Liuterio nuomone, teisininkų darbas savo pobūdžiu prilygsta batsiuvių darbui. Tiek vieni, tiek kiti žino savo profesijos subtilybes ir trokšta užsidirbti pinigų.*** Pakėlęs savo vaiką, Liuteris net pasakė, kad jeigu šis panorėtų tapti teisininku, jis jį ko gero pakartų. Jeigu taip kalbėtų eilinis abejotinų teisininkų sprendimų nuskriaustas ar alkoholio paveiktas žmogus, į tai būtų galima nekreipti dėmesio.
Tačiau šiuo atveju taip kalba vienas garsiausių visų laikų religijos reformatorių. Net ir pasirinkus silpniausią jo kritikos variantą, kai teisininkai prilyginami batsiuviams ir siuvėjams, verta susimąstyti apie didžiojo reformatoriaus nepasitenkinimo priežastis.
Liuterio pikti žodžiai padeda apraminti dabartinių teisininkų puikybę. Didysis reformatorius dar nematė dabartinio teisininkų vaidmens išaugimo. Gyvename precedento neturinčiais teisininkų vaidmens sureikšminimo laikais. Ne todėl, kad visuomenė apie teisininkus galvotų geriau negu Liuteris, bet dėl tam tikros liberalios demokratijos kaip santvarkos specifikos jie ir ekonomistai**** tapo prima ballerina.*****
Liuterio nuomone, teisininkų darbas savo pobūdžiu prilygsta batsiuvių darbui. Tiek vieni, tiek kiti žino savo profesijos subtilybes ir trokšta užsidirbti pinigų. Pakėlęs savo vaiką, Liuteris net pasakė, kad jeigu šis panorėtų tapti teisininku, jis jį ko gero pakartų.
Liberalios demokratijos piliečiai šiandien nesutaria dėl visko – moralės, religijos, filosofijos ir meno. Šiame kontekste teisė tampa vieninteliu visuomenę jungiančiu ir jos bendrumą užtikrinti galinčiu veiksniu. Dabartinių Europos Sąjungos piliečių nejungia nei bendra tėvynė, nei bendra politinė istorija, tik abstrakčios teisės normos ir ekonominė nauda.
Dabartinės Vakarų visuomenės savitumui aprašyti galima surasti daug autorių. Vienas iš jų yra Friedrichas Nietzsche. Šis turbūt po Liuterio didžiausias vokiečių intelektualinis reformatorius savo knygoje „Linksmasis mokslas“ yra aprašęs vieno pamišėlio vaikščiojimą po turgaus aikštę. Šis pamišėlis visų susirinkusių klausinėjo „Kur yra dievas?“, ir iškart atsakydavo „Mes jį užmušėme – jūs ir aš. Visi mes esame žudikai“.
Tai gali būti vienas iš dabartinės Vakarų visuomenės beprecendentiškumo suvokimo pagrindų. Vakarų visuomenės yra viską hipotetiškai suvokiančios visuomenės, o jų piliečiai nebeturi jokių absoliučių atskaitos taškų. Šias visuomenes apibūdina trys pagrindiniai bruožai.
Gyvename precedento neturinčiais teisininkų vaidmens sureikšminimo laikais. Ne todėl, kad visuomenė apie teisininkus galvotų geriau negu Liuteris, bet dėl tam tikros liberalios demokratijos kaip santvarkos specifikos jie ir ekonomistai tapo prima ballerina.
Pirma, neliko aukščiausių vertybių ir visiems žmonėms savaime suprantamo gyvenimo tikslo. Dabar kiekvienas individas yra savo paties moralės****** įstatymų leidėjas ir nuodėmklausys.
**
*** Viešai paskelbus teisėjų pajamų ir turto deklaracijas žiniasklaida kažkodėl ėmė skaičiuoti jų tariamus turtus. Tačiau, “Respublikos” duomenimis, prasiskolinusių Temidės tarnų yra kur kas daugiau nei sukaupusių turtus.
Net ir teisėjai, deklaravę, kad kartu su sutuoktiniais valdo turtą, vertą daugiau nei milijono litų, dažniausiai turi ir neką mažiau įspūdingesnes skolas. Jos siekia keliasdešimt, kelis šimtus ar net daugiau kaip milijoną litų.
Tad milijonierių Lietuvos teismuose gerokai mažiau negu 37, kaip buvo skelbta žiniasklaidoje. Be to, tik septyni iš šių teisėjų nurodė neturintys jokių skolų. Visi kiti - skolingi.
Kaip ir kada teisėjas, į rankas gaunantis 4-5 tūkst. litų, ruošiasi grąžinti milijoninę skolą? Finansinės krizės laikais?
***** Būtent taip.
- Moralė parūpo? - pasišaipiau.
- Taip.******* - kuo rimčiausiai atsakė jaunuolis.
******* Taip, taip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą