1794 metų Vilniaus gynyba

1794 metų liepos 20-ąją, per labai nuožmias kautynes dėl Vilniaus, Rusijos imperijos pulkininkas Dejovas šuoliavo ant žirgo priešais Aušros vartus šaukdamas savo kariams: „Gorod naš!“ Jis bandė įkvėpti rusus lemiamam šturmui, tačiau po kelių akimirkų nuaidėjo šūvis ir karininkas krito negyvas. Priešų vadą nukovė paslaptingas šaulys, nulėmęs įspūdingą vilniečių pergalę prieš imperijos kariuomenę.

Keli tūkstančiai prastai ginkluotų miestiečių sugebėjo dvi paras atsilaikyti prieš Rusijos imperijos armiją, kuri buvo apgulusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinę.

Gynėjų nepalaužė nei šimtas pabūklų, nei tūkstančiai priešo karių.

Ši istorija prasidėjo tuo metu, kai Lenkijoje įsiliepsnojo Tado Kosciuškos sukilimas prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę, kurios buvo pasidalinusios Abiejų Tautų Respubliką. Laisvės idėjos įkvėpti lietuviai taip pat pakilo į ginkluotą kovą.

1794 metų balandį, naktį iš 22-osios į 23-iąją, Vilniuje pulkininkas Jokūbas Jasinskis

su 600 karių ir 400 savanorių užpuolė dvigubai didesnę Rusijos imperijos armijos įgulą. Sukilėliai sugebėjo į nelaisvę paimti apie 1 tūkst. rusų kareivių ir net jų vadą generolą Nikolajų Arsenjevą.

„Šis įvykis buvo ryškiausias sukilimo pradžios akcentas Lietuvoje. Yra išlikęs pluoštas lietuvių liaudies dainų, kuriose minimas ir Kosciuškos sukilimas, ir Vilniaus atsiėmimas“, – pasakojo istorikas* D.Kuolys. 

Kitą dieną, balandžio 24-ąją, buvo išrinkta Lietuvių tautos aukščiausioji taryba, kurią sudarė universiteto profesoriai, dvasininkai, didikai, bajorai. Jie susirinko miesto rotušėje ir ėmėsi vadovauti sukilimui.

Tą pačią dieną mieste prisiekė 2328 savanoriai, kurie įsipareigojo ginklu ginti tėvynę, laisvę ir lygybę.

„Tarp jų buvo bajorų, tačiau dauguma savanorių buvo paprasti miestiečiai, o kai kurie net valstiečiai, – pasakojo D.Kuolys. – Tuo metu Vilniuje buvo apie 20 tūkst. gyventojų. Taigi, jau antrąją sukilimo dieną kas dešimtas miestietis pasiryžo tapti savanoriu. To meto Lietuvos visuomenė išties buvo pilietiška, nusiteikusi ginti savo kraštą, savo valstybę.“

* Kur istorikai?