Pinda Kavarska ir Wileńska

Liūdna proga teko prieš nepilną savaitę būt Kavarske.

Įsmeik kalaviją ten, matai - pienas trykšta, it Pienynuose.

„Ak, tu pinda Kavarska!“ - dar tebežino kai kas ir šių dienų Vilniuje tokį keiksmą.

Kodėl taip?

Ar tik ne todėl, kad labai jau aukšti šulai Pienionis Kavarsku vertė:

karaliaus Aleksandro (dar ne šie laikai) iždininkas* Stanislovas Kovarskis ir jo brolis Andrius Kovarskis, Vilniaus katedros kanauninkas.

Suprantama, šitokių veikėjų ir užmojų būta atitinkamų.

Pienionys buvo antraeilė valda, dažnai įkeičiama* ir ėjusi iš rankų į rankas.

Galima spėti, kad ir bohemiečių (šiuolaikiškai šnekant) ten netrūko.

Na, betgi anykštėnai - negi kokie prahiškiai.

- Ak, tu pinda* Kavarska! - taip tokioms sakė.

O Pieno Upės Sūrių Krantais tai tekėjo...

* Kaži, kokie tada Iždo reikalai buvo?

Gal dar ne tokie sumauti, kaip dabar?

A, Vilniaus Pindos**?

* Pažiūrėkit, kaip nuinfliavo lietuvių kalbos žodžio "pinda" reikšmė.

** Ką čia į tuos trečiaeilius žiūrėt - juk bent dvi už juos aukštesnės yra, kurioms šitie atskaitingi, bet kurios apie šią Lietuvos pakalnę

nė nešneka.

Nors be karo* pokario metus pasiekėm.

* Kas sakė, kad be karo?