Na žinoma - juk krieg:)))
Ar galima Mindaugo krikštą laikyti visos Lietuvos krikštu? Kaimyninių (karaliaus Mieško Lenkijoje, kunigaikščio Vladimiro Kijevo Rusioje) valstybių valdovų krikštas laikomas ir tų valstybių krikštu. Juolab, kad, vainikavus Mindaugą, buvo įsteigta Lietuvos vyskupija, paskirtas vyskupas.
Tačiau abejones dėl krikšto visuotinumo kelia tai, jog nei Mindaugas, nei vyskupas lietuvių krikštijimu nesirūpino. Be to, po Mindaugo Lietuvą dar daugiau kaip šimtą metų valdė valdovai pagonys ir labai trumpai – stačiatikis (trejetą metų soste išbuvęs Mindaugo sūnus Vaišvilkas).
Lietuvos atvejis nebuvo išimtis Europos christianizacijos istorijoje. Yra žinomi ir kiti atkritimai, pagoniškos reakcijos Europos šalių istorijoje. Pavyzdžiui, Danijoje Haraldas Vokietijos imperatoriaus Otono I reikalavimu krikštijosi pats ir įkūrė tris vyskupijas. Bet, paveržęs iš tėvo sostą, jo sūnus Svenas išvarė vyskupus ir kunigus.
Iki šiol galutinai nesutariama, ar Mindaugas liko krikščionis, ar atsimetė nuo krikščionybės. Daugiau argumentų randama antrai pozicijai paremti. Vienok, atkritusi nuo krikščionybės Lietuva nemažai prarado. Ji turėjo kariauti su Ordinu, buvo izoliuota nuo Europos.
Popiežiai lietuvius vadino netikėliais.
Kita vertus, negalima sakyti, jog nebūta pastangų sukrikščioninti Lietuvą.
Istorikai fiksuoja daugybę neįgyvendintų krikšto planų: Vytenio 1298 m., Gedimino 1323 ir 1341 m., Kęstučio ir Algirdo 1349 m., 1351m., 1358 m., 1373 m. Pastaraisiais dviem atvejais Lietuvos valdovams pakrikštyti tautą siūlė imperatorius Karolis IV ir net pats popiežius Grigalius XI.
Visi šie planai taip ir liko planais, nes nesusitarta dėl krikščionybės priėmimo sąlygų.
Įvairiai aiškinamos šių bandymų priežastys.
Pavyzdžiui, teigiama, jog rašydamas apie savo norą krikštytis popiežiui ir diskutuodamas su jo pasiuntiniais, Gediminas laimėjo laikiną taiką su Ordinu, užmezgė glaudesnius santykius su Lenkija kaip sąjungininke prieš Ordiną.
Ir anais laikais, ir dabar visus stebino sąlygas, kurių mainais už krikštą pageidavę Algirdas ir Kęstutis. Pirmiausia, jie reikalavo didelės teritorijos Ordino sąskaita. Antra, jie kėlė reikalavimą iškelti Ordiną į stepes kovoti su totorių antpuoliais. Tokios sąlygos liudijo ir savos galios demonstravimą.
Palanki situacija pakrikštyti Lietuvą susiklostė tik XIV a. 9 dešimtmetyje.
Jogaila krikštui turėjo net tris kelius.
Savo Dubysos sutartyje 1382 m. Jogaila už paramą prieš dėdę Kęstutį Ordinui užrašė žemaičius, sudarė su juo karinę sąjungą ir, svarbiausia – pažadėjo per ketverius metus pasikrikštyti su visu kraštu. Tai buvo pirmasis kelias, kurio Jogaila nepasirinko. Kitais metais jis nepatvirtino sutarties. Ordinas ėmė remti Vytautą. Vytautas 1383 m. pasikrikštijo Vygando vardu ir užrašė ordinui žemaičius iki Nevėžio.
Kitas kelias – priimti graikiškų apeigų krikščionybę, t.y. stačiatikybę. Jogaila vedė įtemptą kovą su pas kryžiuočius pasitraukusiu Vytautu, o taip pat – su maištaujančiais vyresniais broliais. Tada imta ieškoti sąjungininkų. Jogailos motina Julijona ir Maskvos kunigaikštis Dimitrijus Donietis tarėsi, kad Jogaila vestų pastarojo vyriausią dukrą Sofiją ir pasikrikštyti stačiatikių apeigomis. Toks kelias negalėjo labai nustebinti, nes Gedimino giminėje jau būta dalinių kunigaikščių, kurie priimdavo stačiatikių tikėjimą išeidami valdyti rytinių žemių. Tačiau šis kelias nebūtų apsaugojęs Lietuvos nuo ordino puolimų, nes rytų Bažnyčios išpažinėjai vakariečiams buvo „blogi krikščionys“.
Pirmosios dvi galimybės buvo atmestos gal ir dėl to, kad jau vyko derybos su kaimynine Lenkija. 1382 m. mirė Lenkiją valdęs (Vengrijos karalius) Liudvikas.
Derybų rezultatas – pasirašytas Krėvos aktas.
Gaudamas Jadvygos ranką bei Lenkijos karūną, Jogaila pažadėjo pasikrikštyti kartu su broliais ir pakrikštyti Lietuvą. 1386 m. Jogaila atvyko į Krokuvą ir pasikrikštijo krikščionišku Vladislovo vardu.
Kartu su juo Aleksandro vardu pasikrikštijo ir Vytautas.
Po keleto dienų Jogaila susituokė su Jadvyga ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.
Manoma, kad pastarasis mokėjo lietuvių kalbą.
Krikštą priėmė bajorai. Buvo pakrikštyti ir valstiečiai. Anot kronininkų, karalius Jogaila pats važinėjo po Lietuvos žemes, mokė žmonės poterių. Lietuvoje, Jogailai priklausiusiose Vilniaus ir Vitebsko kunigaikštijų žemėse įsteigtos pirmosios parapijos.
Kartu su krikštu Jogaila 1387 m. pradžioje paskelbė tris privilegijas, kurios stiprino katalikybės pozicijas Lietuvoje.
Vasario 17 d. buvo paskelbta Vilniaus vyskupijos steigimo privilegija, kuria Vilniaus vyskupui suteiktas sklypas su pastatais Vilniuje, Tauragnų pilis su valsčiumi, Labanoro ir Molėtų kaimai.
Vasario 20 d. privilegija katalikų tikėjimą priėmusiems bajorams suteiktos turto naudojimo, šeimos laisvės, laisvė nuo prievolių.
Vasario 22 d. privilegija valdovas garantavo katalikų tikybos pirmenybę prieš kitus tikėjimus Lietuvoje.
:((((((((((((((
Šie aktai vienaip ar kitaip katalikų tikėjimą pakėlė į valstybinės religijos statusą.
Po poros metų (1389) popiežius Urbonas VI savo bule pripažino Lietuvos krikštą.
Lietuva įsiliejo į krikščioniškų Europos valstybių gretas.
Faktą, kad LDK lotynišką tikėjimą priėmė su Lenkijos pagalba, kryžiuočiai
1387 m. krikštas neapėmė Žemaitijos, nes ji tuo metu oficialiai buvo ordino rankose.
Tik po Žalgirio mūšio sudarytos 1411 m. Torūnės taikos LDK atgavo Žemaitiją.
Tada Vytautas ėmė rūpintis jos krikštu.
1413 m. jis su Jogaila lankėsi Žemaitijoje.
Surinktiems žmonėms šiedu valdovai įsakydavo krikštytis, o juos lydėję lietuviškai mokantys kunigai paaiškindavo pagrindines tikėjimo tiesas.
Krikštą lydėjo pagonybės naikinimas – šventųjų medžių kirtimas, šventos ugnies užgesinimas.
1413-ieji metai laikomi Žemaitijos krikšto data, nors tąkart šis krikštas turėjo daugiau simbolinę, propagandinę prasmę.
Žemaitijos vyskupu buvo įšventintas Lietuvoje gimęs vokietis Motiejus Trakiškis. Pradėtos statyti parapijų bažnyčios, Medininkų žemėje Varniuose įsteigta katedra.
Žemaičių vyskupija buvo įsteigta neįprastai – Konstancos bažnytinio susirinkimo nutarimu.
Taip visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo krikščioniška valstybe.
Istorikas Alfredas Bumblauskas trumpai įvertino šį posūkį valstybės gyvenime:
„Pavertęs Lietuvą krikščioniška šalimi, jis (Jogaila) pašalino pagrindinę politinės izoliacijos priežastį. Krikštas turėjo didžiulę socialinę, politinę ir kultūrinę reikšmę, davė pradžią epochai, kuri tęsiasi ir dabar.“
Konkrečiai tai reiškė štai ką:
- popiežius uždraudė ordinui kariauti su Lietuva, todėl šis nebegalėjo tikėtis gausesnės Vakarų Europos riterių paramos;
- su krikštu duotos Jogailos privilegijos (Vilniaus vyskupui, pasikrikštijusiems bajorams, Vilniaus miestiečiams) skatino luominės visuomenės kūrimąsi Lietuvoje;
- pradėtos statyti bažnyčios tapo postūmiu spartesnei architektūros, rašto ir švietimo raidai.
IPATIJAUS METRAŠTIS APIE MINDAUGO VEIKSMUS:
Mindaugas, sužinojęs, kad jam (Tautvilui) nori padėti riteriai (Ordinas) ir vyskupas, visi Rygos kariai, pabūgo ir slapta pasiuntė pas Rygos magistrą Andrių ir įtikino jį, t.y. palenkė daugeliu dovanų, nusiuntė daug aukso ir sidabro, ir sidabrinių ir auksinių ir puošnių indų, ir daugelį žirgų, sakydamas:
„Jei nužudysi ar išvysi Tautvilą, dar daugiau gausi“.
Jam atsakė:
„Negali būti išgelbėtas, kol nesikreipsi į popiežių ir nepriimsi krikšto...“
Mindaugas pasiuntė pasiuntinius pas popiežių ir priėmė krikštą.
Karūna - svetimųjų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą