Kęstutis K.Urba*
ES
komisaro V.Andriukaičio kalba, kuri oficialiai vadinosi Europos
Komisijos Pirmininko „Pranešimo apie Sąjungos padėtį 2016 m.“ ir Europos
Komisijos darbų gairių 2017 metams pristatymas Seime 2016 m. gruodžio 1d.
tetruko pusvalandį, o seimūnams pakovojus dėl teisių klausti, žinomas politikas
ir oratorius dar 15 minučių atsakinėjo penkiems Seimo nariams. Dėl ES federalizmo propagavimo įtakos BREXIT,
dėl ES struktūrų demokratiškumo, nes Europos Parlamentas, skirtingai nuo ES
komisijos neturi įstatymo projekto teikimo teisės, dėl afrikinio kiaulių maro
ir dėl infliacinio minimalaus ES BVP augimo.
Laikas
skirtas tokiam sudėtingam dalykui, turinčiam galybę aspektų buvo juokingai
mažas, todėl iš V.Andriukaičio įtaigaus pranešimo ne kažin ką atimsi, tačiau
pridėti tikrai yra ką. Pirmiausia, žinoma, būtina pasidžiaugti papilnėjusiu
V.Andriukaičio veidu, duodančiu vilties, kad šis padidinto socialinio jautrumo,
įtikėjęs demokratija ir teisinių valstybių sąjungos konstitucingumu, europinis
politikas nepasidavė sunkiai ligai. Būtent demokratizmo ir ES teisėkūros
pabrėžimu pradėjęs savo kalbą, pranešėjas turėtų sukelti rimtą diskusiją dėl
šių svarbių ES valdymo ir savivaldos mechanizmų bei ištisų sričių. Šiems ir
kitiems svarbesniems dalykams toliau pateiksiu keletą štrichų.
Nei demokratijos, nei
atstovavimo
Demokratinis
atstovavimas yra vienas kertinių europinio ir lietuviško parlamentarizmo
sąrangos bei retorikos abstrakčiųjų ramsčių. Pradėjus juos gliaudyti paaiškėja,
kad liaudis negali valdyti, nes elementariai nebus kam dirbti – gaminti, teikti
paslaugas. Valdymas yra pakankamai sudėtingas procesas, kuriame labiausiai
dalyvauja finansiniai ir skirstomieji arba priverčiamieji juridiniai
administraciniai aktai, kurie, kaip taisyklė, anaiptol nebūna tinkami didžiumai
žmoniųar labiau susieti vieni su kitais. Lemia interesų grupės, klanai,
pažintys, žiniasklaidos nuomonės ir mitai, bei neįmanomumas aprėpti tai, kas
neaprėpiama – finansų pasaulis tapo išgaubtas, taigi be matomų pasiekiamų
horizontų. O ir teisės aktų gausa, kuri vien Lietuvoje viršija du šimtus
tūkstančiųkuria gausybę netgi apgailėtinų ir apverktinų situacijų. Nuo
seimūnųnesigaudymo, J.Sabatausko ir jo talkininkų pervargimų, aptarnaujant
įstatympataisdavystės konvejerį, iki elementarių piliečių teisių į būstą
pamynimo: pakėlus neapmokesdinamą minimumą, netgi taip keletu eurų „praturtėję“
invalidai, gavo nurodymus išsikraustyti į gatvęA.Maldeikienės pykčiui.
Mitu,
kad demokratija veikia – „rinkėjai balsuoja, politikai vykdo priesakus“ tiki
vis mažiau žmonių. Kaip taisyklė, mažiau nei pusė turinčių rinkimų teisę.
Priesakai būna pakankamai abstraktūs, „išplauti“ nuo konkretesnio turinio, ir
kaip taisyklė ne itin stropiai vykdomi, o reformos pakankamai sudėtingos,
klampios politinių jėgų lauke su sunkiai matomomis pasekmėmis. Juolab
dinamiškas vien sava ekonomika nuo kalniuko iki kito kalniuko kas 8-10 metų
skardžiu į naują krizę įpuolantis pasaulis netelpa savais grafikais į jokius
politikų pažadus: „didinsime, sieksime, kursime“.
Verta
dėmesio demokratijos alternatyva – meritokratija, arba geriausiųjų –
išmintingiausiųjų vykdomas valdymas propaguojamas ir doc.D.Kirvelio yra žymiai
realesnis, apčiuopiamesnis dalykas, nes jau parodė savo veiksmingumą Singapūre
per keletą dešimtmečių šoktelėjusiame iš aplinkinių lūšnynų į centre išdygusius
dangoraižius.
V.Andriukaitis
kaip demokratijos pavyzdį seimūnams pateikė „europinio barometro“ tyrimus,
rodančius dėl ko labiausiai susirūpinę ES ir Lietuvos gyventojai, pagal kuriuos
buvo suformuota „net“ 10 ES politikos prioritetų[1],
kai mūsiškiai politikai ne tik šį rudenį,
jų vardina nuo 3 iki 5. Ir dar skirtingai juos pavadina . Meritokratine alternatyva būtų pačių
autoritetingiausių pasaulio mokslininkų, garsiausių universitetų profesorių,
susibūrusių į žinomą Davoso pasaulio rizikų – „World risk forum“[2]
penkiasdešimties sferų iš penketo sričių (EKONOMINĖ, SOCIALINĖ, APLINKOSAUGINĖ,
POLITINĖ-vadybinė
ir TECHNOGENINĖ) rizikų išrikiavimui, kurių nei vienos negalima
ignoruoti, skiriamas politikų dėmesys.
Kita vertus, kadangi mokslininkų
sprendimai irgi visada vertintini, kuriuo laipsniu atitinka daugumos ar
saujelės magnatų interesus, tai tobulesnio ES bei Lietuvos valdymo ir
savivaldos tvarka glūdi, būtent, demokratijos ir meritokratijos sankirtoje.
Tačiau tam būtinas ir intereso, o ne rinkėjų minios atstovavimas, kuris kaip
taisyklė būna slepiamas ir mikliai išplaunamas. Gi demokratijos-meritokratijos
dilemoje Lietuvos politika atrodo tragikomiškai. Triuškinamo nepritekliais
mokslo bendruomenė tik įvaryta į kampą pradėjo pati bandyti kelti viešumoje
savo padėtį tiek mokslo atskirtyje nuo valstybės valdymo, kurį pasiėmė viską
išmanančiųjų rolėje susireikšminę politikai.
Teisėkūros klampynė Lisabonos gerovės
akivaizdoje
Šiaip jau gerą, nors ir stipriai
pildytiną pranešimą perskaičiusio V.Andriukaičio buvo visai teisingai pabrėžta
Lisabonos sutarties reikšmė visai ES. Juolab tarp joje įtvirtintų vertybių yra
pagrindinė universalioji, kurią galima versti dvejopai – tautų arba žmonių
gerovė. Jos funkcionalumo požiūriu tuoj pat turėtų sekti ES - Gerovės valstybių sąjungos koncepcija, kurios
esmę nusako pokyčiai šiuose rodikliuose:
BVP, užimtumas, soc.nelygybė, nusikalstamumas, normali gamtinė,
urbanistinė ir informacinė aplinka, gyventojų sveikatingumas ir ilgaamžiškumas
su visomis socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis ir privačiomis žmogaus teisėmis
ant dvasingos kultūros ir efektyvios bei tvarios, atsparios kriziniams
veiksniams ekonomikos su būtinu dar vienu gerovės sąjungai reikalingu
visuotiniu saugumu. Ką mums siūlo liberaliai konservatyvi ES vadovybė? Pirmas
prioritetas: Jobs, growthandinvestment – darbas, investicijos ir augimas. Mes,
arba kiti investuosime, jūs dirbkite kaip arkliai, o mūsų pelnai asmeninėse
sąskaitose nepaliaujamai augs ir pasakiškai didės? Žinomas liberalios
propagandos triukas, kuris bendrąjį interesą mitriai pakeičia paskutiniuoju
prioritetu – didesne demokratija. Tuo ir pranašesni Davoso forume susibūrę
mokslininkai, kad jie neslepia socialinio nestabilumo rizikos, laikydami ją
pakankamai reikšminga (žr. 4 psl. raporte - 2016), o štai jos priežastį
socialinę nelygybę, matuojamą, kad ir GINI koeficientu, Eurostat knygų leidėjai
- biurokratai kruopščiai ignoruoja.
Pagrindinė ekonomikos problema – neregėtas globalaus kapitalo
susikoncentravimas saujelės rankose apie kurį rašo ir Paryžiaus profesorius
Th.Piketty[3],
bei efektyvaus investavimo stoka, nes viskuo pertekę turčiai praranda pelno
didinimo azartą, ir parazitiškai tarpsta iš bankinių palūkanų. Pritrūkus
piniginių ženklų Europos Centrinis bankas švysteli eilinę daugiamilijardę
emisiją, o K.Glaveckas Lietuvos Seimui pasako – „infliacija yra gerai“. Betgi,
tik stabili iki 1,5 proc. infliacija yra būtina, kaip alternatyva defliacijai,
nes kritus kainoms prasideda bankrotų grandinių stichija. Tokia yra šiuolaikio
ekonomikos pasaulio esmė.
Nesinori sutikti su V.Andriukaičio
išsakyta mintimi, kad „Briuselis nėra biurokratija“. Apie trisdešimt tūkstančių
pareigūnų, kurių tūkstantinė darbuojasi ir jam, kasdien vidutiniškai
sugeneruoja po 7 teisės aktus, kurių didžiuma, kaip taisyklė, tėra imperatyvaus
pobūdžio – nesusieti su finansinėmis galimybėmis. Dar daugiau, pasižiūrėjus į
ES teisės reglamentus darosi silpna – pvz. kainų politikai skirtame apie 100 pakankamo painumo ir abstraktumo
skirsnių, kurie apeliuoja dar bent į 20 panašaus pobūdžio juridinių aktų. (Vieno
iš aprėpiamų nuoroda yra žemai[4]).
Kairesnės valdžios, kaip taisyklė yra linkę labiau viską reglamentuoti, o
liberalesni – naikinti ribojimus. Ar yra prasmės klausti - kiek tų teisės aktų
galioja, jei nesilaikoma vieno pagrindinių: stabilumo ir augimo pakto[5]?
ES vyriausybių skolų bankams krizė niekur nedingo, o po jos priedanga
Vokietijos verslas, atstovaujamas A.Merkel,
toliau supirkinėja Graikijos turtą. Nesunkiai galima nustatyti, netgi,
kurių ES sutarčių Briuselis, nusunkęs šimtus tūkstančių pačios geriausios mūsų
darbo jėgos nesilaiko ne tik Lietuvos atžvilgiu, nes liberalieji sutarčių
straipsniai apie laisvą kapitalo, prekių, darbo jėgos (tai, beje, irgi prekė,
turinti savo vertę) akivaizdžiai lenkia socialiuosius.
Tuo metu ištisos divizijos
teisininkų toliau kurpia trečiaeiles pataisas, didindamos teisės aktų liūną, į
šį reikalą įsitraukia ir mūsų seimūnai, ir kiti parlamentarai, kurie vaizduoja,
kad demokratiškai valdo, o valdomi, būna ir išeina ne tik į gatves. Nes įvairių
krizių rizikos pasaulyje nuolat auga, o globalus klimato atšilimas jau tirpdo
arkties ledus.
V.Andriukaitis: „ES parama Lietuvos kaimui“
Ne kaimui nuplaukė ES paramos
milijardai, o saujelei – 2-3 proc. vietinių latifundininkų magnatų, kurie
tiesiog klesti 5-6 tūkst. stambių ūkių.,Nugirdę apie ES paramą pirmiems 30 ha
dar ima ir pasismulkina per dalies atidavimą vaikams. Visų jų tikslas yra
vienas – kuo daugiau ir kuo pigiau gaminti, naudojant, netgi, perteklinę
chemizaciją. Paskutinis skandalas su neleistinu glifosato kiekiu Dzūkijos grikiuose tik iliustruoja šią problemą[6].
ES neįgalumas ir vietinių politikų (Kaimo komitetas, ES reikalų komitetas, ŽŪM,
FM, ŪM...) bejėgiškumas kovoti su krizėmis geriausiai pasimatė du metus
siautusiame pienininkystės kainų kritime. Lietuvos smulkieji ūkininkai
nukentėjo labiausiai dar ir nuo Rusijos embargo, vien spalio mėnesį Lietuvoje
karvių sumažėjo 5 tūkst., tačiau gauta „kompensacija“ iš ES biurokratų už
praėjusius metus tebuvo 13.3 mln. eu, kai nuostolių dydis – 75 mln.eu. Kur
nebėgs žmonės iš tokio pakraščio? Apie ES komisaro žemės ūkiui Ph.Chogan
demagogijas ir lozungines kalbas Kaune nesinori prisiminti. Beje, kiek
premjeras dr.Alg.Butkevičius per Briuselio malonę ir leidimą(!) dotavo
pienininkystę, pridėdamas dar vietinius biudžetinius 13 mln.eu, tiek
perdirbėjai ir prekybininkai numušė kainas. Problema yra ir neteisingame pelno
paskirstyme visoje grandinėje nuo gamintojo iki perdirbėjo, tačiau Seimas,
birželio 30d. balsavo atbulomis rankomis, per pusantros minutės atmesdamas
antikrizinį projektą. Juolab ir teisininkai „sufušeravo“ argumentacijas, ir
mūsų europiniai parlamentarai prasnaudė ES veikimo sutarties straipsnį
leidžiantį REGULIUOTI kainas, bet Bendrojoje žemės ūkio politikoje. Kadangi
tokia per D.Grybauskaitę, Z.Balčytį, V.Blinkevičiūtę.... G.Kirkilą, Br.Paužą
nebuvo įjungta, nežiūrint visų A.Ežerskio bei V.Kamblevičiaus pastangų, tai
atsirado pretekstų „neerzinti ES“ ir toliau leisti reketuoti bei žlugdyti
smulkiuosius Lietuvos ūkius – beje, demografinį Lietuvos rezervą.
Gerai, kad V.Andriukaitis prabilo
apie nesąžiningą prekybą, tačiau nedetalizavus šios temos – oligopolinės
Lietuvos ir europinės rinkos kartelizacijos belieka laukti sekančio rinkų
susvyravimo, nors pasaulyje pieno poreikis kasmet auga 2 proc. Gerai, kad dar
kartą prabilta apie 2020 m., kai baigsis ES lėšų srautas į Lietuvą.
V.Andriukaičio pranešimo kontekstas ir kultūrinė
politika
Būdingas ir šios ES komisaro V.Andriukaičio
kalbos kontekstas pasirodė jau išvakarėse. Vakar buvoakivaizdžiai „pakylėtas“
Seimo ES reikalų komiteto pirmininkas G.Kirkilasfinalinėje E.Jakilaičio liaupse
šiam politikui „Dėmesio centre“ laidoje skirtoje LSDP „skalbimui“ per
J.Pagojaus skandaliuką. Neatsiliko ir Seimo TV transliavęs ES krizei skirtos
konferencijos, įvykusios mėnuo iki BREXIT įrašą, kurioje oracija blykstelėjo
G.Kirkilas raginęs atsigręžti į europines vertybes– UmbertoEco, Giunterį Grasą
ir nuskynęs patiklios publikėlės aplodismentus.
Kitas nešabloniško mąstymo, nebijantis naujovių politikas
R.Karbauskis, vadovaujantis Seimo Kultūros komitetui, įvykdęs Seimo komitetų
reformavimą, kultūrinimo veiklą pradėjo nuo pareiškimo spaudoje, kad „visi
darželinukai turi vilkėti tautinius rūbus“, o vakar pratęsė, kad Lietuvos
valstybingumo atkūrimo šimtmetis turi būti minimas kiekviename kaime dainomis
ir šokiais. Paskirtoji Kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonssonprabilo apie kuriamą
kultūros politikos modelį ir kultūros perspektyvas, įkandin LVŽS programos.
„Pagooglinus“ tuoj pat išlindo „galai“ – toks modelis Lietuvos kultūros tarybos
sprendimu 2016 m. vasario mėn. yra kuriamas ... . Lietuvos teatro ir muzikos
akademijoje už apvalią, maksimalią 40 tūkst. eurų sumą. Man tokį modelį prieš
gražų pusmetį siūliusiam „už ačiū“[7]
tuoj pat kilo klausimas: ar bus tame modelyje ir reikalingi teisės aktai, tarp
kurių ir per 26 metus nesugebėtas parengti bendrasis kultūros įstatymas? Tas
modelis apims vien tautinius rūbus, šventimus, t.y. etninės ir meninės kūrybos
elementus ar užgriebs ir aktualias darbo bei verslo kultūrą, darbo jėgos
rekreacijos – vaišinimosi kultūrą, teisinę, politinę, žiniasklaidos, jaunimo
elgesio ir dar kitas antikultūras ar toliau vadovausis stagnacine persenusia
kultūros samprata – filharmonija elitui, o liaudžiai duosime ir garo nuleisti?
Antialkoholinė R.Karbauskio politika teikia vilčių platesniam kultūros
politikos laukui, tačiau, kodėl nuo svarbaus modelio rengimo nuošalyje liko
Kultūros tyrimų institutas, kuriame daug kultūrinius reikalus išmanančių
žmonių. Netgi Vyt.Rubavičius nuolat primenantis viso pasaulio suprekinimą. Kada
mūsuose, kaip numatyta mano siūlymuose, metų įvykiu taps ne tik prezidento
kalba Seimui, bet ir Kultūros bei Mokslo ir švietimo vadovų oracijos Seimui bei
visuomenei pristatant Metų Kultūros knygą, kurios parengimui būtina teisingai
pajungti turimas intelektines pajėgas – bent septynetą mokslo įstaigų? Nors
imk, ir užsiundyk Audito komiteto I.Šimonytę ant tų 40 tūkst. eurų įsisavinimo
skaidrumo, pagrįstumo bei tikslingumo: muzikos akademija teisininkais ne itin
pasižymi, bet kad valstybėje atvirai vagiama ar švaistoma žymiai daugiau.
Išvados peršasi prastokos. ES
komisaro V.Andriukaičio kalba buvo gera savo optimizmu, tikėjimu klasikinėmis
politinėmis vertybėmis, kylančių sunkumų apibrėžtimi, tačiau, atrodo, kad tapęs
itin svarbiu vykdomosios europinės komisijos pareigūnu, jis neteko galimybės ją
aršiai kritikuoti reikiamų ir pribrendusių reformų vardan. Nežinau, ar patvirtintas Seimo
bei Europarlamento politikas gali „pasišakoti“ prieš patį J.C.Junkerą, kuris
gal gali bandyti jo atsisakyti[8],
tačiau tokiu atveju reformų vėliavą turi paimti jo kolegos bendrapartiečiai ar
visa Lietuvos delegacija ES. Deja, pavyzdys su pieno kainų krize rodo, kad nei
LSDP, nei Seimas neturi sukūręs iki šiol veikimo mechanizmo bei tradicijos
atstovauti žmonių interesą iki paties aukščiausio ES lygmens. Elementariai
nesurašyti reglamentai, papildantys statutus, kad ir to paties J.Pagojaus,
priklausančio LSDP Etikos ir procedūrų komisijai rankomis.
Seimas, taip pat, iki šiol nesusiprato, kad turi ES reikalams su ES
komisaro dalyvavimu skirti ne apgailėtiną pusvalandį, o visą savaitę
konferencijų bei debatų. Žema politinė
bei darbo organizavimo kultūra –ir tiek.
[2] Žr. pvz.
2016 m. pasaulio rizikų raportą http://www3.weforum.org/docs/Media/TheGlobalRisksReport2016.pdf
[6]
„Atlikus laboratorinius tyrimus, „Galinta ir partneriai“ pagamintose ekologiškose
negarintose grikių kruopose nustatyta 2,0 mg/kg glifosato. Tai 20 kartų daugiau
nei įprastiems, o ne ekologiškiems produktams leistina norma.“ http://www.vlmedicina.lt/lt/patikrinimo-rezultatas-ekologinese-kruopose--glifosatas
[8] „duok
apšilti kojas“ – Vyt.Andriukaičio žodžiai privačiame pokalbyje
* Kęstutis K.Urba buvo Sąjūdžio iždininku, sovietmečiu dirbome tame pačiame Lietuvos Mokslų Akademijos Matematikos ir informatikos institute
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą