Vokiečių ordino valstybė (Państwo zakonu krzyżackiego) (vok. Deutschordensstaat) – Vokiečių ordino teokratinė feodalinė valstybė, gyvavusi 1230–1525 m. Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, dab. Lenkijos, Lietuvos Latvijos ir Estijos teritorijų vakarinėse dalyse ir Rusijos Kaliningrado srityje.
Beveik tris šimtmečius mus engti stengės.
Kryžiuočiams 1410 m. pralaimėjus Žalgirio mūšį valstybę užgriuvo didžiulių kontribucijų našta, teko didinti mokesčius, todėl 1440 m. 53 smulkieji dvarininkai ir 19 miestų, tarp jų – Dancigas, Elbingas ir Torunė, įėję į Hanzos sąjungą, įkūrė Prūsijos konfederaciją, siekdami nusikratyti Vokiečių ordino valdžios. 1454 m. prasidėjus Prūsų sąjungos inspiruotam sukilimui, kilo Trylikos metų karas, pasibaigęs Vokiečių ordino sutriuškinimu. Konfederacijos miestai, taip pat ir Marienburgas, pagal Antrąją Torunės taiką atiteko Lenkijos karalystei (Karūnai?) kaip jos provincija Karališkoji Prūsija. Vokiečių ordino valstybės sostine tapo Karaliaučius.
1525 m. Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis kartu su visa Ordino valstybe priėmė liuteronų tikėjimą ir įkūrė pasaulietišką Prūsijos kunigaikštystę.
1560-tais, Kunegsgarbo/Karaliaučiaus universiteto, pirmojo Prūsijos universiteto, gimimo metais, buvusiojiKryžiuočių ordino valstybė , tapusi Prūsijos kunigaikštyste, buvo Žygimanto Augusto valdoma provincija - universiteto pripažinimui pakako Žygimanto Augusto privilegijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą