Apie kaltinimus aš sužinojau iš draudimo bendrovės, kurioje buvau apdraudęs savąją vairuotojo civilinę atsakomybę: sužinojau, kad, esą, būdamas girtas, smarkiai sudaužiau svetimą automobilį Ukmergės gatvėje Vilniuje ir pabėgau.

Tai išgirdęs kreipiausi į policiją.

Ten, beje, vėliau man protokolą surašęs tyrėjas klausė - kaip sužinojai?

Matyt, mane turėjo pagaut?

Po mėnesio, policijos aikštelėje apžiūrėjus abu - mano ir mane apkaltinusio JAV ambasados Vilniuje apsauginio - automobilius, man surašė protokolą, kuriame buvau įvardintas kaipo pažeidęs KET, ir pasiuntė teisman. Protokolas buvo surašytas remiantis to automobilio savininko kaltinimu, jo turimomis savo automobilio nuotraukomis ir, taip išeina, pačiu laiku atsitiktinai pro šalį Ukmergės gatve tuo metu važiavusio kaltintojo bendradarbio, irgi JAV ambasados Vilniuje apsauginio, mačiusio tai, ko jis fiziškai, pagal optikos dėsnius matyti negalėjo - juk mano automobilis, sukantis ton Ukmergės gatvėn, dešinėn, jam, važiuojančiam irgi ta pačia kryptimi, irgi dešinėn, paprasčiausiai užstojo jo bendradarbio automobilį - liudijimu.

Mėnesį maždaug prieš tai, dar kitas JAV ambasados Vilniuje apsauginis, jau trečias, buvo parmetęs mane žemėn - čia tai jau visiškai atsitiktinis sutapimas, suprantama.

Buvau patapęs JAV ambasados Vilniuje apsauginių atraktorium
- per mėnesį trys tokie apsauginiai aplink mane susibūrė, ir visiškai ne saugot mane ketindami.

Jei JAV ambasadoj Vilniuje apsauginių būtų bent jau 10 000, gal ir mažiau tuo stebėčiuos.

Bet vis vien labiau negu štai kuo.

To, antrojo, JAV ambasados apsauginio liudijimo ir kaltintojo automobilio nuotraukų teisme prireikė, nes tas kaltintojo automobilis, kaip minėjau, po mėnesio, surašant protokolą, buvo jau smarkiai sudaužytu dešiniuoju galinės dalies kampu - (aš teisme tebuvau, skirtingai negu draudimo bendrovėj pradžioj girdėjau, kaltinamas tik truputėlį dažyto paviršiaus apgadinęs, o ir mano girtumo teisme nebeliko, kurį, girtumą, dar paslaptingai - nes taip ir nepaaiškino man, iš kur ta PZU Lietuva rašte minima policijos pažyma apie mano girtumą - pamatysit draudimo bendrovės popieriuose, jei nepatingėsit juos perskaityt - atsirado). Teisme, man paklausus, kaltintojo žmona paaiškino, kad po to, kai kaltintojo automobilio bamperio kampe aš „su baisiu trenksmu“ nubraukiau tą dažų lopelį, jis, jos vyras, įvažiavo tvoron atbulas prie „Akropolio“, tuo pačiu dešiniuoju kampu, kurio porą kvadratinių centimetrų dažyto paviršiaus aš, esą, prieš tai apgadinau, ir taip įvažiavo, kad visą galinį sparną sugrūdo.

Taigi, esą, prieš kaltintojui pačiam susigrūdant savo automobilio galą, aš nubraukęs ta dažų lopinėlį, poros kv.cm., kaip rodė jo turimos (dar nesugrūstu galiniu sparnu) nuotraukos, kai, anot jo paties rašytinio mane kaltinančio paaiškinimo, aš savo automobiliu tą žymę jo automobilio bampery padariau, tuo metu padariau, kai jis prieš eismą, kairiąja išvažiavimo iš turgavietės puse, į tą automobilių prisikimšusią turgavietės stovėjimo aikštelę važiavo,

Tai kas, kad jis taip važiavo - „pirmasis patepimas“ buvo surašytas man.

Likau kaltas, nors kaltintojo automobilis, kaip minėjau, abiejų automobilių apžiūros metu, surašant protokolą, jau buvo antrąsyk ir labai smarkiai sulamdytas, nors liudytojas, kaltintojo bendradarbis JAV ambasadoje Vilniuje, teisme galop teigė autoįvykio nematęs, (kurio - jei jis, įvykis, ir būtų buvęs - fiziškai negalėjo matyti, remiantis jo paties rašytiniu liudijimu); likau kaltas.

Na, negi todėl, kad mano kaltintojas ir jo žmona savo liudijimus surašė ant vieno solidaus banko logotipu papuoštų lapų?

Na, šiaip ar taip - du metus bylinėjausi, praradau daug laiko ir pinigų, nelaimėjau nieko, nei teisme, nei skųsdamas nutartį.

Keletos tūkstančių litų bauda ir vairuotojo pažymėjimo netektis net 3 metam - netikit?

Be reikalo - toks įstatymas, tokia bausmė už pasišalinimą iš autoįvykio vietos.

Plius šitokia sąskaitą už porą kvadratinių centimetrų dažyto bamperio paviršiaus:
Sąskaitą teko apmokėt, mat, teisingasis teismas pripažino mane bėgliu, kas kad negirtu, priešingai, negu parašyta draudimo bendrovės rašte.

Plius šitas registruotu paštu siųstas raštas, į kurį negavau atsakymo.
Šitas Lietuvos pašte, nebe pasiuntinių pašte, pradingęs atsakymas į mano raštą.
Kas, kad ir šito, ir to, apie kurį dabar pasakoju, teismų nutartyse mano girtumo nėra - popieriai tai liko.

Gandai pasklido.

O kaip yra su ta mistine policijos pažyma, apie kurios egzistavimą PZU Lietuva rašo savo pretenzijoj, bet jos, pažymos, man nerodo, Kelių policija savo rašte rašo, kad tokios pažymos nerašė, o šį raštą tik savo atkaklumo dėka tegebu gaut - mat, Lietuvos paštas registruotu laišku nsiųstą atsakymą man pradangint sugeba.

Iš kur ta pažyma atsirado PZU Lietuva rašte?

Klastotė?

Ar galima įtart Štazi metodus?

Tepk 

tepk, ir ištepsi...

O kaip gyvenimą apsunkina?

Pacientas.
Po tokios, ir tokios, ir tokios, ir tokios, ir tokios, ir tokios, ir tokios asmeninės patirties mūsų teisėtvarka LABAI PASITIKIU.
Hell Never Wins!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą