Kad Antrojo pasaulinio karo metais didžiausias koncentracijos stovyklas naciai buvo įkūrę Lenkijoje, žino daug kas. Tačiau kad karo pabaigoje šie lageriai buvo ne nugriauti, o paversti lenkiškomis kankinimo ir kalinimo įstaigomis, negirdėjo beveik niekas. Šią skandalingą informaciją sovietinė Varšuva slėpė nuo tautiečių, o dabartinė valdžia irgi stengėsi ją nutylėti. Sukrečiantys istoriniai faktai tik dabar iškilo į paviršių.
Stovyklose tūkstančiais buvo kankinami, prievartaujami, žudomi ne tik vokiečiai, bet ir lenkai, ukrainiečiai, sileziečiai, o badaujantys žmonės pavirsdavo net kanibalais.
Ne mažiau kaip 60 tūkst. niekuo dėtų civilių stovyklose mirė, tačiau šios masinės kapavietės buvo ištrintos iš tautos atminties, ant jų vėliau išdygo namai, mokyklos, vaikų žaidimų aikštelės. Tokią kraupią tiesą sausį pasirodžiusioje knygoje „Nedidelis nusikaltimas. Lenkiški koncentracijos lageriai“ atskleidė dienraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistas Marekas Luszczyna.
Autorius „Lietuvos rytui“ aiškino, kad knygą apie lenkiškus koncentracijos lagerius nutarė parašyti pasibaisėjęs faktu, jog kankinimų aukos iki pat dabar nesulaukė pagarbos, o dauguma masinių kapaviečių nėra įamžintos ir trypiamos.
„Lenkija didžiuojasi žmonių religingumu, bet tai, kad ant kapaviečių yra įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, niekam nė motais“, – piktinosi žurnalistas.
Du šimtai kančios cechų
SSRS kariuomenei sparčiai žygiuojant į Berlyną daugybė vokiečių karių pateko į nelaisvę Lenkijoje ir buvo uždaryti į karo belaisvių stovyklas.
Jas nuspręsta įkurti ne naujai pastatytuose kompleksuose, o išlaisvintuose nacių koncentracijos lageriuose, kuriuos prižiūrėjo ir kontroliavo rusų kariai.
Lenkijos keliais tuo metu blaškėsi ir nemažai vokiečių tautybės civilių, iš sugriautų Prūsijos miestų traukiančių į Vokietiją.
Juos naujoji komunistinė Varšuvos valdžia nusprendė suimti ir panaudoti sunkiems šalies atstatymo darbams.
Areštuotus civilius belaisvius Varšuva irgi nusprendė įkurdinti buvusiose koncentracijos stovyklose.
Į jas netrukus imta siųsti ne tik vokiečius, bet ir naujai sovietinei valdžiai neparankius lenkus – ūkininkus, įmonių savininkus, dešiniųjų partijų narius, partizanus.
Į lagerius kartu su vokiečiais imta grūsti ir kitų tautinių mažumų atstovus – ukrainiečius, lenkus, sileziečius.
Pastaruosius dėl įtarimų per karą talkinus naciams, o lenkus ir ukrainiečius – vykdžius etninio valymo operaciją „Vysla“ Ukrainos pasienyje.
Istorinius archyvus išnagrinėjęs M.Luszczyna išsiaiškino, kad 1945–1958 metais Lenkijoje veikė 206 darbo arba koncentracijos stovyklos.
Į pastarąsias buvo vežami visi – vyrai, moterys, vaikai, seneliai, o į darbo – sveiki, stiprūs vyrai ir kiek mažiau moterų.
Koncentracijos lagerius steigė Visuomeninio saugumo ministerija, jie veikė iki 1948 metų, o vėliau buvo paversti darbo lageriais. Pastaruosius kūrė Centrinė akmens anglių pramonės valdyba (CAAPV).
Darbo stovyklos buvo įkurtos prie visų anglių kasyklų ir kai kurių didelių gamyklų, mat taip buvo siekiama kompensuoti šalyje susidariusį darbo jėgos trūkumą.
Skaitykit daugiau:
P.S. Zbrodnia.
Сброд:) (nusišneka Google vertėjas)
Брод.
Reketas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą