Liepa

Liepa yra septintasis metų mėnuo pagal Grigaliaus kalendorių, jį sudaro 31 diena.

Lotyniškas mėnesio pavadinimas Iūlius buvo suteiktas Romos imperatoriaus Julijaus Cezario garbei.

Iki tol mėnuo vadinosi Quintilis, t. y. penktasis mėnuo.

Liepa.

Pavadinimo kilmė...

Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Ieškomas žodis 
Ieškoti fragmento  

Paskiausiai ieškota: liepa.

Rezultatai

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

[Pateikiu žodžius (jeigu jų šaknis gerai žinoma ir kitose ide. kalbose, pastarieji žodžiai rašomi skliausteliuose), būdingus vien tik sl. ir bl. kalboms:] lie. líepa = serb. lȉpa.

Šaltinis:

Endzelīns DI II, 340

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

[rec. kn.: V. Urbutis BEE 1981] Spėjimu (iškeltu F. Miklosich, Etymologisches Wörterbuch der slavischen Sprachen, 1886, 178; iš naujesnių žr., pvz., Фасмер ЭСРЯ II 409), kad tipo lie. líepa baltų ir slavų žodžiai būtų atsiradę iš bl.-sl. ‘tai, kas lipnu’ (p. 14), sunku patikėti […]: tą spėjimą, matyt, neatsitiktinai ignoravo ir didieji baltų (resp. slavų) kalbų etimologai – Endzelynas, Būga, Trautmannas, Fraenkelis, manyčiau, kad iki šiol neatskleistos etimologijos žodžiai lie. líepa ir kt. yra ekskliuzyvūs bl.-sl. dariniai, kildintini iš bl.-sl. *‘lenk- resp. linkimas’.

Šaltinis:

Mažiulis 1984a, 80

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

s.-kr. lȉpa ‘liepa’, lie. líepa neturi giminaičių už baltų-slavų ribų. Siejimas su lìpti ‘prilipti’ turi liaudies etimologijos atspalvį.

Šaltinis:

Kortlandt 1985, 121

Antraštė:

li̇́epa

Straipsnelis:

Pr. liepe E. 601 ʻliepaʼ; šalia lie. li̇́epa bei (?) sl. lipa (žr. taip pat vietovardž. Leypein, Leypiten ir kt.) lauktume pr. *leipo arba taip pat *leipe (= lie. trm. li̇́epė, la. trm. liepe). Jeigu per. Šį žodį būtų pasiskolinę iš sl., tada turbūt prūsiškai būtų *lipo; bet kodėl šio medžio pavad. būtų skolintas? Taisyti pr. žodį į *leipe trukdo irLieppe, Lipeniken G. 89, kas veikiausiai liudija už kokį nors bl. *līpē, plg. dėl vokalizmo lie. ki̇́elė šalia kȳlė.

Šaltinis:

Endzelīns DIIV (2), 253

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

Lie. líepa (plačiai paplitęs) / líepas (įvairiose tarmėse; ten, kur yra abi formos, ŏ-kamienė paprastai vartojama frazeologizmuose) = la. liẽpa (plačiai vartojamas) /lieps, lìeps (sėliškosios patarmės; Aknysta) priklauso baltų ir slavų leksikos sluoksniui. Slavų kalbų ā-kamieniai atitikmenys (s.-kr. lipa, č. lipa, r. липа etc.; Vasmer II 499; ESSJ XV 114-6; Fraenkel 366) įgalina rekonstruoti bl.-sl. *leipā f. (Trautmann 155). Taigi ŏ-kamienė forma greičiausiai laikytina rytų baltų naujadaru, nors neatmestinas ir galimas jos archajiškumas (plg. ESSJ XV 116).

Šaltinis:

Stundžia 1994, 24

Antraštė:

líepa

Reikšmė:

Linde

Straipsnelis:

Pr. lipe ‘Linde’ < nom. sg. f. *līpē (Mažiulis 3, 69–70). Bl.-sl. *lei̯pā (bl. antrinis *-ii̯ā > *-ē) > lie. líepa, líepė, liepė̃, líepas, la. liẽpa, liepe, lieps ‘t. p.’. Plg. sl. *lipa> br., mak., le., ukr., r., a. sorbų lipa, s.-kr. lȉpa, kašubų ləpa, lëpa ir pan. (Trautmann 1923, 155). Be bl.-sl., pr. žodžiui giminiškas valų llwyf ‘elm’, greičiausiai dėl kontaminacijos atsiradęs iš keltų *limo- ir *lēmā < *l̥mo- ‘elm’ ir leipmā ‘linden’ ir gr. ἀλíφαλος· γένος δρυός ir galbūt ἀλíφλοιος ‘Meerkork, Meerrinde (einer Eicheart)’, greičiausiai kilęs iš *sm̥-lip-H₂el˚.

Šaltinis:

Blažek 2001b 43–44

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

[Rašoma, kokių yra oniminių vedinių baltų kalbose iš liepos pavadinimo su priesaga -oras.] Iš lie. líepa yra atsiradęs lie. toponimas Liẽporas, kurio atitikmuo yra serbų лѝпа̄р ‘liepynas’, turintis atitikmenų Serbijos ir jos kaimyninių šalių onomastikoje. Serbų priesaga -ар turi kolektyvnę reikšmę, kurią galima įžiūrėti ir lietuvių priesagoje -oras, kur tas pats formantas yra ir pr. kalno pavadinime Lepare.

Šaltinis:

Непокупный 2000, 91-100

Antraštė:

líepon

Straipsnelis:

Tai, kad lietuvių kalboje anksčiau galėjusios egzistuoti nekirčiuotos žodžių formos (enklinomenai), rodo antrinių linksnių formos su postpozicijomis *n(a) ir *p(i) senojoje lietuvių kalboje ir tarmėse. Pastoviojo kirčiavimo (1 ir 2 kirčiuotės) žodžiuose jos kirčiuojamos žodžio pradžios kirčiu, o kilnojamojo (3 ir 4 kirčiuotės) – prieš postpoziciją einančio skiemens kirčiu, pvz., lie. ill. sg. líepon […], bet galvõn […], all. sg. výrop […], bet darbóp […].

Šaltinis:

Olander 2009, 103–104

Antraštė:

líepa

Straipsnelis:

Kaip parodė J. Endzelynas, galima pastebėti reguliarius atitikimus tarp latvių kalbos žodžių šaknies priegaidės ir atitinkamų lietuvių kalbos žodžių kirčiuotės. […] Latvių kalbos žodžiai su tęstine priegaide šakniniame skiemenyje atitinka lietuvių kalbos 1 kirčiuotės žodžius, pvz., la. liẽpa, lie. líepa a. p. 1. […]

Šaltinis:

Olander 2009, 118

Antraštė:

líepą

Straipsnelis:

Laikantis nuomonės, kad indoeuropiečių prokalbės paprasti ilgieji balsiai sutapo laringalinės kilmės ilgaisiais balsiais bei ilgaisiais balsiais, atsiradusiais dėl Winterio dėsnio, tradicinę akūtinių ir cirkumfleksinių skiemenų priešpriešą baltų-slavų prokalbėje galima interpretuoti kaip ilgųjų ir trumpųjų skiemenų priešpriešą, pvz., bl.-sl. acc. sg. *ˈlēˀi̯pān (su ilgu, fonologiškai nereikšmingai [ang. redundantly] glotalizuotu balsi pirmajame skiemenyje) > lie. líepą a. p. 1, la.liẽpu, praslavų *ˈlēi̯pān a. p. a (bendrosios slavų *lı̋pǫ) vs. bl.-sl. acc. sg. *ˈu̯ai̯tān (su trumpuoju balsiu pirmajame skiemenyje) > lie. viẽtą a. p. 2, la. vìetu, tipas praslavų *u̯alˈkān a. p. b (bendrosios slavų *volkǫ̀).

Šaltinis:

Olander 2009, 148

Antraštė:

líepą

Straipsnelis:

Baltų-slavų prokalbėje šių žodžių pirmieji skiemenys buvo prozodijos požiūriu skirtingi dėl dvejopos priešpriešos (akūtas vs. cirkumfleksas ir kirčiuotas vs. nekirčiuotas): 1) prabaltų-slavų *ˈlēˀi̯pān : lietuvių líepą a. p. 1 : latvių liẽpu : praslavų *ˈlēi̯pān a. p. a : bendrosios slavų *lı̋pǫ a. p. a […]. Dar žr. vieta, galva, žiema

Šaltinis:

Olander 2009, 148–149

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas

Matot, kadaise romėnai buvo karingi, o mes - ne.

O dabar?

Latvija:

Maris Liepa.

Italija:

Liepa.