Penktadienis, 13-ta diena

Studentas iš atbėgėlių šalies atsiprašė iš paskaitos - reikią jam bankan: tėvas pervedė pinigų namui Lietuvoj nusipirkti, o mūsų bankas nepriėmė studento sąskaiton tokios sumos, grąžino atgalios.

Viršijo, taip jis spėja, paskambinęs bankan ir pakalbėjęs su prastai, anot jo, angliškai kalbančiu vadybininku, kažikokius kažikieno nustatytus limitus - gal su terorizmu Lietuvos bankas kovoja šitaip?

Išleidau - kaip gi jis be nuosavo namo čia mokinsis*?

Po paskaitų boikotuojamam prekybos centre sutikau anų laikų savo įmonės vadybininką, apsidžiaugiau pamatęs - tvirtas atrodo, gerai laikosi; o betgi teko užuojautą pareikšt - brolį mirusį, 45-rių, iš Škotijos parsivežė, laidotuvės rytoj.

- Ar savo mirtim mirė? - klausiau.

- Nežinau, dar ne visi popieriai parėjo, - atsakė.

O Žolyno gatvėj pamačiau seniai nematytą vaizdelį - eina žmogus sau šaligatviu ir dainuoja.

Paskambinau Jakutijoj, tremty, gimusiam klasės draugui:

- Kada matei lietuvį einantį gatve ir dainuojantį?

- Mačiau, - sako - neseniai, ryte: eina per Vilnių ir dainuoja, garsiai, bet ne lietuvis, o japonas.

Žolyno gatve ėjo ir dainavo - kaip čia dabar pasakius - toks visiškai juodosios rūšies, betgi, matyt, ne afro+amerikietis, o afro+lietuvis

- eina sau ir dainuoja.

Tai ką, tautiečiai?

Ant kalno mūrai?

* Sovietmečiu anekdotas buvo; tėvas gruzinas, per atostogas išgirdęs, kad studentai sausakimšais troleibusais paskaitosna važinėja, davė sūnui krūvelę pinigų, kad anas nusipirktų troleibusą į mokslus važinėt.

O jūs kur, mūsų laikų argonautai?

Augso

vilnos ieškot, ar ko?