48-erių sirė Solafa Alafandi nuo rugsėjo su šeima gyvena pabėgėlių centre Rukloje. Moteris šypsosi, maloniai bendrauja, ji džiaugiasi Rukla, nors ir prisipažįsta, kad lietuviai nuo jos bėga, namų išnuomoti nenori, o į jos šypseną atsako nustebusiais žvilgsniai. Labiausiai Solafai Lietuvoje trūksta žmonių šilumos.
„Sirijoje prieš karą buvau tik mama ir rūpinausi namais, nedirbau ir mėgavausi tuo. Turiu du sūnus – vienam yra 23-eji, o kitam – 20. Man visai nebuvo nuobodu namie: aš vairavau automobilį, vykdavau pas savo draugus, šeimą – bet kur. Darbas moteriai yra labai varginantis. Moteris yra princesė, ji privalo likti namie ir rūpintis savo grožiu. Prieš karą aš buvau labai laiminga...“ – tv3.lt pasakojo pabėgėlė.
Solafa prisimena, kokį siaubą ji išgyveno, kuomet prasidėjo karas Sirijoje. Moteris kalbant negali sutramdyti ašarų.
„ Ten vyksta didelis karas. Jie viską sunaikino. Žmonės neteko savo šeimų, savo mamų ir tėčių, pinigų. Ačiū Dievui, mano tėvai yra gyvi – jie liko Sirijoje. Visi kiti mūsų giminės ir draugai išvyko iš Sirijos, tik mama ir tėtis liko. Mano sesė yra Prancūzijoje, brolis – Turkijoje, tik mama ir tėtis pasiliko. Jie yra vieni. Dabar mes turėtume likti su tėvais, mes turėtume jais rūpintis, nes jie jau labai seni – jiems 70 metų, bet mes negalime, mums baisu. Mano mama negali išvykti iš Sirijos, jai reikia operacijos. Iš Turkijos į Graikiją mes atvykome plastikinėje valtyje – mano mama galėjo ten žūti“, – kalba pabėgėlė.
Šypsotis?
tegyvuoja neapykanta
* Visi kiti mūsų giminės ir draugai išvyko iš Lietuvos, tik mama ir tėtis liko
Ar nerasim Lietuvoj šitaip sakančių?
Tai ko mums trūksta - proto, valios, savigarbos ar meilės?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą