Žydų kilmės lietuvis

Ne - šis yra lietuvių kilmės žydas.

Vilniuje gimęs ir kelis dešimtmečius gyvenęs žydų kilmės lietuvis žurnalistas Samas Yossmanas (69 m.) šiandien gyvena Londone ir vienodai puikiai kalba lietuviškai, angliškai, rusiškai bei dar keliomis kalbomis. Kad ir kuria kalbėtų, išlieka labai aštrus, tiesmukas ir kritiškas – toks, koks ir turi būti ilgametis BBC radijo žurnalistas.

Jei paskaitysite ES ir Amerikoje įtakingų žmonių biografijas, jums pasidarys bloga. 

Šie žmonės visų pirma buvo Komunistų partijos nariai. Jie buvo trockininkai, maoistai, čegevaros. Ir tai mano kartos žmonės.

– Iš tikrųjų. NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas

buvo raudonojo Norvegijos jaunimo vadas. Jis susitikdavo su rusų diplomatais, rezidavusiais sovietų ambasadoje Kopenhagoje. Tai atskleidė Norvegijos laikraštis „Dagbladet“, o išvadas pristatė Norvegijos saugumui. Šis išvadas patvirtino. Pasakykite, kaip toks žmogus po to gali būti Norvegijos premjeras, o paskui – NATO generalinis sekretorius? Ir tai ne sąmokslo teorija.

Arba kitas pavyzdys – Jose Manuelis Barroso.

Įsijunkite „YouTube“, ir pirmas dalykas, kurį pamatysite, bus jauno Portugalijos maoisto J. M. Barroso pamokymai, kaip kovoti su buržuazija.

Dar viena veikėja – Catherine Ashton.

Ji dirbo organizacijai CND – judėjimui už branduolinį nusiginklavimą. Bet ne Sovietų Sąjungos, o Amerikos ir Didžiosios Britanijos. Jos širdies draugas tuo metu buvo Duncanas Reesas – Didžiosios Britanijos komunistų partijos narys ir CND generalinis sekretorius. Pati C. Ashton šioje organizacijoje dirbo finansų direktore. Iš kur ji gaudavo pinigų šiai organizacijai, aiškinti nereikia.

Peteris Mandelsonas

– ES prekybos komisaras. Ir koks tinkamas žodis – komisaras! O juk tai buvęs Britanijos komunistų partijos narys.

Johnas O’Reillye – Tony Blairo vyriausybės vidaus reikalų ministras, Didžiosios Britanijos saugumo viršininkas. Tas pats saugumas 40 metų saugojo jo bylą, o dabar pats ją nagrinėja.

Aš galiu kalbėti ir kalbėti. Apie Prancūziją, Vokietiją, apie jų politikos lyderius. Iš kur jie išlindo, kas jiems leido vadovauti? Prieš 30 metų jie nebūtų buvę įleisti į vyriausybinį pastatą, ką jau kalbėti apie tai, kad jiems būtų leista ten vadovauti.

Man tik gaila, kad ES vis labiau pradeda veikti kaip Sovietų Sąjunga. Kalbos apie savo kariuomenę, apie Užsienio reikalų ministeriją skamba taip, lyg čia būtų Jungtinės Europos Valstijos. Iš kitos pusės, pasaulis, kuriame gyvename, darosi vis sudėtingesnis. Vyksta hibridiniai karai, nuolatinės kibernetinės grėsmės, terorizmas. Pasirodys teroristas, kuris bus visko prisiskaitęs internete, ir jam joks Europos komisaras nepaaiškins, ką daryti. Šiuolaikinis komisaras – tai internetas. Jis tau įbruka į galvą tai, ką tu turi galvoti.

Europos Sąjunga pasidarė tarsi Sovietų Sąjunga.

– Kaip tokiame pasaulyje išlikti? Būti vienam per sudėtinga, būti su kažkuo – rizikinga. 

– Gyvenime didžiausią įspūdį man padarė vienas animacinis filmas. Jį pamačiau vos atvažiavęs į Izraelį 1971 m. per tuo metu Jeruzalėje vykusią uždraustų filmų savaitę. Aišku, dauguma jų Sovietų Sąjungoje buvo uždrausti. Ten buvo rodomas vienas čekų animacinis filmas – apie žmones kvadratinėmis galvomis, tarp kurių vienas kitas yra apvalia galva – tokia kaip aš ir jūs. Ir tada žmonės kvadratinėmis galvomis pradeda persekioti apvaliagalvius, bando apvalioms jų galvoms lazdomis suteikti kvadratinę formą, kol galiausiai nieko nepešę nusprendžia apvaliagalvius tiesiog sušaudyti.

Tačiau paskutinę akimirką pasmerktuosius išgelbėja iš nežinia kur atskridęs orlaivis. Nuleidžiamos kopėčios, o jomis užlipę apvaliagalviai pamato, kad jų gelbėtojai – žmonės trikampėmis galvomis…

Šis animacinis filmas tapo mano viso gyvenimo politine biblija. Aš supratau, kad pabėgęs nuo keturkampių nebūtinai tapsi laisvas. Galbūt tavęs jau laukia trikampiai. Aš nekenčiu keturkampių, bet tai nereiškia, kad myliu trikampius. Ir nereikia manęs kaltinti, neva aš „antitoks ir toks“. Aš noriu būti normalus žmogus, su savo apvalia galva. Ir noriu galvoti savo smegenimis, kurios toje apvalioje galvoje yra.

– Esate užsiminęs, kad ir Lietuvoje jaučiatės kaip sovietiniais laikais. 

Kur tai pastebite?

– Kai kalbi su žmonėmis, to nejauti, bet kai skaitai spaudą... Aš pats žurnalistas ir pažįstu daug Lietuvos žurnalistų. Turiu tokį jausmą, kad jie nerašo to, ką galvoja. Nėra žurnalisto, kuris galėtų parengti interviu ar reportažą ir jį iš karto atiduoti spausdinti. Yra toks žmogus, kuris vadinasi redaktorius. O redaktorius visada atstovauja kažkokiai sienai, į kurią žurnalistas negali daužytis galva.

...kažkokiai sienai?

Galima pamanyt,kad Landynės BBC nėra tabu.

Yra.

Tabu yra tabu.

Semas Josmanas sėdi užsikėlęs koją ant kojos su „Neringos“ draugais 1968 m.

Na, jei jau 1968-tieji,,,