Kodėl būtent Lenkija ir Lietuva? Ar žydų gyvenimas čia buvo kuo nors ypatingas?
Būdamas naivus amerikietis studentas,
tik išklausęs Brandeiso universiteto profesoriaus Antony Polonsky
kurso sužinojau,
kad dauguma pasaulio žydų iki Holokausto (tikrai???) gyveno Lenkijoje ir Lietuvoje. Vėliau profesorius vadovavo mano daktaro disertacijai. Sužinojau, kad trys ketvirtadaliai pasaulio žydų XIX a. gyveno Rytų ir Centrinėje Europoje. Mano problema buvo ta, kad nemokėjau jokių kalbų. Visų pirma turėjau išmokti hebrajų, tada lenkų, jidiš ir dar keletą. Tik tada man tapo prieinami visi šaltiniai, labai turtingi. Nedaug amerikiečių tegali tyrinėti šią sritį, nes kalbos gana sunkios, o mums, amerikiečiams, sunku išmokti kalbų.
Kodėl susidomėjote smuklėmis?
Skaitydamas ir atlikdamas tyrimus sužinojau, kad SMUKLĖ BUVO ŽYDŲ IR KRIKŠČIONIŲ KOEGZISTENCIJOS CENTRAS, atsiradęs prieš XX a., kai tie santykiai nutrūko. Žydai valdė daugumą smuklių, nuomojo jas iš kilmingųjų, ir tai buvo SIMBIOTINIAI SANTYKIAI.
Tai leido žydams daugelį amžių gana saugiai ir pelningai gyventi.
Ar Lenkijos žydų gyvenimas labai skyrėsi nuo Prancūzijos ar Vokietijos žydų gyvenimo?
Prancūzijoje XVIII a. pabaigoje panaikinta baudžiava KUNIGYSTĖ (emancipacija), Vokietijoje – iš dalies, tuo tarpu Lenkijos–Lietuvos valstybėje feodaliniai santykiai tebegyvavo iki XIX a. pabaigos. Todėl nebuvo tiek prieš žydus nukreiptų išpuolių ar tarpetinės įtampos (PATIKO?). Simbiotinių santykių sistema veikė – žydai buvo smuklininkai, pirkliai, ginami dvarininkų, daugiausia dėl pragmatinių priežasčių: jie buvo geri mokesčių mokėtojai, suteikdavo regionui reikalingas paslaugas. Žydus gynė žemvaldžiai, o valstiečiai pakluso dvarininkams, todėl neskriaudė jų. Pasitaikydavo išpuolių, bet paprastai žydai išlikdavo saugūs dėl dvarininkų paramos.
Ar pastebėjote kokių Vilniaus ar LDK žydų gyvenimo ypatybių?
Taip, pastebėjau. Sakyčiau, kad nebuvo didelių ekonominių skirtumų, tai žemės ūkio kraštai, eksportuojantys grūdus arba iš jų gaminantys degtinę, todėl smuklės tokios svarbios ir žydai smuklininkai svarbūs. Situacija išliko panaši visoje Lietuvos–Lenkijos valstybėje ir po padalijimo. Kultūriniai skirtumai atsiranda su chasidų judėjimu, kurį lydėjo sėkmė visoje Lenkijoje, Galicijoje, bet ne aplink Vilnių, ir čia nemenka Vilniaus Gaono įtaka. Chasidizmas pasireiškė ir čia, bet jo įtaka buvo daug menkesnė. Chasidai buvo labai ambicingi ir atkaklūs, bet istorinė Lietuva ir Vilnius jiems labiau atsispyrė. Vilniaus Gaonas ir jo mokiniai steigė ješivas, besiremiančias Talmudo studijomis, jie kreivai žiūrėjo į misticizmą, tikėjimą stebuklais, todėl litvakai laikomi logiškais, šaltais ir racionaliais.
Lietuviai linkę į alkoholizmą, tiek carinėje Rusijoje, tiek sovietmečiu buvo problemų, ir dabar geriame per daug, palyginti su Europos šalimis. O štai apie girtaujančius žydus nelabai teko girdėti. Gal todėl jie ir būdavo smuklininkai?
Tai labai geras klausimas. Pagrindinė priežastis, kodėl dvarininkai nuomodavo smukles tik žydams – dėl to žydų blaivybės įvaizdžio. Jie tikėjo, kad žydai negers jų gero. Buvo ir kitų priežasčių – valstiečių neraštingumas, žydų prekybiniai gebėjimai, ryšiai. Bet pagrindinė priežastis – blaivumo įvaizdis. Tyrinėdamas chasidizmą tuo labai stebėjausi, nes CHASIDIZMAS SUKURIA GAN STIPRIĄ GĖRIMO KULTŪRĄ, TIK SUGEBA JĄ NUSLĖPTI. Jie atvirai negeria smuklėse, geria tik chasidų teritorijose – maldos namuose ar chasidų teismuose. Jie negeria viešai, ir tai gali būti susiję su noru išlaikyti smukles. Kita priežastis – kultūrinis pranašumas: žydai tokie geri, o kilmingieji – girtuokliai. Daugelis žydų tuo didžiavosi, net jei tai nebuvo visai tiesa. Tai labai pavojinga situacija: žydai parduoda nuodingą, pavojingą ir priklausomybę sukeliantį gėrimą – degtinę, klesti girtuoklystė ir XIX a. ji tik didėja, nes technologijos leidžia geriau distiliuoti, degtinė tampa stipresnė ir pigesnė. Tai virsta epidemija. Blaivaus žydo įvaizdis tampa negatyvus. Jis blaivus, nes nori išnaudoti ir apgauti, juo nepasitikima. O žydai skelbia priešingą įvaizdį – kad visuomenėje dominuoja girtuokliai. Įvairios valdžios, pvz., carinė valdžia, bando išstumti žydus iš šio verslo. Tai nutinka įvairiu metu, bandoma įvairiais būdais, bet nepavyksta. Kodėl nepavyksta? Dvarininkai nenori jų prarasti ir mano, kad tada sumažės pelnas. O reikia atminti, kad tuo metu smuklės buvo ne tik smuklės, bet ir viešbučiai, restoranai, bankai, parduotuvės. Žydai smuklininkai patardavo, suteikdavo paskolą ir buvo labai svarbi vietos gyvenimo dalis. Kai jau būdavo priversti pakeisti žydą smuklininką krikščioniu, dvarininkai jį nusamdydavo, bet iš tiesų viską ir toliau tvarkydavo žydai. Kai 1861 m. buvo panaikinta baudžiava ir nusmuko dvarininkai, tada jau atsirado ir krikščionių valdomos smuklės. Dvarininkai prasiskolino, neteko žemės ir pradėjo konkuruoti su žydais ne tik dėl smuklių, bet ir dėl parduotuvių, prekybos, bankų. Tada prasideda ir pogromai, antižydiški ekonominiai boikotai, kyla antisemitizmas.
Savo knygoje noriu pagrįsti teiginį, kad senojoje sistemoje nebuvo konkurencijos – dvarininkai, valstiečiai, žydai turėjo savo vaidmenį, štai kodėl nebuvo ir susidūrimų. Tik panaikinus baudžiavą žydai ir krikščionys galėjo tapti konkurentais versle.
Du tarpusavyje artimai susiję organizmai, gyvendami simbiozėje, teikia vienas kitam naudą**.
** Propinacija***
****** Rublius?*******
******* Svarus?********
******** Ten mano Tėvynė brangi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą