Bibliniu požiūriu apie valdžią reiktų žinoti tris dalykus:
1. Valdžia – pavaldi Dievui. Dievas yra Izraelio sandoros Viešpats, įstatymų davėjas ir karalius (Iz 33, 22). Bet Jis viešpatauja ir visiems, kadangi yra visų kūrėjas. Taip Dievas yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų ir visos žemės Karalius (Iš 15, 18), o kartu ir teisėjas (Ps 9, 20).
2. Valdžia yra įsteigta paties Dievo tam tikru tikslu – Dievo pavedimu valdyti žmoniją. Kad galėtų valdyti, valdžia buvo Dievo aprūpinta autoritetu, kurio turi būti paisoma. Mat valdžia yra paties Dievo tarnaitė. Taigi valdžia yra pavaldi Dievui, bet valdinga žmogui. Dėl šios tvarkos Naujasis Testamentas iš principo reikalauja paklusti jai – tikintis žmogus privalo paklusti žemiškajai valdžiai kaip dieviškajai institucijai (Rom 13, 1, Tit 3, 1 arba 1 Pt 2, 13).
3. Valdžia – įstatymo rėmuose. Žmonių galia ir autoritetas visose srityse yra ribotas. Konkrečiai šias ribas nubrėžia įstatymas. Izraelio karalių įstatymas byloja:
"Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje. Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje..." (Įst 17, 18–20)
Kas per šypsenėlė?
Valdžia...
Apaštalas Paulius gimė garsioje judėjų šeimoje Mažojoje Azijoje Tarso mieste, išsimokslinimą gavo Jeruzalėje pas garsų rašto žinovą Gamalielį.
Iki atsivertimo į krikščionybę vadinosi Sauliumi (hebr. שאול ; Šaul) ir buvo krikščionių persekiotojas. Jam dalyvaujant buvo užmėtytas akmenimis kankinys Steponas.
Į naująjį tikėjimą atsivertė, kelionės į Damaską metu išvydęs apreiškimą.
Pats žinomiausias iš visų jo laiškų yra Laiškas romiečiams, greičiausiai parašytas 58 m. Korinte ir adresuotas Romos krikščionių bendruomenei. Šio laiško 9-11 skyriuose pateikiamas teologinis judaizmo ir krikščionybės santykio pagrindas ir istorijos teologija.
Gali būti, kad Paulius parašė šį laišką apie 57 metus, antrą kartą lankydamasis Korinte. Jis ketino aplankyti Romoje gyvenančius krikščionis, tačiau aplinkybės jam sukliudė. Galiausiai jis atvyko į Romą kaip kalinys.[1]
Laiškas romiečiams 13.1-8
Rom 13,1 Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.
Rom 13,2 Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą.
Rom 13,3 Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.
Rom 13,4 Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga-bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta.
Rom 13,5 Todėl reikia paklusti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės.
Rom 13,6 Juk todėl ir mokesčius mokate, nes anie yra Dievo tarnai, nuolatos užsiimantys tais dalykais.
Rom 13,7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį-mokestį, kam muitą-muitą, kam baimę-baimę, kam pagarbą-pagarbą.
Rom 13,8 Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą.
Nebevykdom Rom 13,8 :(((
